Arūnas BRAZAUSKAS

Sudėjus į vieną daiktą galimybes, kurias teikia įvairios tinklinimo programos, programėlės beigi stebėjimo prietaisai, kaip antai vaizdo kameros, davikliai ir pan., tenka pripažinti, kad žmogaus veikla gali būti totaliai stebima. Galima žinoti, kada ir pro kurias duris kas išėjo, kiek laiko judėjo, kur atsisėdo ar prigulė. Galima žinoti, kokią bylą (t.y. failą) kas nors atsidarė kompiuteryje, kiek laiko redagavo, kokias pataisas padarė. Galima žinoti, kiek laiko rašė tarnybinius laiškus ir kiek laiko praleido bendraudamas feisbuke.

Iškyla klausimas, ar svarbu, kur yra dirbančio žmogaus kūnas. Vien techniškai žvelgiant, pavyzdžiui, vilniečio automobilio variklio diagnostiką gali atlikti meistras iš Aliaskos. Vilniuje tereikia prijungti daviklius. Tas pat pasakytina apie endoskopines chirurgines operacijas, kurias atlieka robotai. Kūnas Lietuvoje, veiksmui vadovauja chirurgas iš Indijos. Kodėl gi ne? Dėl automobilio diagnostikos, manau, niekas neprieštarautų, o nuotolinėms operacijoms kiltų psichologinių kliūčių.

Tikėtina, kad nuotolinė automobilių bei žmonių diagnostika vis dėlto prasiskins kelią greičiau nei išsėtinis tarnautojų darbo organizavimas. Kas rytą pro įstaigų duris sueinantys valdininkai, paisantys aprangos kodo ir bendravimo papročių, yra gana laisvi žmonės, palyginti su baudžiauninkais, kokiais juos galima paversti dabartinėmis tinklinio darbo priemonėmis.

Tos galimybės baisios ne vien pavieniam tarnautojui, kuriam, kada viršininkas paskambins skaipu, jau nebeliks tų kažkada turėtų kelių minučių nueiti iki viršininko kabineto. Baisus dalykas yra tai, kad dokumentų ir veiksmų su jais archyvai, vadinamieji didieji duomenys (angl. „big data“), leidžia kiekybiškai įvertinti institucijų darbą. Kas ką siūlė, kiek vilkino, kada ir kodėl „nuvairavo į šoną“. Mąžta niekuo nepagrįstų darbo vertinimų sritis. Seimo oratoriai orientuojasi tiktai į trumpąją, operatyvinę žmogaus atmintį, todėl gali paistyti blėnis. O didieji duomenys leidžia pamatyti, kaip viskas buvo iš tiesų.

Vis dėlto vadinamasis daiktų internetas, tikėtina, išplis greičiau nei „automatinė valstybė“. Tam yra socialinių priežasčių. Galime paklausti, kokia prasmė suvaryti į kabinetus tarnautojų kūnus, jei tų kūnų veiksmai, jų darbo našumas gali būti daug efektyviau kontroliuojami ne pro viršininko stiklinę sieną, kaip yra ne vienoje net ir valstybinėje įstaigoje? Nors ir galima kontroliuoti per nuotolį, dviejų žmonių akistata – vis dar patikimiausias būdas nustatyti, kas yra viršininkas, o kas valdinys. Tokiai tvarkai ir su tuo susijusiems papročiams gresia tai, kad institucijų efektyvumas vis mažiau priklauso nuo santykio „aš viršininkas – tu kvailys“. Efektyvumą lemia išmanumas.

Tačiau einant nuo paprastutės elektroninės valstybės, kokią jau iš dalies turime, prie robotizuotos valstybės iškyla klausimas, kuris buvo aktualus ir baudžiavos laikais: ką veikti su valgyti prašančiomis burnomis? Siauriau žvelgiant – ką veikti su absolventais, išėjusiais iš Lietuvos aukštųjų mokyklų, kurios jau daugelį metų balansuoja ant reformų bedugnės krašto? Pageidautina juos aprūpinti darbu, kad neemigruotų ir nepadovanotų kokiai nors užsienio valstybei savo išmokslinimui sunaudotų Lietuvos pinigų.

Valstybės tarnyba – anaiptol ne pats blogiausias karjeros pasirinkimas jaunam specialistui. Bent jau Indijos valstybė linkusi išpūsti įstaigų darbuotojų skaičių, kad tik nepaliktų be darbo gausybės koledžų bei universitetų absolventų. Nedarbo problemą bandoma spręsti kaip gerame tų kraštų restorane: vienas padavėjas paduoda meniu, antras padeda servetėlę, trečias įrankius, ketvirtas priima užsakymą.

Jaunas valstybės tarnautojas iš pradžių irgi negali tikėtis kažin ko daugiau. Iš Japonijos diplomato teko girdėti, kad pirmus kelerius metus dirbant užsienio reikalų tarnyboje jo užduotis buvo kopijavimo aparatu dauginti viršininko raštus. Užtat, giminių požiūriu, jis turėjo itin aukšto statuso darbą. Veikiausiai ir Lietuvoje kelias į visiškai robotizuotą valstybę bus lėtas dėl galimų socialinių įtampų ir vengimo kiršinti tarnautojų luomą.

Tačiau yra rimtas argumentas, kuris galėtų paspartinti procesą. Pažvelgus į valdininkus, kurie kasryt skuba į šalies įstaigas, nenorom kyla klausimas – ar jie ne bergždžiai eikvoja savus ar viešojo transporto degalus? Gal tegul dirba iš namų?