Kiek kainuoja Seimo narys? Šis klausimas, ypač Seimo rinkimų metais, skamba vis dažniau. Taigi kiek?

Skaičiuojama, kad vieno jau išrinkto parlamentaro išlaikymas mokesčių mokėtojams atsieina apie 1 mln. Lt per metus, tai yra 52 Lt per metus vienam balso teisę turinčiam piliečiui, arba 107 Lt, jei skaičiuosime tik tuos, kurie atėjo balsuoti, vadinasi, manė, kad jiems Seimo narys reikalingas. Bet kuriuo atveju tai nėra daug, ypač dalijant visiems.

Seimo mandato kaina – 250 tūkst. Lt

Tačiau šalia Seimo nario išlaikymo yra dar jo išrinkimo kaina, kuri susideda iš dviejų dalių: pačių rinkimų organizavimo ir aptarnavimo, apmokama iš valstybės biudžeto, ir Seimo rinkimų agitacijos, kurios didžiąją dalį dengia privatus verslas. Kiek kainuos šį rudenį vyksiantys rinkimai, kurių finansavimas, šiemet uždraudus verslui finansuoti partijas, daugiausia vyks valstybės biudžeto pinigais, kol kas pasakyti sunku, nes tai, kas bus finansuojama ne iš valstybės biudžeto, panirs į dar didesnį šešėlį.
Valstybės dotacijos partijoms bendrai sudaro 20 mln. Lt, dar kažkiek jos susikaupė privačių rėmėjų pinigų iš tų laikų, kai galėjo gauti verslo paramą. Vis dėlto tikimasi, kad šiemet kampanija bus pigesnė nei 2008-aisiais, kai partijos iš viso paklojo daugiau nei 33 mln. Lt. Padalijus iš Seimo narių skaičiaus išeitų, kad vieno mandato kaina – 234,6 tūkst. Lt. Turint galvoje, jog iš šios sumos dar reikia atimti tą dalį, kurią sudarė rinkimuose dalyvavusių, bet nieko nelaimėjusių partijų pinigai, išeitų, kad išrinkti vieną Seimo narį kainuoja apie 200 tūkst. Lt. Ne taip jau ir daug, atsižvelgiant, kad parlamentaras dirbs (ir, manykime, duos naudos rinkėjams be rėmėjams) ketverius metus.
Kad geriau įsivaizduotume – 2011-aisiais, kai Seime vyko batalijos dėl alkoholio reklamos draudimo, buvo vertinama, kad alkoholio gamintojams bei tiekėjams uždraudus reklamuoti savo gaminius žiniasklaidos verslas gali prarasti iki 17 mln. Lt pajamų. Kaip kompensacija už tai žiniasklaidai buvo siūloma 32 mln. Lt metinė kompensacija, arba 2 proc. nuo tabako ir alkoholio gamintojams taikomų akcizų.
2004–2008 m. išrinkti Seimo narį kainavo dar pigiau – 146 tūkst. Lt už mandatą, arba 20,7 mln. Lt už visą oficialiąją rinkimų kampaniją. Į akis krinta du dalykai: viena, Seimo rinkimų kampanija, nepaisant santykinio pigumo, vis dėlto pabrango trečdaliu – nuo 20,7 iki 33 mln. Lt. Tai rodo, jog partijų rėmėjai padarė išvadą, kad investuoti pinigus į Seimą apsimoka. Antra, tuo pat metu, kaip ir Seimo rinkimai, vykusių Europos Parlamento rinkimų kaina, priešingai, smuko: 2004-aisiais išrinkti 13 europarlamentarų kainavo 4,4 mln. Lt, arba po 338,5 tūkst. Lt už vieną, o 2009-aisiais 12 europarlamentarų rinkimai atsiėjo tik 3,7 mln. Lt, arba po 308,3 tūkst. Lt už vieną.
Žinoma, įtakos tam turėjo ir pats finansų krizės įkarštis, bet negalima atmesti galimybės, jog verslas padarė išvadą, kad į Seimo narius investuoti apsimoka kur kas labiau nei į europarlamentarus. Nors gali būti, kad Lietuvos verslas tiesiog dar nemoka europarlamentarų išnaudoti, kaip ir daugelio kitų Briuselio koridorių teikiamų galimybių.

Kokia nauda iš politinių investicijų

Natūralu, kad ir tokie didieji netgi ne paskirų rinkimų kampanijų, o viso Lietuvos politinio proceso rėmėjai, kaip pastarojo dvidešimtmečio turtingiausias ir įtakingiausias verslininkas Bronislovas Lubys, duodami pinigus ar partijoms, ar kandidatams į Seimą, ar kandidatams į prezidentus, tikėjosi iš to naudos sau. Tai, beje, savaime nėra blogas dalykas, kaip lig šiol pas mus dar mėgstama skelbti.
Viena, verslininkai yra tokia pati neatsiejama ir visateisė Lietuvos visuomenės dalis, kaip ir vadinamieji paprasti žmonės, kurių interesams dažniausiai raginami atstovauti Seimo nariai. Antra, privatus verslas yra Lietuvos ekonomikos pagrindas ir varomoji jėga, tad tie pinigai, kuriuos kasmet tvirtindami valstybės biudžetą skirsto bei dalija Seimo nariai, yra uždirbti verslo ir per mokesčius paimti iš verslo. Šį akivaizdų, bet garsiai įvardyti kažkodėl nemėgstamą faktą reikia visuomet atminti, kai prasideda kalba apie verslo ir politikos santykį. Jeigu Seimo ir Vyriausybės nariai negirdės verslo balso, gyventi Lietuvoje bus tik blogiau.
„Tikrai negalėčiau pasakyti, kad dirbdamas Seime būčiau matęs, kaip vienas ar kitas kolega atvirai atidirbinėja jį parėmusiems verslininkams, – „Veidą“ tikino kova su „rubikonine korupcija“ išgarsėjęs konservatorius Kęstutis Masiulis, kurį sutikome susitikime su Kelmės verslininkais. – Tačiau anksčiau, kai verslas turėjo teisę remti politikus, buvo taip: jeigu partija gavo iš ko nors paramą, rėmėjai turi moralinę teisę ateiti ir pasakyti, kas, jų manymu, Seimo daroma blogai. Žinoma, už to „blogai“ visados slypi kažkieno interesai. Bet supraskime, kad Seimas – tai skirtingų visuomenės grupių interesų derinimo vieta. Savo interesų turi verslininkai, savo interesų – samdomi darbuotojai, o Seimo narys turi padaryti taip, kad vienos pusės interesai neturėtų esminės persvaros.“
K.Masiulis pateikė savo santykių su Kelmės, kurioje jis išrinktas, verslininkais pavyzdį: „Kai tik buvau išrinktas, pas mane į priėmimą atėjo įmonės, užsiimančios miško medžiagos vežimu, savininkas. Beje, jis atėjo ir į pastarąjį susitikimą, priminė savo reikalą, kuris dar neišspręstas. Jo esmė – Lietuvoje kažkodėl taikomas 40 tonų apribojimas bendram vilkiko ir priekabos svoriui, neatsižvelgiant į ašių skaičių. Tai neteisinga, nes kelio dangą gadina ne pats transporto priemonės svoris, o ašies apkrova. Juoba gretimoje Latvijoje maksimalus leistinas svoris – 48 tonos, ES limitas – irgi 48 tonos. Išeina, kad Lietuvoje į priekabą galima krauti aštuoniomis tonomis mažiau nei kitur.“
Seimo narys sako pradėjęs aiškintis, kodėl taip yra. „Nuėjome kartu į Susisiekimo ministeriją, ten sako – problema sena kaip pasaulis, bet norint ją išspręsti reikia įveikti „Linavos“ lobistų pasipriešinimą. Mat „Linavai“, vežėjams, naudinga, kad krovinius siunčiantys verslininkai užsako daugiau reisų. Trejus metus vaikščiojau į ministeriją, bendravau su ministru Eligijumi Masiuliu. Galiausiai jau net jie patys ėmė stebėtis, kaip uoliai ir atkakliai „Linava“ gina savo interesą, prieštaraujantį krovinių siuntėjų interesui. Galų gale parengtos įstatymo pataisos pasiekė Seimo Ekonomikos komitetą ir antri metai guli jame įstrigusios, nes ana pusė irgi turi savo interesų gynėjų“, – konstatuoja K.Masiulis.