BFL

Dovaidas PABIRŽIS

Tai yra bendras Europos ir Baltijos šalių reikalas. Latvija niekada tokio noro nėra pareiškusi ir neišsiskirs iš Baltijos šalių ir Europos Sąjungos pozicijos. Taip viešėdamas Vilniuje į klausimą, ar Latvija gali pirkti elektros energiją iš Baltarusijos Astravo atominės elektrinės, atsakė naujasis šalies premjeras Maris Kučinskis.

Baltijos sesėms siekiant išsivaduoti iš energetinės priklausomybės pančių, sukurti naujus transporto infrastruktūros koridorius bei kiek įmanoma labiau užtikrinti savo saugumą pasikeitusios geopolitinės realybės kontekste, bendrų projektų ir interesų šiandien, atrodo, daugiau nei kada nors anksčiau. Todėl abipusis sutarimas ir geri santykiai yra dar svarbesni. Ar galima to tikėtis iš 20-osios nepriklausomos Latvijos vyriausybės, vadovaujamos M.Kučinskio?

Astravas, siena ir narystė EBPO

„Esu tikrai didelis Baltijos šalių vienybės šalininkas ir manau, kad kartu mes galime pa­siekti daugiau. Tiek gindami savo interesus ES, tiek stiprindami savo sienas, apie ką mes šiandien kalbėjome“, – lankydamasis Vilniuje teigė premjeras, pažadėjęs čia būti dažnas svečias.

Pernai gruodį atsistatydinusi premjerė Laimdota Straujuma yra pareiškusi griežtą nuomonę, kad Latvijai niekas nenurodinės, iš kur ir kokią elektrą pirkti. Taip politikė leido suprasti, kad Latvija neatmeta galimybės pirkti elektrą iš Vilniaus pašonėje statomos Astravo atominės elektrinės.

Naujasis premjeras M.Kučinskis, bent jau viešai, sako priešingai. Tačiau paklaustas, ar Latvija palaikys energetikos ministro Roko Masiulio iniciatyvą blokuoti Astravo energijos tiekimą, premjeras atsakė, kad tokio konkretaus pasiūlymo Lietuva nėra pareiškusi, tik pažadėjo išreikšti paramą „visais formatais“.

Elektros gamybos srityje Latvijos situacija šiuo metu yra kiek geresnė nei Lietuvos, tačiau šalis yra labai priklausoma nuo Dauguvos hidroelektrinių veiklos. Sausesnių sezonų laikotarpiu jų gaminamos elektros Latvijos poreikiams neužtenka.

Susitikimo metu kalbėta ne tik apie energetiką. Lietuvos ir Latvijos vyriausybių vadovai pažadėjo tęsti tarpvyriausybinių posėdžių tradiciją. Pernai toks susitikimas įvyko Rokiškyje, šiemet planuojamas Liepojoje. Pasak M.Kučinskio, į susitikimo darbotvarkę ketinama įtraukti ir projektą dėl abiejų valstybių sienos nustatymo. Dėl jūrinės valstybių sienos nesutariama jau daugelį metų, tai yra pagrindinė kliūtis imtis naftos telkinio E24 žvalgymo.

Latvija šiemet tikisi baigti derybas dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Tarp likusių derybų punktų – sudėtingi valstybinių įmonių valdymo efektyvumo ir valdybos tarybų sudarymo, taip pat kovos su korupcija klausimai.

Tačiau M.Kučinskis šiuo atžvilgiu nusiteikęs optimistiškai ir tiki, kad per 2016-uosius Latvijai pavyks suderinti visus klausimus, tapti šios prestižinės organizacijos nare ir pagelbėti pietiniams kaimynams. Lietuva oficialiai pradėti stojimo į EBPO procesą buvo pakviesta pernai birželį.

Iškilo iš politinio chaoso

Prieš tapdamas vyriausybės vadovu M.Kučinskis buvo mažai žinomas veikėjas net Latvijoje. Tai anaiptol nėra naujiena – politinės žvaigždutės čia kyla ir gęsta labai greitai ir netikėtai. Pavyzdžiui, 2007-aisiais Rygos zoologijos sode per politinio elito pasitarimą nuspręsta prezidentu išrinkti Valdį Zatlerą, kuris iki tol ramiai sau dirbo gydytoju. Mažai pažįstama buvo ir L.Straujuma, kuriai vyriausybės vairas atiteko po vadovavimo Žemės ūkio ministerijai.

Tiesa, ekonomistas M.Kučinskis nėra politikos naujokas. Kažkada įtakingos Andrio Škėlės Tautos partijos nariu jis buvo nuo 1998-ųjų, į Valmieros miesto tarybą pirmąkart išrinktas dar 1994 m. Kurį laiką buvo Valmieros meras. 2004-aisiais būsimasis premjeras dvejiem metams tapo regioninių reikalų ir savivaldos ministru, vėliau keletą kartų skirtingų partijų sąrašuose išrinktas į Saeimą.

Nejau nėra stipresnių, labiau patyrusių ir užsigrūdinusių politikų vadovauti valstybei? Toks klausimas kyla ne tik Lietuvoje skiriant aukščiausių institucijų – Generalinės prokuratūros, Valstybės saugumo departamento ar ministerijų vadovus. Neretai tokį klausimą galima užduoti ir žvelgiant į Latvijos politiką.

Premjerei L.Straujumai dėl nesutarimų „Vienybės“ partijoje ir su koalicijos partneriais pareiškus norą palikti postą, iniciatyvos formuoti koaliciją ėmėsi prezidentas Raimondas Vėjuonis. Vyriausybės vadovo postas, svarbiausia pozicija parlamentinėje valstybėje, turėjo priklausyti didžiausiam koalicijos partneriui, partijai „Vienybė“, tačiau atrasti norinčiųjų imtis valdžios nesisekė.

To aktyviai siekė tautoje itin nepopuliari „Vienybės“ lyderė Solvita Aboltina, prieš kurios kandidatūrą piestu stojo kitos koalicijos partnerės. Vėliau būti premjeru siūlyta finansų ministrui Janiui Reirui, tačiau šis atšovė, kad jam labiau patinka būti ministru, taip pat Valmieros merui Janiui Baikui, bet šiam taip pat nesinorėjo palikti, matyt, patikimesnio mero posto. Galiausiai vadovauti vyriausybei pretendavo ir Saeimos biudžeto ir finansų komiteto vadovas Karlis Šadurskis, kuris nesugebėjo užsitikrinti pakankamos paramos parlamente. Tik tuomet atėjo M.Kučinskio eilė.

Jo tapimas ministrų kabineto vadovu sugriovė jau nusistovėjusią pusiausvyrą tarp trijų koalicijos partnerių, kai „Vienybei“ atitekdavo premjero postas, Žaliųjų ir valstiečių sąjungai – prezidento, o konservatyviam Nacionaliniam susivienijimui – Saeimos pirmininko kėdė. Šiandien ir prezidento, ir premjero postai priklauso Žaliųjų ir valstiečių partijai.

Tai kelia klausimų dėl vyriausybės stabilumo. Ar didžiausia valdančioji partija susitaikys su antraeiliu vaidmeniu koalicijoje? Kita vertus, Latvijoje įprasta parlamentines rietenas ir nesutarimus palikti politinės darbotvarkės nuošalyje ir formuoti technokratines, bendrą politinę liniją išlaikančias vyriausybes.

S.Aboltina jau spėjo išreikšti griežtą nepritarimą numatomam pensijų indeksavimui. Ji užsipuolė valdžią ir dėl oligarcho Aivaro Lembergo įtakos vyriausybei. „Matyt, „Vienybei“ sunku susitaikyti, kad jie nebus pagrindiniai žaidėjai. Mėginu filtruoti, kur yra trumpalaikės emocijos ir kur rimtos problemos. Man atrodo, kad S.Aboltinos pareiškimai yra tik emocijos. Dabar „Vienybė“ yra šiek tiek supurtyta, jie laukia partijos kongreso. Tikiuosi, kad jie atmes emocijas ir koncentruosis darbui“, – interviu nra.lv sakė premjeras.

Ar viskam vadovauja A.Lembergas?

Toks, šiek tiek provokuojantis, buvo kitas nra.lv žurnalisto klausimas premjerui. Ir tikrai ne todėl, kad tokius įtarimus viešai pareiškė S.Aboltina, – taip mano ir nemaža dalis Latvijos rinkėjų. Sunku tai visiškai atmesti: Žaliųjų ir valstiečių sąjunga yra visiškai priklausoma nuo A.Lembergo finansinės ir idėjinės paramos.

„A.Lembergas yra aktyvus. Jis į visus susitikimus ateina pasiruošęs. Jis turi komandą, kurią iš dalies galima vadinti „už Ventspilį“. Jis nediktuoja, bet diskusijose pateikia argumentų, faktų ir įrodymų, į kuriuos negalima neįsiklausyti. Iš jo pusės matau tikrą norą įsitraukti į procesą, kad vyriausybė būtų suformuota, o ne kokį nors diktatą. Derybas dėl vyriausybės sudarymo vedu aš, o ne kas nors kitas. Nes man reikės dirbti premjeru, o ne kam kitam“, – tuomet atsakė M.Kučinskis.

Ilgamečio Ventspilio mero (miestui jis vadovauja daugiau nei ketvirtį amžiaus)  asmenybė Latvijoje kelia įvairių emocijų. Matydami kaip saldainį išpuoštą Ventspilio uostą ir kurortą dalis gyventojų jį mėgsta ir norėtų, kad politikas į savo rankas imtų visos šalies vadžias. Kita pusė kaltina jį dėl verslo ir politikos sukergimo.

2008-aisiais Generalinė prokuratūra pradėjo niekaip nesibaigiantį tyrimą dėl korupcijos, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. A.Lembergas net buvo suimtas, vėliau jam paskirtas namų areštas, įvairūs turto apribojimai. Tačiau tai nesibaigė jokia byla, politikas tęsia pelningiausio Latvijos miesto, aktyvaus rusiškos naftos tranzito laikotarpiu kurį laiką net buvusio tarp dešimties didžiausių Europos uostų, vadovo kadencijas. Jau 28-tus metus.

Kadangi aukščiausių postų neturi, A.Lembergas mėgsta skambius pareiškimus, nebūtinai atitinkančius oficialią vyriausybės liniją. Neseniai „Rail Baltica“ projektą jis prilygino grandioziniam Sibiro upių vagos keitimo projektui Sovietų Sąjungoje. Jo nuomone, tai tik politinis projektas, neturintis jokio ekonominio pagrindo.

Tarp ekonomikos ir saugumo

Priešingai nei mano A.Lembergas, M.Ku­činskio vyriausybės prioritetų sąraše „Rail Baltica“ projekto tąsa paminėta. Greta 136 kitų planuojamų darbų ar tikslų, kuriuos ši vyriausybė nusiteikusi įveikti.

Ministrų kabinetas, kurio kadencija tęsis iki 2018-ųjų, pasiryžęs įgyvendinti mokesčių pertvarką, o ši, pasak premjero, apsaugos nuo nuolatinių permainų ir dažnai neprognozuojamo mokesčių didinimo. Dalį naštos nuo darbo jėgos pečių norima permesti kapitalui ir nekilnojamojo turto savininkams. Taip pat aktyviau kovoti su šešėline ekonomika.

Švietimo srityje, priešingai nei Lietuva, Latvija pasirengusi įgyvendinti ryžtingesnes reformas. Kaip pabrėžia M.Kučinskis, dėl suprantamų priežasčių tai yra ne tik Švietimo ir mokslo, bet ir Susisiekimo ministerijos uždavinys. „Jei šeši ar septyni mokytojai moko vieną mokinį, to ir Norvegija negali sau leisti“, – lygina premjeras.

Prioritetų sąraše – ir valstybės šimtojo gimtadienio minėjimas 2018-aisiais. Šia proga ketinama įgyvendinti keletą stambių kultūros infrastruktūros projektų: tai šiuolaikinės koncertų salės ir šiuolaikinio meno muziejus Rygoje kūrimas, Okupacijos muziejaus, Naujojo teatro ir Rygos pilies atnaujinimas, Ventspilio muzikos mokyklos koncertų salės statyba.

Kaip ir kitose regiono valstybėse, prioritetų sąraše gausu gynybos klausimų: iki 2017-ųjų planuojama gynybai skirti 1,7 proc., 2018-aisiais – NATO privalomus 2 proc. BVP. Vyriausybė sieks stiprinti Latvijos sienos su Rusija apsaugą, taip pat didinti visuomenės atsparumą informaciniame kare. Pavyzdžiui, Latvijoje veikia Kremliaus propagandinis portalas sputniknews.lv.

Visa tai tikriausiai todėl, kad daugiau niekas, M.Kučinskio žodžiais tariant, tokių keistų ir nereikalingais perdėjimais papildytų filmų, kaip BBC „World War Three: Inside War Room“, nebestatytų.