Johann Wolfgang Goethe

Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė vertinga knyga – J.W.Goethe’s autobiografija. Ar ši knyga – jums, turėtumėte suprasti ir iš “Veido” siūlomos ištraukos.

1749 metų rugpjūčio 28 dieną, vidurdienį, sulig dvyliktuoju varpo dūžiu, Frankfurte prie Maino aš atėjau į pasaulį. Konsteliacija buvo laiminga: Saulė buvo Mergelės ženkle ir pasiekė zenitą, Jupiteris ir Venera žvelgė į ją palankiai, Merkurijus nepriešiškai, Saturnas ir Marsas laikėsi abejingai, tik Mėnulis, ką tik stojus pilnačiai, juoba rodė savo opozicijos jėgą, mat kartu prasidėjo jo planetinė valanda. Dėl to jis priešinosi mano gimimui, negalėjusiam įvykti pirmiau, negu ši valanda pasibaigs.
Tie gerieji aspektai, kuriuos vėliau astrologai vertino kaip didžiai man svarbius, bus buvę priežastis, kodėl likau gyvas: mat per pribuvėjos nemokšiškumą atėjau į pasaulį kaip negyvas ir prireikė didelių pastangų, kad išvysčiau šviesą. Tačiau toji aplinkybė, pridariusi maniškiams daug bėdos, miestelėnams išėjo į gera, nes mano senelis, miesto tarybos seniūnas Johannas Wolfgangas Textorius, pasinaudojo šia dingstimi, kad priimtų į tarnybą akušerį bei įvestų ar atnaujintų pribuvėjų mokymą, o tai vienam kitam vėliau gimusiųjų bus buvę į naudą.
Mėgindami prisiminti, kas mums nutikę ankstyvoje vaikystėje, dažnai esame linkę painioti iš kitų girdėta su tuo, kas iš tikrųjų pačių pamatyta. Taigi, nesileisdamas į tokio pobūdžio nuodugnius tyrinėjimus, kurie vis tiek nieko neduotų, gerai žinau, kad mes gyvenome sename name, kuris, po teisybei, susidėjo iš dviejų sujungtų pastatų. Įviji laiptai vedė į nepereinamus kambarius, o aukščių skirtumą išlygino laipteliai. Mūsų, vaikų, jaunesnės sesers ir mano, mėgstamiausia vieta buvo erdvus žemutinis prieškambaris, kuriame šalia lauko durų buvo didelė medinių pinučių būda, tiesiogiai jungianti su gatve ir lauku. Toks paukščių narvas vadinosi pastogis, jų buvo prie daugelio namų. Moterys ten sėdėdamos siūdavo ir megzdavo, virėja perrinkdavo salotas, kaimynės šnekučiuodavosi, dėl to gatvės šiltuoju metų laiku priminė pietų kraštus. Kiekvienas jautėsi laisvas, nes viešuma jam buvo nesvetima. Per tuos pastogius ir vaikai susisiekdavo su kaimynais, ir su manimi susidraugavo priešais gyvenantys trys broliai von Ochsensteinai, velionio tarybos seniūno sūnūs, krėsdavo juokus bei visaip erzindavosi.
Maniškiai mėgo pasakoti apie išdaigas, kurias akindavo daryti tie šiaip rimti ir vieniši vyrai. Papasakosiu vieną tų pokštų. Kaip tik buvo pasibaigęs puodų turgus, ir šiomis prekėmis artimiausiam laikui ne tik aprūpinta virtuvė, bet ir mums, vaikams, nupirkta žaislinių indų. Kartą, gražią popietę, kai visame name buvo tylu, aš įsitaisiau pastogyje su savo dubenėliais ir puodais, bet nesugalvodamas, ką su jais veikti, sviedžiau vieną indelį į gatvę ir labai nudžiugau, kad jis smagiai sudužo. Pamatę mane tokį linksmą, net plojantį katučių, Ochsensteinai sušuko:
– Dar!
Nedelsdamas tėškiau puodynėlę ir, šūksniams „Dar! Dar!“ netylant, išsvaidžiau ant grindinio visus dubenėlius, lėkšteles ir ąsotėlius. Kaimynai džiūgavo, ir man buvo labai smagu, kad jiems darau malonumą. Bet ištekliai baigėsi, o jie vis šaukė:
– Dar!
Tad nubėgau į virtuvę ir atsinešiau molinių lėkščių, žinoma, jos dar smagiau dužo; taip bėgiodamas pirmyn atgal nešiausi lėkštę po lėkštės, kurių vis pasisiekdavau iš indaujos, o kadangi broliams buvo vis negana, visus atlakintus indus ištiko toks pat likimas. Tik vėliau kažkas atėjęs sudraudė mane. Nelaimė įvyko, o daugybę sukultų indų atlygino bent nuotaikinga istorija, kuri šelmius kurstytojus linksmino iki gyvenimo pabaigos.
Tėvo motina, kurios name, po teisybei, gyvenome, buvo įsikūrusi dideliame kambaryje apačioje, šalia prieškambario, ir žaisdami dažnai atsidurdavome prie jos krėslo, o kai sirgdavo, prie jos lovos. Menu ją tarytum kaip dvasią, kaip gražią, prakaulią, visada baltai ir švariai vilkinčią moterį. Ji liko mano atmintyje švelni, maloni, geraširdė.
Gatvę, kurioje stovėjo mūsų namas, girdėjome vadinant Elnių grioviu, tačiau niekur nebuvo matyti nei elnių, nei griovio, tad prašėme paaiškinti, ką tas žodis reiškia. Taigi pasakota, kad mūsų namas stovįs toje vietoje, kuri kadaise buvusi už miesto, o ten, kur dabar gatvė, anuomet buvęs griovys ir jame laikyti elniai. Tie žvėrys čia buvę saugomi ir šeriami, nes senatas kasmet senoviniu papročiu rengdavęs miestelėnams pietus ir patiekdavęs elnią, kuris tai iškilmei visada būdavęs po ranka čia, griovyje, jei kunigaikščiai ir riteriai už miesto sienų trukdytų ar paverstų niekais miestelėnų teisę medžioti arba priešai apsuptų miestą ir laikytų apgulę. Mums tai labai patiko ir geidavome, kad ir dabar būtų toks prijaukintų žvėrių medžioklės plotas.
Užpakalinėje namo pusėje, ypač iš viršutinio aukšto, atsivėrė labai gražus vaizdas į veik neaprėpiamus kaimynų sodus, kurie driekėsi iki pat miesto sienos. Deja, čia buvusias bendruomenės žemes verčiant privačiais sodais, mūsų namo sklypas bei dar keli ties gatvės kampu buvo gerokai nurėžti, o namų prie Arklių turgaus savininkai pasistatydino erdvius priestatus ir užsiveisė didelius sodus, bet mus nuo tų artimų rojų atitvėrė aukštoka kiemo siena.
Trečiame aukšte buvo kambarys, vadintas sodo, mat čia keletas gėlių vazonų prie lango atstojo nesamą sodą. Vaikystėje tai buvo pati mėgstamiausia mano buveinė, sukeldavusi ne tiek liūdesį, kiek ilgesį. Už kaimynų sodų, už miesto sienų ir pylimų matėsi graži derlinga lyguma, nusidriekusi Hechsto linkui. Tame kambaryje vasarą paprastai ruošdavau pamokas, laukdavau, kol praeis audra, ir negalėdavau atsižiūrėti į besileidžiančią saulę, kurios pusėn kaip tik išėjo langai. Kartu matydavau, kaip kaimynai vaikštinėja po sodus ar prižiūri gėles, kaip žaidžia vaikai, pramogauja draugai, girdėdavau, kaip rieda rutuliai ir virsta kėgliai, dėl to anksti nubudo vienatvės ir iš jos kylančio ilgesio jausmas, kuris, derėdamas su prigimtu rimtumu bei nuojauta, netrukus parodė, o vėliau dar labiau atskleidė savo galią.
Beje, senas, pilnas užkaborių ir niūrių kampelių namo vidus lengvai pažadindavo vaikams baimę. Nelaimė, anuomet dar vadovautasi auklybos maksima, kad vaikai turi kuo anksčiau atsikratyti nepažįstamų ir nematomų dalykų bijojimo ir priprasti prie visko, kas kelia baimę. Dėl to mes, vaikai, turėdavome miegoti vieni, o kai negalėdavome užmigti ir, tyliai išsliuogę iš lovų, bėgdavome pas tarnus ir tarnaites, kelią mums pastodavo išvirkščią chalatą apsivilkęs, taigi kone neatpažįstamai persirengęs tėvas ir nubaidydavo atgal ilsėtis. Visiems aišku, kad iš tokio auklėjimo nieko gero. Kaip gali atsikratyti baimės įspeistas tarp dviejų baisybių? Motina, linksma, džiugi ir kitiems to paties linkinti, rado geresnę pedagoginę priemonę. Ji pasiekė tikslą dovanomis. Buvo persikų metas, tad mums pažadėjo, kad galėsime jų skanauti iki soties kiekvieną rytą, jei naktį nugalėsime baimę. Tai pavyko, ir abi šalys liko patenkintos.