"Veido" archyvas

Kai mažylio burnytėje pasirodo pirmieji perliukai, tai ženklas, kad jau metas ragauti rimtesnio maisto. Ir koks ten to maisto rimtumas, jei jame nėra mėsos. Net jei patys retai draugaujate su šiuo produkto, iš vaikučio valgiaraščio jo išbraukti nereikėtų.

Ką jau ką, bet mėsos vertę nuginčyti būtų sunku. Juolab, kad joje besislepiančių naudingų medžiagų sąrašėlis išties nemažas.

• Baltymai – vertingiausia mėsos sudedamoji dalis. Jie ypač reikalingi raumenims ir gyvybiniams organams vystytis. Žinoma,  baltymuose esančių aminorūgščių yra ir augaliniame maiste, tačiau esančios mėsoje lengviau pasisavinamos ir reikia mažesnio maisto kiekio visoms joms gauti.

• Geležis ne mažiau vertinga mažo žmogučio organizmui. Ji dalyvauja kraujo gaminimo procese ir sumažina anemijos tikimybę. Mažylio dienos geležies poreikis – 0.6 mg, o su amžiumi šis poreikis padidėja iki 1,2  -1,5 mg. Maisto produktuose geležis yra dvejopa: vadinamoji hemo (mėsoje, žuvyje) ir ne hemo (kruopose, vaisiuose, daržovėse, uogose, piene). Pirmoji geležies rūšis, palyginant su antrąja, labai gerai pasisavinama. Daugiausia šio gėrio – raudonoje mėsoje, pavyzdžiui, jautienoje, neriebioje kiaulienoje, ypač gausu liežuvyje ir širdies raumenyje. Mažiau – paukštienoje, ypač vištienoje.

• Vitaminų mėsoje taip pat nemažai. Daugiausia – B12, kuris itin svarbus virškinimo sistemai, kraujo kūnelių gamybai bei nervų sistemai. Taip pat yra vitaminų A, E, D ir mikroelementų – cinko, vario, kalcio, mangano, kobalto, nikelio.

Ar nepavėluosim?

Nepaisant visų išsakytų liaupsių mėsai, skubėti ją įvesti į mažylio racioną nereikėtų. Pasak specialistų, mėsą reikėtų pradėti duoti nuo šešių mėnesių, jeigu vaikas yra maitinamas mišinukais ir jau yra ragavęs daržovių. Jei mažylis žindomas, šis laikas gali būti nukeltas keliais mėnesiais vėliau, tačiau irgi jau po daržovių ir kruopų įvedimo. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas mažylis auga ir vystosi individualiai, todėl laikas, kada vaiko valgiaraštyje turi atsirasti mėsa, tėra rekomenduojamas. Jei vaikutis gimė išnešiotas, pirmąjį pusmetį jam užtenka tos geležies, kurios jis gavo gyvendamas mamos pilvelyje. Tačiau jei į pasaulį pasibeldė anksčiau, geležies atsargų jam taip pat pritrūksta anksčiau, nes geležis vaikelio organizme kaupiasi paskutinį nėštumo trimestrą. Būtent dėl šios priežasties neišnešiotukų tėveliams gydytojai rekomenduoja pradėti duoti ragauti mėsytės anksčiau, dar nesulaukus pusmečio.

Žingsnelis po žingsnelio

• Mėsa irgi gali alergizuoti. Primaitinti pradėti geriausia nuo mažiau alergizuojančios mėsos, pvz., triušienos. Labai tiktų ėriena, strutiena, taip pat ir žvėriena – stirniena ir briediena (gausu vitaminų ir baltymų, be to, laukiniai gyvūnai neėda jokių koncentruotų pašarų, kurie pakeičia mėsos sudėtį ne į gerąją pusę). Rečiau alerginę reakciją sukelia kiauliena. Jei vaikas yra alergiškas karvės pienui, jis gali būti alergiškas ir jautienai ar veršienai, jei kiaušiniams – vištienai

• Per daug – irgi blogai. Pradėti reikėtų nuo šaukštelio, 20 – 30 gramų, palaipsniui (kiekvieną mėnesį iki pirmojo gimtadienio pridedant po dešimt gramų). Net jei mažylis serga mažakraujyste, pradedant ragauti mėsytės per dieną neduokite jos daugiau nei 50 gramų, nes galite pernelyg smarkiai apkrauti jautrų mažylio skranduką.

• Su kruopomis ir druska nepersistenkite. Tėveliams dažnai kyla klausimas, su kuo mėsą pateikti. Pasak specialistų – geriausia su šviežiomis arba virtomis ar troškintomis daržovėmis. Mėsa su kruopomis ar makaronais – sunkus maistas, todėl tokio patiekalo nereikėtų valgyti dažnai. Be to, valgant mėsą su kruopomis, geležies pasisavinama mažiau, nei su daržovėmis. Venkite į maistą dėti ir druskos – ji kenkia jautriems inkstukams, be to, susidaręs įprotis sūriai valgyti ateityje gali sukelti hipertoniją, todėl geriau rinktis natūralius prieskonius, pavyzdžiui, krapus, petražoles, pipirnes, baziliką.

• Nuo tyrelės iki dešrelių. Iš pradžių tai turėtų būti pertrinta mėsos tyrė, o išdygus daugiau dantukų, nuo aštunto-devinto mėnesio mažylio lėkštėje gali atsidurti kažkas panašaus į faršą, kad vaikutis turėtų ką kramtyti. Pažintį su pieniškomis dešrelėmis ar rūkyta mėsa reikėtų atidėti iki trejų metų. Pieniškos dešrelės maistiniu požiūriu – gana menkavertis produktas, daugelyje jų rūšių kokybiškos mėsos beveik nėra. Rūkytoje mėsoje yra benzopirenų, dūmuose – formaldehidų, o tai rimtas signalas, kad mažasis valgytojas gali neišvengti virškinimo sutrikimo ligų.

• Negirdykite stipriais mėsos sultiniais - jie apsunkina jautrų skranduką, ypač kūdikiams iki metukų. Mėsos sultinys didina skrandžio rūgštingumą, todėl labiausiai kenkia vaikams, kuriems  įtariamas gastroezofaginis refliuksas (o tokių vaikų pastaruoju metu daugėja).

Pirkti ar iš indelio?

Žinoma, kad nieko nėra geriau už mamos ar tėčio namuose išvirtą tyrę. Tačiau kaip ir daugeliu  atvejų, šiuo taip pat lazda yra su dviem galais. Pirkdami mėsą parduotuvėje ar turguje, niekad nebūsite tikri dėl jos kokybės. Turguje ji gali būti nešviežia, galbūt buvo atšaldyta ir vėl atšildyta – o tai gali reikšti pavojų, kad į ją pateko bakterijų. Parduotuvėje mėsa atsiranda iš ūkių ir paukštynų, kur gyvūnai galbūt šeriami pašarais su antibiotikais ir pan. Tuo tarpu pirktinių košelių gamintojai garantuoja, kad jų produktai yra ekologiški. Beje, tyrelėse negali būti naudojami konservantai ir dažikliai. Na ir žinoma, pirktinės tyrelės – nepakartojamas patogumas keliaujant, svečiuojantis ar tiesiog mamai labai pavargus…

Ko galbūt nežinojote

• Kad nebūtų mažoka… Pirkdami atidžiai skaitykite gaminio etiketes. Pavyzdžiui, 200 g indelyje avienos su daržovėmis nurodoma, kad avienos yra 10 proc. Vadinasi, suvalgęs visą indelį mažylis gaus tik 20 g mėsos, nors per dieną rekomenduojama 50 g. O tai reiškia, kad gali tekti atidaryti dar vieną košės su mėsa indelį.

• Vaiko amžius. Jis nurodytas ant kiekvieno indelio. Labiausiai – dėl tyrės konsistencijos. Mažyliui augant, jam skirtos tyrelės tirštėja, atrsiranda ko pakramtyti…

• Galiojimo data. Ją surasite ant dangtelio. Jei data nusitrynusi arba neaiškiai parašyta, geriau tokio indelio nepirkti. Kaip ir tokio, kurio dangtelio centras bent truputį papūstas – tai irgi rodo, kad maistas jame jau nebetinkamas naudoti, nors galiojimo data dar gali būti ir nepasibaigusi. Norėdami dangtelį patikrinti spustelėkite jo centrą – jei nejuda, nerimauti nereikia.

• Laikymo sąlygos. Uždarytą indelį visa nebūtina laikyti šaldytuve – tinka kambario temperatūra, tik svarbu, kad nepasiektų tiesioginiai saulės spinduliai. Pradarytą tyrelę reikėtų laikyti šaldytuve ne ilgiau nei 24 valandas. Į atidarytą indelį nebedėkite šaukštelio, kuriuo maitinote vaikutį – dėl papuolusių į maistą bakterijų jis gali pradėti greičiau gesti. Jei mažylis visos košelės paprastai nesuvalgo, geriau reikiamą kiekį įsidėkite į dubenėlį, o likusią košelę uždarykite ir padėkite į šaldytuvą. Nesuvalgytos tyrelės likučių iš dubenėlio atgal į stiklainiuką nedėkite – be gailesčio meskite lauk.

• Šildymas. Paprasčiausias būdas – įdėti indelį į didesnį indą su karštu vandeniu. Šildyti mikrobangų krosnelėje nerekomenduojama, nes joje maistas sušyla netolygiai. O tai reiškia, kad dalis jo gali būti per šalta, o kita dalis – deginančiai karšta.