"Veido" archyvas

Spektaklio autorę žavi Unės pasišventimas scenoje, tačiau savo herojės B.Mar neidealizuoja

Aplink tarsi komerciniai burbulai vienas po kito sproginėja kultūros eksperimentai, paremti nesenstančiu pirmojo karto masalu. Jei spektaklyje jėga nekryžminate šuns su katinu, prieš tai nepamiršę pasidžiaugti, kaip jiems smagu kūrybiškai bendradarbiauti, kuo suintriguosite smalsius žiūrovus? Kultūriniu požiūriu gyvename “katašunių” epochoje, kuri kates ir šunis skelbia naftalininiais reliktais ir mielaširdiškai leidžia jiems baigti dienas retro zonoje.

Vis dėlto ši zona pavargusiems nuo tų pirmųjų kartų tampa tikra atgaivos teritorija. Birutės Mar “Unė” – iš tos mielos, jokių stebuklų nežadančios ir jau marginalija laikomos zonos.

Be ditirambų

Spektaklio pradžioje aktorė primena patrauklią mokytoją, stojančią priešais klasę ir ramiai klausiančią, ką auditorija žino apie lietuvių išeivijos artistę Unę Babickaitę. Išgirstame apie jos kambarį Teatro, muzikos ir kino muziejuje bei išsamiausią jos vidinio pasaulio liudininką – Paryžiuje 1930–1932 m. rašytus asmeninius dienoraščius. Dauguma “Unėje” vaizduojamų epizodų – būtent iš šio laikotarpio, kai Unė Babickaitė-Baye, vyro Vytauto Graičiūno dosniai teikiamais pinigais priviliojusi garsų režisierių Fiodorą Komisarževskį, kuria pagrindinį vaidmenį jo spektaklyje.

Kuo įdomi nūdienos žiūrovams prieškario artistė Unė? Tuo, kad stebime gyvą, nenuglaistytą, kartais – miesčioniškai pasipūtusią, o kartais naiviai idealistinę asmenybę. Be kita ko, sugebančią sumaniai derėtis ir reikalaujančią, kad jos vyro pinigai būtų atidirbami iki paskutinio cento.

Štai F.Komisarževskis, palikęs Paryžių iškart po premjeros, Unės be kompromisų išvadinamas “kiaule”, o užkulisiuose prieš pasirodymą švilpaujantis scenos partneris – “nusikaltėliu”. Dar gražesnių “komplimentų” pelno lietuvių bendruomenės Paryžiuje atstovai ir, žinoma, teatro kritikai. Žiūrovui telieka konstatuoti, kad žmonių santykiai teatro pasaulėlyje per šimtmetį menkai tepasikeitė. Svarbiausi dėsniai išliko tvarūs net ir “katašunių” epochoje.

Rezistencija ir praeitis

Devyni iš dešimties lietuvių režisierių, statydami spektaklį apie Sibiro lagerio neišvengiantį likimą, nepraleistų progos pasiekus kulminaciją jį patriotiškai apraudoti. B.Mar “Unė” irgi logiškai slenka šia linkme, tačiau, o stebukle, staiga pasirenka kitokį finalo variantą. Iš visos tremties istorijos scenoje telieka keli Aleksandro Puškino posmeliai, kuriuos, mūvėdama baltomis darbininkės pirštinėmis, aktorė deklamuoja likimo draugėms. Ir viduje sulaikytų, neišverktų emocijų estetika pasirodo esanti kur kas paveikesnė nei tradicinės lietuviškos raudos.

B.Mar gali sulaukti jaunuolių, nebesuprantančių rusų kalbos, priekaištų, kad nei šis, nei kiti rusiški tekstai spektaklyje neverčiami. Tačiau būtent daugiakalbė (anglų, prancūzų, rusų kalbų) teksto mišrainė kuria originalią išeivijos dvasia alsuojančios “Unės” atmosferą. Pagaliau juk spektaklis – iš praeities teritorijos, o joje žiūrovai premjeromis dažnai nelepinami. Ar daug galite išvardyti pastaraisiais metais Nacionalinio dramos teatro repertuare atsiradusių vaidinimų, kuriuose nebūtų pusnuogių erotinių šokių, tarsi perkeltų iš naktinio baro programos? Taigi. Aš irgi prisimenu vos kelis pačių aktorių kurtus monospektaklius bei Valentino Masalskio darbus.

Vienas garsus režisierius praėjusią savaitę žurnalistams vėl bylojo apie rezistencijos būtinybę sąžiningame nūdienos teatre. Pasiklausius pačių kūrėjų, rezistentų dabar knibžda po kelis ant kiekvieno scenos kampo. Tik štai jų priešinimasis inercijai pernelyg dažnai išvirsta eiliniais “karštais katašuniais”. O štai B.Mar ramia sąžine galima vadinti tylia, subtilia ir jokiais programiniais manifestais nemosuojančia scenos meno rezistente.