Scanpix

Geopolitika. Artėjant derybų tarp Vakarų šalių ir Irano kulminacijai, į dviejų žaidimą įsitraukė trečioji – Rusija.

Likus mažiau nei mėnesiui iki galutinio Vakarų, pirmiausia JAV, susitarimo su Iranu, kuriuo šis mainais už sankcijų atšaukimą turėtų prisiimti jam keliamus reikalavimus dėl branduolinių objektų uždarymo bei pertvarkymo, šį ir taip keblų žaidimą dar labiau supainioti pamėgino Rusija. Jos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įsaką, atšaukiantį draudimą tiekti Iranui zenitines raketų sistemas S-300, ir pradėjo prekybinius mainus su Teheranu, demonstruodamas Kremliaus ryžtą stiprinti ekonominius ryšius su Irano Islamo Respublika.

Ši zenitinių raketų sistemos korta ištraukiama jau ne pirmą sykį. 2007-aisiais žinią apie Irano ir Rusijos susitarimą dėl gynybos sistemos pardavimo „Washington Post“ palygino su šaltojo karo aidu. Tiesa, labiausiai dėl to, kaip ir dabar, tuomet sielojosi Izraelis: jis skambino varpais aiškindamas, kad kartu su jau anksčiau iš Rusijos įsigyta „Tor-M1“ raketų sistema Iranas smarkiai sumažins Izraelio galimybes savarankiškai suduoti smūgį Iranui. Paskui Izraelio politikai šiek tiek atsikvėpė – Rusija pasidavė Jungtinių Tautų spaudimui ir kontraktas tiekti Iranui šiuolaikines raketų sistemas 2010 m. buvo sustabdytas, o Iranas savo ruožtu kreipėsi į Ženevos tarptautinį arbitražo teismą, pateikdamas Rusijos kompanijai „Rosoboroneksport“ 4 mlrd. JAV dolerių ieškinį, kurį dabar greičiausiai atsiims.

Na o Rusija, prieš penkerius metus dėl Iranui paskelbtų sankcijų patyrusi laikiną pralaimėjimą, regis, skuba pirmoji pasinaudoti sankcijų Teheranui panaikinimu. Rusijos interesai čia daugiasluoksniai. Pirmiausia – pinigai. Rusijai šiuo metu reikia visų įmanomų ūkio augimą paskatinti galinčių priemonių, o susitarimas su Iranu dėl raketų pardavimo šalies biudžetą papildytų daugiau nei 800 mln. dolerių (746 mln. Eur). Neatsitiktinai dar pernai analitikai prognozavo, kad, sankcijoms pernelyg didele našta prislėgus Rusijos ekonomiką, Kremlius gali reaguoti parduodamas S-300 sistemas Teheranui.

„Vienas svarbiausių susitarimo tarp Teherano ir Maskvos aspektų – susitarimas perduoti modernių raketų Iranui. Jeigu V.Putinas supyktų dėl Vakarų jo šaliai taikomų ekonominių sankcijų, jis galėtų mesti susitarimo dėl S-300 kozirį“, – tada pranašavo JAV demokratijų gynimo fondo vykdomasis vadovas Markas Dubowitzas.

Jo žodžiai išsipildė su kaupu. Mat, be gynybinių raketų tiekimo sutarties, kuri 2007-aisiais buvo vertinama 800 mln. dolerių, Rusija Iranui pagal barterinį susitarimą mainais į naftą (tiksliau, daug naftos – iki 500 tūkst. barelių per dieną) pradės tiekti grūdus, įrangą ir statybines medžiagas. Iranas yra trečia daugiausiai Rusijos kviečių perkanti valstybė pasaulyje, o dėl šio barterio buvo deramasi daugiau kaip metus.

Tačiau tai, kad susitarta būtent dabar, irgi nėra atsitiktinumas. Po sankcijų Iranui paskelbimo JAV steigė „prieš Iraną nukreiptą“ priešraketinės gynybos skydą Rytų Europoje, nors Rusijai visuomet buvo akivaizdu, kad šis skydas su Iranu turi mažai ką bendra. Dabar Rusija žengia panašų žingsnį teigdama, kad Iranui parduodamos raketų sistemos šiai šaliai reikalingos apsiginti, gink Dieve, ne nuo JAV (tik neaišku, nuo ko, nes Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu V.Putinas dievažijosi, kad Izraeliui S-300 irgi nekelia jokios grėsmės). JAV toks argumentas, žinoma, kelia juoką. Tik pro ašaras. Nors JAV prezidentas Barackas Obama, užbėgdamas už akių spekuliacijoms, patikino, kad Iranas neapsaugotų savo branduolinių objektų nuo puolimo, net jeigu juos saugotų rusų raketų kompleksai S-300, o jų dislokavimas šioje šalyje nesudarytų problemų JAV, kurių karinis biudžetas, siekiantis šiek tiek mažiau nei 600 mlrd. dolerių, – daugiau nei 30 kartų didesnis už Rusijos karinį biudžetą, siekiantį 17 mlrd. dolerių.

JAV deklaruoja, kad S-300 nepajėgios susekti amerikietiškų naikintuvų, kurie šioms sistemoms yra nematomi. Atseit šiuo metu naujausios kartos radarais sunkiai susekami naikintuvai, tokie kaip 2,2 mlrd. dolerių (2,05 mlrd. Eur) kainuojantis „B-2 Spirit“, kurių Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos turi 20, ir puikiais rezultatais garsėjantis „F-22 Raptor“, gali saugiai skraidyti vietovėje, saugomojoje S-300 ir kitų panašios rūšies oro gynybos sistemų. Vieną dieną tokiose zonoje galės skraidyti ir 400 mlrd. dolerių (373 mlrd. Eur) vertas Pentagono „F-35 Joint Strike Fighter“.

Tačiau ekspertai pabrėžia, kad Iranui bus tiekiamas modernizuotas S-300 variantas „Almaz-Antei S-300PMU-1“, prilygstantis naujausioms sistemoms S-400. Kai kurie JAV gynybos ekspertai neabejoja, kad naujo ginklo, kurį NATO vadina „SA-20 Gargoyle“, įsigijimas leistų Iranui pasiekti svarbų tikslą: šiai šaliai nusprendus nesilaikyti susitarimo ir toliau vykdant branduolinio ginklo kūrimo programą, Amerika antskrydžiams šalies viduje tegalėtų kliautis negausia radarais sunkiai susekamų lėktuvų flotile.

„Atsižvelgiant į tai, kur Iranas nuspręstų dislokuoti šias gynybos sistemas, užduotis gali būti itin sunki. Persijos įlanka – tikras iššūkis. Šios naujos raketos žemė–oras situaciją paverstų itin sudėtinga. Tai rimtas sprendimas“, – leidinyje „The Daily Beast“ teigia vienas įtakingas gynybos pareigūnas, pridurdamas, kad jei S-300 nekeltų jokio pavojaus, JAV valdžia nebūtų dėjusi tiek pastangų Rusijos įkalbinėjimams šių sistemų Iranui neparduoti. O B.Obamos administracija nebūtų taip džiūgavusi 2010-aisiais, kai Rusija pagaliau nusileido. „Juk tuomet tai vadinta didžiuliu užsienio politikos laimėjimu“, – primena ekspertai.

Daug JAV gynybos pareigūnų sutinka, jog Rusijos raketinės gynybos sistema gali užtikrinti, kad visi regionai taptų neįveikiami įprastiems naikintuvams, tokiems kaip F-16 ar laivyno turimiems „F/A-18 Hornet“.

Be to, Kinija, ką tik paskelbusi perkanti iš Rusijos naujausias priešraketinės gynybos sistemas S-400 „Triumf“, atvirai šaiposi iš JAV mėginimo sumenkinti Iranui parduodamų sistemų pajėgumus – ji laiko šias sistemas visiškai adekvačiomis ir negaili už jas mokamų milijardų.

„S-300 pardavimas iš Izraelio atimtų bet kokią galimybę imtis vienašališkų veiksmų prieš Iraną. S-300 veiksmingai užkirstų kelią Izraelio oro pajėgoms imtis veiksmų prieš Iraną – bent jau tol, kol šalis iš JAV negaus F-35 naikintuvų“, – teigia ekspertai.

O net ir sulaukus F-35 reikia atsiminti, kad šis gana nedidelio nuotolio naikintuvas gali nešti vos porą 900 kilogramų sveriančių bombų, kurios nė iš tolo neprilygsta itin gerai apsaugotiems taikiniams Irane: kai kurie Irano branduoliniai objektai gali būti sunaikinti tik pasitelkus sunkiasvores beveik 14 tonų sveriančias „GBU-57A/B Massive Ordnance Penetrator“ bombas, kurias nešti pajėgus tik amerikiečių radarais sunkiai susekamas B-2 bombonešis.

Kitaip sakant, rusiška gynybinė sistema JAV neparanki tuo, kad JAV liktų vienintelė šalis, turinti priemonių įvykdyti Irano branduolinių objektų ataką. O JAV savo rankomis to daryti, savaime suprantama, netrokšta. Iniciatyva pats smogti nedega ir Izraelis, vis raginantis JAV imtis „prevencinio smūgio“. Tačiau turėti bent jau psichologinę persvarą prieš Iraną jam yra svarbiau net už gerus santykius su Rusija. Tačiau toks Izraelio spaudimas Rusijos nuomonės šį sykį greičiausiai nepakeis, juolab kad sunkus 2010-aisiais priimtas Rusijos sprendimas įvesti Iranui embargą S-300 kompleksams buvo priimtas „esant dideliam Izraelio spaudimui“. Tuomet Izraelis mainais už Rusijos sprendimą atsisakė planų parduoti aukštosiomis technologijomis paremtą ginkluotę Ukrainai ir Gruzijai. Dabar vėl mėginama naudotis tokiomis pačiomis spaudimo priemonėmis, tačiau Rusija šį sykį jaučiasi daug tvirčiau, mat jos pusėje yra ir daugiau valstybių, kurios susigundė remti Iraną ir padėti jam „atsilaikyti prieš NATO“.

Irano gynybos ministras Hosseinas Dehghanas balandžio 16 dieną patvirtino, kad jo šalis bendradarbiaus su Rusija, Indija ir Kinija, siekiant pasipriešinti NATO planams „plėstis į Europą“. Be to, į Rusiją per vieną savaitę nuvyko ir Irano gynybos vadovas, ir šalies parlamento komitetų, dirbančių užsienio politikos srityje, vadovas. Negana to, Rusijos kompanija „Lukoil“ paskelbė atnaujinanti veiklą Irano energetikos sektoriuje. Beje, tą patį paskelbė ir „Royal Dutch/Shell“ bei „Total“. Apie bendradarbiavimą paskelbė ir Irano nacionalinės naftos kompanijos bei Kinijos valdžios atstovai, tvirtindami, kad pastaruoju metu buvo pasirašytos trys sutartys dėl Kinijos investicijų Irano naftos ir dujų sektoriuose.

Akivaizdu, kad derybų su Iranu baigtis bent jau „rusiškajam flangui“ nebėra tokia jau reikšminga: ledai pajudėjo, sutartys pasipylė, Irano nafta ir vėl netrukdomai keliaus iš Artimųjų Rytų į Rusiją. O ar išsipildys JAV generolų perspėjimai, kad rusiškos raketų sistemos pakeis visas žaidimo taisykles ir privers JAV pergalvoti strategiją Irane, parodys artimiausi įvykiai, kurių sulauksime dar iki derybų su Iranu pabaigos birželio gale.

Rima Janužytė