Rimantui Smetonai garsi pavardė pigiau įsigyti paveikslų nepadeda.

Buvusį dviejų kadencijų Seimo narį Rimantą Smetoną pastaraisiais metais retai išvysi viešumoje. Tačiau draugai puikiai žino, kur jį galima rasti: tai kone vienintelis Lietuvos eksparlamentaras, pasirinkęs savo dienas leisti nuosavoje Vilniaus centre esančioje meno galerijoje.
Atsitiktiniai smalsuoliai vis dar nustemba išvydę juos prie paveikslų pasitinkantį atpažįstamą veidą, o vyresnės kartos tapytojai ar ištikimi dailės mėgėjai neretai į paveikslais nuo grindų iki lubų nukabintą šeimininko kambarėlį ir puodelio arbatos užsuka. Jos išgerti, alkūne besiremdama į gero metro skersmens autentišką šešiolikto amžiaus Vilniaus gynybinės sienos mūrą, susigundė ir „Veido“ žurnalistė.

Dėmesys – išeivijos menininkams

Rimantas neslepia: menu domisi senokai, o dalis Pylimo galerijoje eksponuojamų dailės kūrinių priklauso jo asmeninei kolekcijai. Šios kolekcijos centre – tokių išeivijos menininkų, kaip Adomas Galdikas, Vytautas Kasiulis, Česlovas Janušas, Viktoras Vizgirda, tapyba bei jiems meistriškumu prilygstančių vietos menininkų paveikslai.
Yra neliečiamas kolekcininko fondas, kuris pajudėtų tik tokiu atveju, jei nebeliktų daugiau iš ko apmokėti galerijos sąskaitų, bet esama ir mainų fondo, į kurį nukreiptus meno kūrinius progai pasitaikius keičia nauji darbai. Tiesa, ne bet kokie: eksparlamentarui imponuoja sena gera lietuviška tapyba, o „eurostandartų“, postmodernių „meno objektų“ ar madingų saloninių autorių jo galerijai geriau nesiūlyti.
Tiesa, kaip ir visi į ateitį žvelgiantys kolekcininkai, Rimantas žvalgosi perspektyvių jaunų autorių, tačiau rasti tokių, kuriuos domintų tradicinės tapybos meistrystės paslaptys, o ne gerokai mažiau pastangų reikalaujantys šiuolaikiniai meninės saviraiškos būdai, nėra lengva užduotis.

Galeriją perėmė iš dukters

Galbūt pirmuosius meno kūrinius R.Smetona, Lietuvos prezidento Antano Smetonos brolio Igno anūkas, paveldėjo iš savo garsios šeimos? „Ką jūs, užaugau kaip paprastas kaimo vaikas. Tėvas rezistentas žuvo tais pačiais 1945-aisiais, kai aš gimiau. Pirmiausia Ukmergėje baigiau žemės ūkio technikumą, po to, siekdamas savo svajonės, specialiai įsidarbinau Lietuvos kino studijoje, kad gaučiau siuntimą studijuoti režisūrą Leningrade. Beveik du dešimtmečius dirbau Lietuvos televizijos ir „Lietuvos telefilmo“ režisieriumi. Jau tada būdavo įdomu muziejuose paveiksliukus apžiūrinėti, o kolekcionuoti pradėjau dar vėliau“, – kukliai dėsto galerijos savininkas.
Tačiau priduria, kad patiems galerininkams geriau meno kūrinių nekolekcionuoti. „Tai yra liga, kai pamatai gerą dailininko darbą – ir nori jį įsigyti. Kai turi vieną, norisi antro. Turi tą autorių – norisi kito. Ir taip be galo“, – atsidūsta R.Smetona, anaiptol nelyginantis nuosavos kolekcijos su rinkiniais, sukauptais „rimtų žmonių“, kuriems pats, kaip galerininkas, privačiai siūlo meno kūrinius.
Taip pat tvirtina, kad garsi pavardė pigiau įsigyti paveikslų jam netgi išeivijoje nėra padėjusi: „Pardavėjams rūpi tik mano piniginė, o ne šeimos istorija. Niekas dėl mano pavardės aukų nedaro – visi tik užsidirbti nori.“
Neišduoda ir to, kokio dydžio dabar yra jo kolekcija bei kurio dailininko paveikslai joje patys vertingiausi. „Žinote, būna dviejų rūšių kolekcininkai: vieni siekia, kad jų turimus lobius prestižinėse parodose išvystų kuo daugiau žmonių, kiti, priešingai, stengiasi pačius vertingiausius kūrinius slėpti nuo svetimų akių, kad šie nebūtų „nužiūrėti“. Aš veikiausiai prie tų antrųjų, nors ypatingų perlų mano asmeninėje kolekcijoje niekada nė nebuvo“, – atvirai pripažįsta pašnekovas.
Tai kaipgi kilo mintis steigti meno galeriją? „Prasidėjo viskas nuo to, kad mano jaunesnioji duktė Milda, ieškodama patalpų nuosavo verslo biurui, aptiko nuomojamas buvusios batų krautuvės patalpas Pylimo gatvėje. Tačiau biurui tiek ploto nereikėjo, todėl nusprendėme šalia įkurti ir nedidukę meno galeriją. Jos atidarymas įvyko 2010-ųjų pavasarį. Kol dirbau Seime, galerijai vadovavo Milda. Vėliau susiklostė taip, kad duktė ištekėjo ir šiuo metu augina mano anūką Pijų Vokietijoje, o aš, sulaukęs pensinio amžiaus, pasitraukiau iš politikos ir perėmiau vadovavimą Pylimo galerijai. Štai karaliauju dabar čia patenkintas, nes užsiimu tuo, kas pačiam malonu. Savo kandidatūros naujai Seimo kadencijai netgi nekėliau“, – pasakoja R.Smetona.
Netrukus naujai iškeptas galerininkas susidūrė ir su šio kultūringo verslo realybe. O ji tokia: išsirinkę patinkantį dailininką, potencialūs pirkėjai randa jo koordinates internete ir kūrinius pigiau įsigyja tiesiai iš dirbtuvės. Taip dailininkui atitenka pelnas, o galerininkui – tik išlaidos.
„Ir niekaip, žmogau, autoriaus šiandien prie savęs neprisiriši. Šią problemą spręsti galima tik dviem būdais: arba dailininkai sąmoningai galerijoms turėtų nuleisti paveikslų kainą, arba galerijos – rinkti iš jų mokestį už kūrinių eksponavimą. Nei vienam, nei kitam žingsniui dar nesame pribrendę“, – konstatuoja Pylimo galerijos savininkas.