Dažnam sportininkui Lietuvoje reikia spręsti dilemą – karjera ar pinigai. Suderinti abu pavyksta tik patiems geriausiems. Likusieji sportuoja savo lėšomis arba iš profesionalaus sporto pasitraukia taip ir nepasiekę viršūnės.

Viena priežasčių, kodėl pasaulio penkiakovės vicečempionė Donata Rimšaitė pasirinko atstovauti Rusijai – jos netenkino Lietuvoje iš sporto gaunamos pajamos. Penkiskart Europos ir triskart pasaulio čempionas kanojininkas Tomas Gadeikis viešai teigė nesmerkiąs tokio kolegės žingsnio ir neslėpė, kokias pajamas jis kas mėnesį gauna iš sporto.
„Gaunu 1400 Lt valstybinę stipendiją ir 1040 Lt maistpinigių. Iš privačių rėmėjų nei aš, nei kiti irkluotojai jokių lėšų negauname, nes mūsų sporto šaka nėra populiari. Pinigų už sportą pakanka tik susimokėti už butą ir maistui“, – „Veidui“ prisipažino T.Gadeikis.
Jei geriausius rezultatus demonstruojančių šalies sportininkų netenkina jų pajamos, tuomet kokia yra kitų, į viršūnę dar tik kopiančiųjų, padėtis?
Norint atsakyti į šį klausimą susiduriame su potencialių sportininkų pajamų šaltinių įvairove. Tai gali būti ir valstybinės, ir privačios lėšos. Pagal Lietuvos teisės aktus valstybė sportininkams nemoka atlyginimų, bet remia juos apmokėdama pasirengimo procesą – tai yra finansuoja trenerių veiklą, treniruočių stovyklas, inventorių ir kt., taip pat skiria maistpinigius. Patiems geriausiems sportininkams – tiems, kurie patenka į pasaulinių reitingų dešimtukus, laimi medalius arba būna arti jų pagrindinėse tarptautinėse varžybose – skiriama stipendija. Na, o baigusieji karjerą geriausieji pretenduoja į rentas.
Kūno kultūros ir sporto departamento duomenimis, valstybės stipendiją šiuo metu gauna 48 sportininkai, jos dydis svyruoja nuo 1495 iki 3497 Lt per mėnesį. Rentos mokamos 109 buvusiems sportininkams, jų dydis siekia apie 3200 Lt vienam asmeniui per mėnesį.
Nedidelė dalis sportininkų turi privačių rėmėjų, taip pat gauna piniginius prizus užėmę aukštas vietas komercinėse varžybose. Varžybų priziniai fondai gali siekti dešimtis tūkstančių dolerių, tačiau tai priklauso nuo sporto šakos populiarumo ir rėmėjų dosnumo.
Atskira pajamų kategorija – valstybinės premijos. Londono olimpinėse žaidynėse auksą iškovojusiems Lietuvos sportininkams numatyta 400 tūkst. Lt, sidabrą – 200 tūkst. Lt, bronzą – 150 tūkst. Lt premijos. Olimpinių šakų pasaulio čempionams atiteks 80 tūkst. Lt, Europos čempionams – 40 tūkst. Lt premijos. Žinoma, šias sumas gauna tik vienetai sportininkų.
Taigi potencialių pajamų šaltinių sportininkams yra daug, tačiau kaip ši sistema veikia praktikoje?

Profesionalus sportas – kaip hobis

„Esu Londono olimpinės rinktinės antrame sportininkų sąraše. Man mėnesiui priklauso 1625 Lt. maistpinigių. Taip pat gaunu finansavimą kelionėms į varžybas, medikamentams, sportiniams bateliams ir kt. Apmokamos visos treniruočių stovyklos – jų per metus turime 3–4 užsienyje ir pora Lietuvoje. Stovyklos iš viso trunka iki penkių mėnesių per metus. Taip pat esu sportinio ėjimo klubo narė. Klubas labai padeda finansiškai“, – su asmeninėmis finansavimo detalėmis supažindina geriausia Lietuvos ėjikė Brigita Virbalytė. Dviejuose pasaulio ir viename Europos lengvosios atletikos čempionate dalyvavusi pašnekovė pati save laiko vidutinio lygio sportininke, nes dar nėra laimėjusi olimpinių medalių ar aukščiausių vietų čempionatuose.
B.Virbalytės teigimu, iš sporto gaunamos pajamos leidžia išgyventi, bet nėra pakankamos norint užsiimti vien sportu. Dėl to laisvu nuo treniruočių stovyklų metų ji dirba Lietuvos nacionalinės televizijos sporto naujienų redakcijoje. Ėjikė džiaugiasi, kad televizija leidžia derinti darbo grafiką su profesionaliu sportu, tačiau pripažįsta – bandymas suderinti dvi skirtingas veiklas trukdo atsiduoti vien sportui.
Ji taip pat užsimena apie dar vieną sportininkams itin aktualią problemą – socialinių garantijų nebuvimą: „Kai kurie mano pažįstami sportininkai ima ieškotis darbo, nes bijo dėl savo ateities. Mūsų sporto šakose paprastai aukščiausi rezultatai ateina peržengus trisdešimties metų ribą, tačiau daugelis tiesiog nesulaukia savo „aukso amžiaus“ ir baigia sportinę karjerą. Jeigu būtų sukurta socialinių garantijų ir darbo stažo sistema, išgelbėtume daugelį sportininkų nuo priverstinio pasitraukimo iš profesionalaus sporto anksčiau laiko“, – sako ji.
Apie socialinių garantijų nebuvimą kalba ir T.Gadeikis. „Net privalomą sveikatos draudimą turime susimokėti iš savo lėšų“, – stebisi daugkartinis čempionas. Jis neabejoja: daugumos retesnių sporto šakų atstovų karjeros baigtį nulemia būtent finansinės priežastys. „Kol jauni, sportininkai dar gyvena su tėvais, treniruojasi, siekia rezultatų. Bet ateina laikas, kai reikia pradėti išlaikyti save, atsiranda naujų poreikių. Tada dažniausiai sporto arba atsisakoma, arba jis lieka tik hobiu“, – tvirtina T.Gadeikis.
Kad sportas jam – kaip hobis, prisipažįsta ir geriausias Lietuvos kalnų slidininkas Vitalijus Rumiancevas. „Negaunu nei stipendijos, nei maistpinigių, tik šiek tiek lėšų pasiruošti olimpiadai. Iš sporto neišgyvenu, dirbu visai su sportu nesusijusį darbą ir bandau derinti jį su treniruotėmis“, – neslepia dviejose žiemos olimpiadose dalyvavęs ir trečiosioms besiruošiantis V. Rumiancevas.

Motyvuoja ne pinigai

Kalbinti sportininkai pripažįsta: Lietuvoje išgyventi vien iš sporto įmanoma tik patiems geriausiems. Tiems, kurie yra lyderiai ne tik vietos, bet ir tarptautiniu mastu.
Situaciją iliustruoja šiuolaikinės penkiakovės pavyzdys. Kaip informuoja šios sporto šakos federacijos prezidentas Viktoras Majauskas, iš viso Lietuvoje yra apie 100 atletų, kurie rimtai užsiima šiuolaikine penkiakove. Apie 30 jų dalyvauja tarptautinio lygio profesionalų varžybose. Maždaug 10-ies geriausiųjų penkiakovininkų mėnesinės pajamos viršija 5 tūkst. Lt, kelių pačių geriausiųjų siekia 8 tūkst. Lt. Tarp geriausių Lietuvos penkiakovininkų yra pernai pasaulio čempionate bronzą iškovoję Laura Asadauskaitė ir Justinas Kinderis, 2008 m. Pekino Olimpiados sidabro laimėtojas Edvinas Krungolcas.
Ar šios pajamos yra adekvačios sportininkų rezultatams? „Pasauliniu mastu Lietuvos olimpiečių, čempionų finansavimas yra silpnokas. Užsienyje tokio lygio sportininkai tampa beveik milijonieriais, Lietuvoje jie tokiais niekada netaps. Žinoma, vertinant bendrą Lietuvos situaciją, sportininkų pajamos atrodo pakankamai didelės, tačiau žinant, kad jie propaguoja Lietuvos vardą, yra tarsi mūsų šalies ambasadoriai, finansavimas galėtų būti ir didesnis“, – svarsto V.Majauskas, teigiantis, kad dar nesutiko nė vieno penkiakovininko, kurio tikslas būtų uždirbti kuo daugiau pinigų.
Vis dėlto pinigų faktoriaus negalima ignoruoti. Olimpinė šaudymo į skriejančius taikinius čempionė Daina Gudzinevičiūtė sako pažįstanti ne vieną sportininką, vietoje finansiškai rizikingos sportininko karjeros pasirinkusį saugesnį mokslo ir darbo kelią.
„Iš sporto pragyventi gali tada, kai turi labai aukštus rezultatus. Iki to laiko – ne. Jeigu sportininkas dar būdamas mokykloje sugebėjo kažką pasiekti, kad galėtų toliau sportuoti ir mokytis, o kartu gauti stipendiją, jis yra laimingas. Jeigu ne – toliau sportuoti bus labai sudėtinga. Reikės gauti tėvų ar kitų asmenų paramą ir tikėtis labai aukštų rezultatų“, – kalba aktyviai už sportininkų teises pasisakanti olimpietė.
D.Gudzinevičiūtė atkreipia dėmesį ne tik į kylančių sportininkų finansavimo klausimą, bet ir į karjerą baigusiųjų integraciją. Rentas gauna tik kiek daugiau nei 100 pačių geriausiųjų veteranų, dėl to likusiems reikia rasti savo vietą ne sporto pasaulyje. „Žmogus, sulaukęs 30 metų, turi praktiškai iš naujo pradėti gyvenimą. Jis būna dirbęs visiškai kitokiu, dažnai pakankamai alinančiu režimu, kartais neturi išsilavinimo, o jei ir turi, žinias dažniausiai yra primiršęs, be to, neturi sukaupęs profesinės patirties. Tai integracijos procesą daro labai sunkiu“, – neabejoja sportininkė.

Sportas – ne valstybės tarnyba

Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Klemensas Rimšelis nesutinka, kad sportininkams skiriamos lėšos yra mažos, ypač lyginant jas bendrame valstybės finansuojamų sričių kontekste.
„Bendrai susumavus skiriamas lėšas per stipendijas ir maistpinigius, sportininkai iš valstybės kas mėnesį gauna per du, penkis ir daugiau tūkstančių litų, nuo kurių neatskaičiuojami mokesčiai. Tokios stipendijos toli gražu neprilygsta mokslo stipendijoms, dauguma sportininkų gauna daugiau nei vidutinis valstybės tarnautojas, o kai kurie – tiek, kiek valstybės institucijų padalinių vadovai“, – argumentuoja direktorius.
Jis taip pat nepalaiko požiūrio, kad sportininkai turėtų būti remiami vien valstybės lėšomis: „Taip, sportininkai garsina šalį – už tai valstybė atsidėkoja skirdama premijas. Be to, užtikrina pasirengimo procesą, o rodantiems geriausius rezultatus skiria stipendijas. Tačiau klaidinga manyti, jog sportininko veikla yra valstybės tarnyba.“
Neabejotina, kad sportininkų finansinė situacija tiesiogiai susijusi su tuo, kiek jų atstovaujama sporto šaka sugeba pritraukti privačių, ne tik valstybinių, lėšų. Pavyzdžiui, krepšininkai į valstybės stipendijas apskritai nepretenduoja, nes jos skiriamos tik individualių sporto šakų atstovams. Tačiau, kaip patvirtino Lietuvos krepšinio lygos (LKL) generalinis direktorius Linas Gilys, praktiškai visiems LKL krepšininkams, net ir žaidžiantiems žemas vietas užimančiose komandose, nereikia papildomų darbų – iš privačių rėmėjų klubai sugeba surinkti pakankamai lėšų krepšininkų atlyginimams.

Olimpinė čempionė D.Gudzinevičiūtė: „Iš sporto pragyventi gali tada, kai turi labai aukštus rezultatus.“