BFL

Nors Europos Komisija tik rudenį pateiks savo siūlymą kaip finansuoti Bendrąją ES žemės ūkio politiką (BŽŪP) 2013 – 2020 m., Europos institucijose ir valstybių narių žemės ūkio organizacijose jau dabar netyla diskusijos apie tai, kaip turėtų būti reformuojama ši politika.

Nenuostabu, kad valstybės narės, turinčios santykinai didelį žemės ūkio sektorių, pateikia daug įvairių argumentų, kodėl finansinė parama Europos žemdirbiams naujuoju finansiniu laikotarpiu yra būtina. Joms savo ruoštu oponuoja daugiausia vadinamosios senosios ES šalys, kurių ekonominėse sistemose žemės ūkio dalis yra mažesnė. Nors santykinė ES biudžeto išlaidų dalis skirta žemės ūkio programoms finansuoti nuolat mažėja – nuo 75 proc. 1985 m. iki 39 proc. 2013 m. – lėšos tenkančios šiam sektoriui  vis dar yra didžiausios, lyginant su kitų sričių finansavimu, todėl ir kelia daugiausiai tarptautinių ginčų ES viduje.

Ar galima ūkininkus prilyginti verslininkams ir palikti daugiau vietos pačiai rinkai spręsti, kokio dydžio žemės ūkio sektoriaus Europos Sąjungai reikia?

Iš tiesų, trumpuoju laikotarpiu maisto produktais būtų galima lengvai apsirūpinti importuojant juos iš trečiųjų šalių. Ne paslaptis, kad šiuo metu kituose pasaulio regionuose yra pigiau užauginti mėsą, kviečius ar pieno produktus. Tačiau pasikliaudami vien importu ir nesirūpindami savo žemdirbiais, mes prarastume vieną svarbiausių strateginių išteklių –  gebėjimą apsirūpinti maistu arba vadinamąjį maisto suverenumą.

Ką reiškia būti priklausomiems nuo strateginių išteklių mes labai gerai žinome, būdami energetiškai izoliuoti –  „pririšti“ prie vieno dujų tiekėjo. Tai lemia, kad Lietuvos vartojai už dujas moka ženkliai daugiau nei kitų ES šalių gyventojai bei verslo įmonės. Argi norime, kad panaši situacija Europos Sąjungos mastu susiklostytų ir maisto produktų rinkoje?

Kitas ES bendrosios žemės ūkio politikos saugiklis – tai įvairūs Europos Sąjungos tarptautiniai įsipareigojimai. Daugelis naujų tikslų ir uždavinių, susijusių su ekologiniais standartais ir tvariu gamtos išteklių naudojimu, yra  įtvirtinti tarptautiniuose protokoluose ir  konvencijose, o jų įgyvendinimui būtinos  investicijos.

Dar viena sritis, kurioje žemės ūkio svarba labai didelė yra atsinaujinančių šaltinių energetika. Valstybės narės iki 2020 m. yra įsipareigojusios 20 proc. suvartojamos energijos pasigaminti iš atsinaujinančių šaltinių. Lietuvos rodiklis šiuo atveju yra 23 proc. ir šis tikslas negalėtų būti įgyvendinti be vadinamųjų energetinių biokultūrų auginimo.

Atsižvelgdamas į daugybę tikslų, kurių žemės ūkio politika turėtų siekti pagal strategiją „Europa 2020“, ir į poreikį įgyvendinti dar daugiau siekių atsižvelgiant į naujas problemas, su kuriomis susiduria pasaulis (pavyzdžiui, gamtinių išteklių mažėjimas, gėlo vandens trūkumas ar klimato kaita), manau, jog išlaidos bendrajai žemės ūkio politikai neturėtų mažėti. Europos Sąjunga į ūkininkus jau žvelgia ne vien kaip į verslininkus, bet kaip į svarbius regionų problemų tokių kaip nedarbas, sprendėjus, kurių patiriamų kaštų rinka pati savaime kompensuoti negali.

Reikia suprasti, kad žemės ūkį pripažinus strategine sritimi, ES paprasčiausiai nebegali nusigręžti nuo savo ūkininkų, nes tai reikštų suvereniteto, konkurencingumo ir įtakos pasaulyje mažėjimą, todėl didelis paramos ir investicijų į žemės ūkį mastas turi išlikti ir ateityje.