Į „Veido“ klausimus atsako viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Nocius

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ko reikia, kad į Lietuvą ateitų investuotojai, kurių vardai yra garsūs?
M.N.: Daug ko reikia, nes didžiųjų pasaulio įmonių investicijų pritraukimas – tai tarsi juodosios gulbės efektas: dalykas, kuris sunkiai prognozuojamas, darantis didžiulę įtaką bendrai verslo aplinkai ir kurį galima paaiškinti jau po įvykio, bet jo neįmanoma numatyti.
Svarbiausia – to reikia siekti ir suvokti, kad tai įmanoma. Kai mes dar vadinomės Lietuvos ekonominės plėtros agentūra, dešimtį metų bandėme pritraukti į Lietuvą garsių investuotojų, bet vis nesėkmingai. Visi mūsų tarptautiniai konsultantai jau atvirai sakydavo – liaukitės medžioti didžiuosius, pereikite prie vidutinio dydžio kompanijų, nes tai Lietuvai būtų daug realiau. Tačiau mes nenuleidome rankų ir netrukus pasiekėme proveržį – pirma atėjo „Barclays“, beveik iš karto įkandin jo „Western Union“. Šiuo metu vyksta intensyvūs pokalbiai su dar viena panašaus kalibro bendrove, bet dėl suprantamų priežasčių negaliu minėti jos pavadinimo. Tikiuosi, kad viskas baigsis sėkme.
VEIDAS: Gal viena priežasčių, kodėl investuotojai apskritai aplenkia Lietuvą, yra ta, jog mūsų valdžios atstovai, ypač provincijoje, įsivaizduoja, kad investuotojai turi juos pamaloninti, užuot patys siūlę įvairių privilegijų?
M.N.: Ne, supratimas apie investicijų pritraukimą jau smarkiai pasikeitęs. Net mažuose miesteliuose suvokiama, kad investuotojams reikia saldainių. Be to, mes irgi daug dirbame su merais, aiškiname, kaip siekti investicijų. Tad šiuo požiūriu problemos nematau.
Daug daugiau kliūčių kelia tai, kad Lietuva yra nedidelė. Dažnas didysis investuotojas, rinkdamasis sau aikštelę, galvoja ne tik apie gamybą, bet ir apie pardavimą vietos rinkoje. Todėl, pavyzdžiui, Lenkija su savo 37 milijonais gyventojų ir atitinkamo dydžio rinka turi natūralų pranašumą, palyginti su mumis. Lietuvai belieka aiškinti, kad esame Europos Sąjungos nariai ir dirbame bendroje rinkoje.
Kitas dalykas – didieji kaimynai gali duoti didesnių paskatų didiesiems investuotojams. Lenkams normalu mokėti investuotojams 30 mln. eurų dydžio paskatus: neseniai, siekdami pritraukti „LG Electronics“, jie sumokėjo 200 mln. eurų. O Lietuva gali duoti tik iki 3,5 mln. eurų – iki 2 mln. eurų už darbuotojų apmokymą ir kvalifikacijos kėlimą ir iki 1,5 mln. eurų už darbo vietų kūrimą.
Paskatų mokėjimas – tai normali praktika dirbant su investuotojais, juk visi, vaizdžiai sakant, saldainius mėgsta. Mūsų regione beveik visi investicijas perka, tačiau tai labai greitai atsiperka. Štai „Barclays“ ir „Western Union“ jau per pirmą savo veiklos Lietuvoje pusmetį sumokėjo daugiau mokesčių, nei gavo paskatų.