Renata Baltrušaitytė

„Lėlės“ teatre – Klaipėdos lėlininkės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio, skirto suaugusiems žiūrovams, „Smėlio žmogus“ premjera.

„Natanaelis žiūri Klarai į akis, bet mato, kad jos akimis į jį maloniai žvelgia mirtis“, – šis Ernsto A.Hoffmanno „Smėlio žmogaus“ personažo sapno vaizdas kone pažodžiui sutampa su lėlininkės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio paskutiniąja scena. Nėra ir negali būti jokios laimingos pabaigos, kai du išsiskyrę žmonės vienas kitam virsta įkyriai persekiojančiomis  šmėklomis. Ir tik Didžioji šmėkla – arba, jei norite, pats tikriausias Smėlio žmogus – pajėgus tą kančią nutraukti, paguldydamas miegučio visam nelikusiam laikui ir ant viršaus užpildamas kelis kubinius metrus smėlio.

Geras ar blogas

E.A.Hoffmanno pasakoje mažam išsigandusiam Natanaeliui auklė pasakoja, kad  paslaptingasis Smėlio žmogus „lanko vaikus, kai jie nenori eiti miegoti, ir rieškučiomis beria smėlį į akis, kurios paskui kruvinos iššoka ant kaktos; tada jis susirenka akis į maišą ir naktį, kai danguje šviečia mėnulio delčia, neša savo vaikučiams, kurie tupi lizde, visi kaip pelėdų riestais snapais, ir sulesa neklaužadų vaikučių akutes“. Šiurpoka, ar ne?

O štai pagal to paties E.A.Hoffmanno pasaką kompozitoriaus Engelberto Humperdincko parašytoje operoje „Jonukas ir Grytutė“ (pagal dabartinę VCO interpretaciją – „Jonas ir Greta“) irgi yra Smėlio žmogus, tačiau nė trupučio nebaisus: jis pasirodo girioje sutemus, kai pasiklydę iš namų išvaryti vaikai baidosi kiekvieno šešėlio, ir švelniai ramindamas suguldo juos miegoti, žinoma, nepamiršęs užberti kelių simbolinių saujų smėlio ant akių.

„Mūsų aktorės dukrytė, išgirdusi kalbant apie Smėlio žmogų, taip pat iškart pareiškė, kad Smėlio žmogus yra geras. Matyt, pasakose esama skirtingų šio personažo interpretacijų“, – nesistebi G.Radvilavičiūtė.

Interpretuojant E.A.Hoffmanno pasaką jai labiau rūpėjo tai, kas šiame daugiasluoksniame, daug veikėjų ir temų užkabinančiame kūrinyje slypi tarp eilučių. Todėl bežodis pasakojimas buvo išgrynintas iki dviejų veikėjų – Natanaelio ir Klaros istorijos.

Mėnesienoje su lėlėmis

Spektaklis „Smėlio žmogus“ primena pamėkliškai plevenantį žmonių ir lėlių šokio pasirodymą: juodas fonas, mėnesienos blyškumo šviesa ir aktorių galvas dengiančios baltos kaukės užmerktomis akimis, kurias keičia identiškai boluojantys lėlių veidai. Tenka gerai įsižiūrėti, kad susigaudytum, kur tame šokio sūkuryje šmėkščioja tikros, o kur dirbtinės rankos ir kojos. Beje, pastarosios ne pasiskolintos iš kurios nors manekenų artelės, o dailininkės Renatos Valčik kruopščiai iš papier mache nulipdytos pagal anatomines su lėlėmis scenoje šokančių aktorių – Sigitos Mikalauskaitės, Šarūno Datenio ir Martyno Lukošiaus galūnių atliejas. Ir jų veidai tapo spektaklio kaukių modeliais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.