Istorija. Turtingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją atranda ne tik rašytojai, kino kūrėjai ar muzikai, bet ir paprasti lietuviai.

2014-ųjų pabaigoje pagrindinėse šalies arenose parodytas didingas lietuviškas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Daugiau nei milijoną litų kainavusio projekto, kuriame dalyvauja dešimtys šokėjų, dainininkų ir aktorių, kūrėjai pasirinko itin gerai žinomą XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės meilės ir valdžios siužetą. „Prie šios meilės istorijos jau ne kartą buvo prisiliesta ir daugelis ją puikiai žino, tačiau ji dar nėra iki galo išsemta ir vis dar yra turininga bei įdomi. XVI amžius yra vienas kertinių, lūžinių istorijos momentų, kuriame galima kalbėti apie labai daug ką“, – prieš miuziklo premjerą sakė jo libreto autorius Romas Lileikis.

Pastaruoju metu šalies kūrėjai renkasi ir kur kas mažiau žinomus LDK istorijos epizodus. Pernai kino ekranuose pasirodė režisierės Ramunės Rakauskaitės dokumentinis filmas „Radviliada“, pasakojantis bene iškiliausios šalies didikų šeimos istoriją. Dokumentinėje juostoje su vaidybiniais intarpais atkurta 1563-iųjų Ūlos mūšio scena, Radvilos Našlaitėlio kelionė į Jeruzalę bei reformacijos pradžia Lietuvoje. O siekiant atrasti gyvą santykį su istorija bei sujungti didingą Radvilų šeimos istoriją su dabartimi, filme pristatomi ir šiandieniniai Radvilų giminės palikuoniai, šiuo metu gyvenantys Lenkijoje. Pasak režisierės, „Radviliada“ visų pirma yra apie vertybes, nes be jų istorija – tik archyvų dulkės.

Netrukus dienos šviesą išvys ir režisieriaus Ramūno Abukevičiaus kino juosta „Pagalvės mokesčio rinkėjas“, pastatyta pagal LDK bajoro Teodoro Jevlašauskio (1546–1619) atsiminimus. Filmas atkurs XVI–XVII amžių sandūros Vilnių. T.Jevlašauskio, kuris tarnavo Žygimanto Augusto ir Stepono Batoro Vilniaus dvaruose ir artimai bendravo su Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu, memuarai laikomi pirmąją LDK parašyta autobiografine knyga. Joje atskleidžiama to meto žmonių kasdienybė, emocijos, taip pat pasakojama apie Vilniuje siaučiantį marą.

R.Abukevičiaus teigimu, dėmesys LDK kultūrai ir istorijai žadina tęstinumo suvokimą, kai suprantama, kad niekas iš niekur savaime negali atsirasti. „Visa LDK istorija anksčiau buvo išimta iš konteksto, tačiau pastaruoju metu ji grįžta į žmonių sąmonę ir suvokimą. Tikrai nepakankamai žinome apie šį laikotarpį, o tai yra šaltinis įvairiausiems kūrybiniams ir moksliniams pamąstymams. Tokie reiškiniai, kaip romanas „Silva rerum“, rodo, kad nors istoriniai dalykai vis dar labiau lieka specialistų ir mokslininkų rate, tačiau kultūrinis prisilietimas prie jų gali padėti išplėsti suvokimą ir pažinimą, sukelti žmonių norą domėtis“, – tvirtina filmo „Pagalvės mokesčio rinkėjas“ režisierius.

Pasak jo, platesnio požiūrio kol kas trūksta kultūros politikos įgyvendintojams, kurie dažnai yra atėję iš laikotarpio, kai LDK kultūra ir istorija asocijavosi tik su Žalgirio mūšiu, nes išliko tokio pavadinimo krepšinio komanda, bei Vytauto Klovos parašyta opera „Pilėnai“. Tačiau iš tiesų tematiniu požiūriu tiek karalių, tiek aukštuomenės, tiek valstiečių gyvenimas yra neišsemiami klodai, kuriuose galima atrasti labai įdomių istorijų.

Daugiausiai dėmesio ir populiarumo sulaukęs LDK istorinių naratyvų įkvėptas pastarųjų metų kūrinys yra rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės romanų „Silva rerum“ trilogija. Pirmoji romanų ciklo dalis, kuri pasirodė 2008-aisiais ir pasakoja apie XVII amžiaus Lietuvą, pakartotinai buvo perleista net 12 kartų ir pripažinta Metų knyga. Panašios sėkmės sulaukė ir pirmosios dalies tęsinys „Silva rerum II“, nukeliantis į 1707–1710 m. Didžiojo maro kamuojamą Vilnių. Septynių laidų sulaukęs romanas tapo perkamiausia metų knyga. 2013-aisiais išleista ir trečioji „Silva rerum“ dalis, kurioje K.Sabaliauskaitė aprašo garsius LDK didikus. Už šiuos romanus rašytoja pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją bei „Šv. Kristoforą“, o šiuo metu pagal romane aprašytus įvykius ir jų herojus Vilniuje organizuojamos didelio populiarumo sulaukiančios teminės ekskursijos.

Įvairius su LDK kultūra susijusius renginius nuolat aktyviai organizuoja ir Valdovų rūmai. Pernai po rūmų skliautais susibūrė kolektyvas Baroko operos teatras, pristatantis nedaug Lietuvoje pažįstamas ankstyvosios operos tradicijas, čia taip pat rengiami baroko muzikos vakarai, kasmet rugsėjį minimas ir lietuviškos operos gimtadienis (1636 m. rugsėjo 4 d. Valdovų rūmuose Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji opera Lietuvoje – „Elenos pagrobimas“), pristatomos dvaro ir bajorų Užgavėnių tradicijos bei siūloma daug kitų renginių.

Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotojos istorikės Jolantos Karpavičienės teigimu, šiais laikais muziejui būtina komunikuoti ne tik archeologinį bei medžiaginį, bet ir dvasinį paveldą, o tai galima padaryti tik įvairiais renginiais, paskaitomis bei diskusijomis. „Platesnei visuomenei, įpratusiai vartoti ne tik įdomią, bet ir patrauklią medžiagą, reikia koncertų ir panašių renginių, kurie emociškai yra lengvai priimami“, – sako J.Karpavičienė.

Pernai minint Oršos mūšio pergalės 500-ąsias metines ir Seimui 2014-uosius paskelbus Oršos mūšio metais, įvairiais kultūriniais renginiais paminėta ir ši sukaktis. Valdovų rūmų iniciatyva šia proga buvo pirmą kartą atkurtos mūšio triumfo įžygiuotuvės Vilniaus senamiestyje nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės. Eisenoje dalyvavo Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa, Lietuvos kariuomenės orkestras, raiteliai, vėliavnešiai, būgnininkai ir kiti, skambėjo varpai, griaudėjo patrankos, o Valdovų rūmų kieme aidėjo mušamaisiais atliekama batalinės muzikos dedikacija – karo ir triumfo maršų kompozicija.

Kokios priežastys lemia LDK istorijos populiarumą įvairiose kultūros srityse? J.Karpavičienė išskiria bent dvi priežasčių grupes – tai akivaizdus lietuvių savojo istorinio identiteto paieškų poreikis bei istorinių žinių troškulys ir kitokioje aplinkoje užaugusi jaunoji istorikų karta, gebanti sudėtingas akademines žinias išversti į patrauklią, įdomią ir visuomenei suprantamą kalbą. Jie geba pristatyti savo tyrinėjimų rezultatus žiniasklaidoje, internete, taip istorija užkrėsdami kur kas platesnį ratą žmonių. Mokslininkės teigimu, parašyti akademinį straipsnį kur kas lengviau nei populiarųjį, o supaprastinta istorija tikrai nereiškia suprastintos istorijos, nes gebėjimas išversti sudėtingas žinias į visuomenei suprantamą kalbą yra didelis menas.

Vienas pastebimiausių tokio pobūdžio projektų yra Vilniaus universiteto istorikų kuriamas interneto tinklalapis ~ldkistorija.lt~, kuriame galima atrasti per 700 istorijų apie LDK kasdienybę, ūkį, miestus, teisę, karybą, dvasinį gyvenimą, asmenybes ir kt.

„Žmonės atranda žmogų istorijoje, o pažįstant žmogų jiems tampa įdomu pažinti pačius save, ir tada atitinkamai nuo individualaus identiteto, jei norima gilesnio pažinimo, einama kolektyvinio identiteto paieškų link“, – pastebi J.Karpavičienė.

Tačiau iki šiol atsakant į klausimą, kokias žinote Lietuvos istorijos asmenybes, dažniausiai minimi yra Mindaugas, Gediminas ar Vytautas, o vėliau pereinama prie Jono Basanavičiaus ar Antano Smetonos, tarsi ištisa LDK epocha būtų juodoji skylė, kurioje neskambėjo lietuvių kalba, todėl nebūta ir lietuvių. Toks tarpukariu susiformavęs lietuviškos tapatybės modelis geriausiai atsiskleidžia 1936 m. išleistoje Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“. 1990-aisiais ši knyga buvo perleista kelių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu, todėl šiandien ją galima rasti dažno lietuvio lentynoje. O štai šiuolaikinės istorikų studijos, paprastai taip lengvai neatsižadančios ištisų Lietuvos istorijos laikotarpių, sulaukia kur kas mažesnio populiarumo ir dėmesio.

Vytauto Didžiojo universiteto istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus teigimu, pastaruosius 25 metus daug daroma siekiant paaiškinti, kad LDK palikimas yra įvairiatautis, todėl neverta lietuvybės suvokimo apriboti tik lietuvių kalbos vartojimu, tačiau akivaizdu, jog žmonės vis dar sunkiai tai priima ir nedaug domisi žydišku, lenkišku ar gudišku LDK paveldu.

„Nelietuviakalbio LDK paveldo pripažinimas yra didelis paradigminis virsmas, kuris turi įvykti, kad mes atsiplėštume nuo Daukanto ir Basanavičiaus suformuoto tapatybės modelio, nes tai labai susiaurina LDK paveldą. Kai žmonės išgirsta, kad Mikalojus Radvila Rudasis prieš Liublino Seimą lenkiškai rašė „padarysiu viską, kad lietuvišką arkliuką apsaugočiau nuo lenkiško ereliuko“, žmonėms tai iki šiol daro įspūdį“, – pabrėžia J.Karpavičienė.

Kitas iškalbingas istorikės pateikiamas pavyzdys apie LDK paveldo universalumą ir įvairiapusiškumą yra kompozitoriaus bei kapelmeisterio Marko Skakio istorija. Kompozitorius 17 metų tarnavo Vladislovui Vazai, daugelį metų rezidavo Vilniuje ir parašė čia keliolika kūrinių. Mirus valdovui bei pablogėjus paties sveikatai, kapelmeisteris grįžo į gimtąją Italiją. Apsistojęs Galėzės mieste, dar vertėsi kūryba, mokė muzikos ir paliko savo mokinių. Šiuo metu Italijoje veikia jam skirtas muziejus bei institutas, tiriantis kompozitoriaus muzikinį paveldą. Prieš keletą metų Vilniuje viešėjo iš Galėzės miesto atvykusi viena kompozitoriaus kūrybos tyrinėtoja, subūrusi ir ansamblį M.Skakio muzikai atlikti. Vilniuje du baritonai atliko kūrinį, kuris muzikiniu požiūriu itin panašus į lietuvių liaudies sutartinę. Manoma, kad M.Skakis yra vienintelis XVII a. kompozitorius, kurio kūryboje galima atrasti lietuviškų sutartinių pėdsakų, nukeliavusių iki tolimosios Italijos.

Pasak R.Kamuntavičiaus, domėjimosi LDK istorija suintensyvėjimas yra dalis bendro istorijos populiarumo, o panašūs procesai stebimi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. „Tokia yra bendra tendencija. Eilės prie istorinių objektų ir muziejų visoje Europoje per pastaruosius dešimtmečius pastebimai pailgėjo. Šią tendenciją pastebėjo ir filosofai, kurie susiejo tai su istorijos įėjimu į popkultūrą“, – sako istorikas.

Tačiau aktyvus visuomenės domėjimasis istorija kartu didina atotrūkį tarp profesionalios ir populiariosios istorijos. Pasak R.Kamuntavičiaus, šis procesas Lietuvos istorikų kongrese pastebėtas jau prieš keliolika metų, o per pastarąjį kongresą tai buvo tik dar labiau akcentuota. „Istorikai bando labiau integruoti mokytojus, rengiami įvairūs seminarai, organizuojamos paskaitos, bet tai padeda nedaug. Problema matoma, tačiau kaip ją realiai spręsti, atsakymų kol kas nerandama“, – pasakoja istorikas.

Be to, populiarieji praeities pasakojimai dažniausiai koncentruojasi ties pozityviomis, geras emocijas keliančiomis istorijomis apie meilę, kasdieninę buitį, įvairias aukštuomenės intrigas ar detektyvus, o sudėtingesni visuomenės ir politikos klausimai dažnai lieka antrame plane ar iš viso nepapasakoti. Tačiau „Veido“ kalbinti istorikai pabrėžia, kad bet koks istorinis pažinimas jau savaime yra naudingas ir praplečia žmonių akiratį, todėl nebūtina visuomet stengtis pateikti išsamų istorinį vaizdą, kuris paprastai būna labai komplikuotas ir sudėtingas.

„Patys istorikai tyrinėja įvairiausius dalykus ir rašo tikrai ne tik apie karus, valstybes ar valdovus. Dažnai pasakojama apie materialinę žmonių kasdienybę, jų mentalitetą ar maistą. Rinka dabar užpildyta tokiais produktais tiek iš mokslinės, tiek iš populiariosios pusės, tad kiekvienas gali pasirinkti iš tikrai didelio asortimento“, – tikina R.Kamuntavičius.

Tokiam požiūriui pritaria ir J.Karpavičienė, kurios manymu, LDK istoriją būtina nukelti nuo pjedestalo ir paversti būtent žmogaus istorija, nes tai atveria kelius išsamesniam daugiasluoksniam istorijos pažinimui.

„Kodėl kalbėdami apie LDK mes visada ieškome valstybės nuo jūrų iki jūrų, ieškome didybės ir kažko išskirtinio? Yra ir paprastas pažinimo laukas – pasirodo, kad ir čia žmonės gyveno, patirdavo sveikatos problemų, sprendė higienos klausimus ar turėjo užsakyti muzikus ir mokėti jiems pinigus. Kad ir kokią sritį paimsi, visada atrasi žmogaus istoriją. Tiesiog reikia pamėginti ją nukelti nuo pjedestalo ir nustoti garbinti, nes tai tampa panašu į paminklą. O kaip sakė filosofas Vytautas Kavolis, tauta, kuri žiūri į istoriją tik per paminklus, yra mirusi“, – primena istorikė.

Dovaidas Pabiržis