Balandžio 1-oji – legalių melagysčių diena. Tiesa, kitą rytą apsimelavusi žiniasklaida prisipažįsta, ką ir kur neteisingai parašė. Kad žmonės nebūtų klaidinami ir taip toliau, ir taip toliau.

Arūnas BRAZAUSKAS

Balandžio 1-osios papročiai – labai archajiški. Melo ir tiesos skyrimas dvelkia senove. Būtent Melagių diena parodo, kad neatitrūkome nuo savo šaknų. Jeigu nebūtų melagysčių, kurios paskui įvardijamos, sakytume, kad riba tarp melo ir tiesos visiškai išsitrynė.

Bet ar neišsitrynė? Pasižvalgęs, pasiklausęs prisirenki keistų įspūdžių, kuriuos paskui tenka filosofiškai įprasminti – tarsi atrajoti ir vėl sukramtyti. Pasidalysiu kai kuriais nustebimais.

Neprastai atrodanti solidi ponia, parduotuvėje susikrovusi į maišą anaiptol ne vien kruopų ir makaronų, sako, kad kitą kartą atsineš kalašnikovą ir visus iššaudys, nes kainos padidėjo dvigubai.

Kas šitoje ištarmėje teisybė, o kas melas? Teisybė tai, kad taip svaičiojama ne vien balandžio 1-ąją. Panašios nuotaikos liejasi prie kasų, feisbuke ir kitose masinių sambūrių vietose.

Aiškiau pasakė tik premjeras pernai gruodį: „Turiu pasakyti, kad pusės prekių kainos sumažėjo, o pusės – padidėjo.“

Išsigandęs ponios, baimę gesinu interneto naršykle. Ar Lietuvoje dabar infliacija, ar defliacija? Skaitau dviejų mėnesių senumo informaciją: „Anot Statistikos departamento, tikėtina, kad didžiausią įtaką defliacijai 2016 m. sausį turės mažėsiančios aprangos ir avalynės, transporto ir kai kurių paslaugų kainos. Tačiau jų pigimą, tikėtina, atsvers didėsiančios maisto, kitokių prekių ir paslaugų grupių kainos.“ Aiškiau pasakė tik premjeras pernai gruodį: „Turiu pasakyti, kad pusės prekių kainos sumažėjo, o pusės – padidėjo.“

Vadinasi, ir kalašnikovo siekia tie, kurie pateko į brangstančią barikadų pusę. Tačiau tai neišsprendžia lyg kirvis virš galvos kabančio būties ir buities klausimo: ar euras palengvino gyvenimą? Toks teiginys tiesa ar melas? Manau, kad atsakymo nebus nei balandžio 1-ąją, nei kitais metų laikais.

Kitas filosofinis klausimas mane užklupo, kai eidamas Vilniaus Gedimino prospektu atplėšiau akis nuo vitrinos su garbingų autorių knygomis ir pažvelgiau į kitą gatvės pusę. Ten dvi boružėlės gundė užsukti į suaugusiųjų fantazijoms skirtą parduotuvę. Įsivaizdavau, kad man, pavyzdžiui, 14 metų. Turiu išmanųjį telefoną, todėl galiu nepaisyti boružėlių perspėjimo, kad čia galima įžengti tik sulaukus 18-os. Tuojau pat surenku boružėlių interneto adresą ir per telefoną žvelgiu į keistų prekių pasaulį. Sąrašas kelia klausimų ir skatina naršyti toliau. Netikėta suaugusiųjų pasaulio landa, kurią jie patys pakišo Gedimino prospekte, atgraso nuo bet kokių klausimų mamai, tėtei ir tamstai mokytojai.

Susiskaičiuoju pinigus banko kortelėje, kuria naudojuosi su mamos žinia. Tegul ji nešasi kalašnikovą į parduotuvę, kaip ne kartą žadėjo, tačiau aš niekada nejaučiau eurų stygiaus. Sumoju, kad tą patį keistą daikčiuką iš boružėlių sąrašo galima pigiau užsisakyti garbingoje knygų turgavietėje amazon.com (ji ir tuo prekiauja).

Suprantu, kad esu jau didelis ir amazon.com užsisakysiu būtent tai – su meile iš Lietuvos. Užtat teks atsisakyti apsilankymo Lietuvos pašto skyriuje, kur galima legaliai nusipirkti kiaušinio pavidalo lėlyčių – pimpačkiukų. Neužteks pinigų. Norėjau nupirkti draugei normalų pimpačkiuką – ne tą su vaivorykštiniu kaklaraiščiu. Ir padovanoti jai aidint populiariausiai pimpačkiukų fonogramai „Tu durna!“ – matyt, specialiai sukurtai kovojant su patyčiomis.

Ir man visai neįdomu, kad savo internetiniais veiksmais prisidedu prie defliacijos. Net nesuvokiu, kad stumiu premjerą į kampą. Greitai jis pasakys: „Kainos Lietuvoje patiria defliacinį spaudimą, nes daugelis apsiperka užsienyje – internetu taip pat.“ Ir nesumeluos.