Lietuvoje vis dar nėra sukurtos sistemos, kad aukštas pareigas ėję vadovai ar patyrę kurios nors specifinės profesijos specialistai, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių teko palikti darbą, ir toliau galėtų būti naudingi juos apmokiusiai bei į juos investavusiai valstybei.

Šio mėnesio pradžioje nuskambėjo “sensacija”, esą buvęs kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdas Tutkus “nuėjo dirbti rusams”. Taip buvo įvardytas faktas, kad pusmetį be darbo sėdėjęs generolas pagaliau susirado darbą vienos didžiausių Lietuvos krovinių pervežimo ir logistikos įmonių “Hoptransa” antrinėje įmonėje – “Hoptrans Projects”, kuri yra oficialus Rusijos geležinkelių bendrovės “Transkonteiner” agentas Lietuvoje.

Ką išdavė generolas?

Tai, kad tokių Rusijos geležinkelių “agentų” Lietuvoje yra ne vienas ir ne du, nes kitaip neįmanoma dirbti krovinių geležinkeliais pervežimo srityje, tai, kad “Hoptransa” yra lietuviško kapitalo įmonė – minios nejaudina. Daug svarbiau, kad Rusijos geležinkelių vadovas Igoris Levitinas yra buvęs KGB generolas ir Rusijos premjero Vladimiro Putino bičiulis dar nuo sodų bendrijos “Ozero” laikų. Tad viskas aišku: mūsų generolas – valstybės išdavikas.

Žinoma, gal ir nėra gerai, kad buvęs Lietuvos kariuomenės vadas įsidarbino verslu su Rusija užsiimančioje Lietuvos įmonėje (nors visuomenė taip ir liko nesužinojusi, kokia naujųjų V.Tutkaus pareigų esmė). Ką gali žinoti: gal iš tiesų generolas (turint omenyje kai kurias jo silpnybes) ims ir per kokį pasisėdėjimą restorane išplepės verslo parneriams kokią kariuomenės paslaptį?

Bet kita vertus, o kas buvo padaryta, kad šiuo metu aukščiausią karinį rangą turinčiam (tegul ir atsargos) kariškiui nebūtų reikėję pusę metų belstis į įvairių firmų duris, ieškant darbo? Jei jau teigiama, kad privačioje pervežimų įmonėje su Rusijos geležinkeliais bendradarbiaujantis Lietuvos generolas vien šiuo faktu menkina Lietuvos valstybės įvaizdį, tai paklauskime ir taip: ar nemenkina Lietuvos valstybės įvaizdžio faktas, kad buvęs jos kariuomenės vadas, išėjęs į atsargą, turi ieškoti, kur užsidirbti duonos kąsnį?

Vadovai į gatvę neišmetami

Visose Vakarų valstybėse veikia neformali, bet labai veiksminga sistema, kuri užtikrina, kad įvairūs aukščiausias pareigas ėję valstybės pareigūnai ir tarnautojai neturi sukti galvos, kaip teks pelnytis duoną išėjus į atsargą ar dėl politinės valdžių kaitos praradus darbą. Juos nedelsiant priglaudžia privačios verslo kompanijos, viešosios ar mokslo įstaigos. Paprastai visos jos būna vienaip ar kitaip susijusios su valstybe ar netgi tiesiogiai su “buvusiojo” kuruota veiklos sritimi. Itin svarbu, kad rotacija “valstybės tarnyba – privati veikla – valstybės tarnyba” Vakaruose yra norma, o ne išimtis.

Imkime kaip pavyzdį JAV gynybos ministrą Robertą Gatesą, kuris, beje, šias pareigas ėjo tiek respublikono George’o W.Busho, tiek demokrato Baracko Obamos administracijoje. Jo karjera atrodo taip: karo aviacija – Centrinė žvalgybos valdyba – universiteto rektorius ir kelių verslo korporacijų valdybos narys – Gynybos departamentas.

Žinoma, galima sakyti, kad generolas V.Tutkus, savo, kaip kariuomenės vado, karjeros pradžioje aiškinęs “Veidui”, jog viena svarbiausių savo užduočių laiko į atsargą išeinančių kariškių įdarbinimo sistemos sukūrimą, pats užsirovė ant nuosavo grėblio. 2004-ųjų vasarą jam ne vienas žmogus sakė, jog padorumas ir valstybinis mąstymas reikalauja, kad jo pirmtakui kariuomenės vado poste, generolui majorui Jonui Kronkaičiui, būtų surasta kokia nors tolesnio darbo vieta kariuomenėje ar šalia jos. V.Tutkus (gal prisibijodamas J.Kronkaičio nekentusio tuometinio krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus) to nepadarė. Ir apskritai – į tarnybos pabaigą leisdavo sau kariškiui nederančius pasisakymus politikų atžvilgiu.

Lietuva jau subrendo vakarietiškoms normoms

Vis dėlto dvidešimtmetį švenčianti Lietuva yra jau pakankamai brandi valstybė, kurioje asmeninės simpatijos ar antipatijos nebeturi tapti priežastimi, kodėl vienas ar kitas didžiulį žinių bei patirties bagažą turintis pareigūnas ar tarnautojas atsiduria, vaizdžiai sakant, patvoryje.

Kokia, tarkime, nauda Lietuvai, kad buvęs ilgametis policijos vyriausiasis komisaras Vytautas Grigaravičius, išėjęs į pensiją, vadovauja kažkokiai provincijos saugos tarnybai ir veda televizijos laidas? Kovojant su organizuotais nusikaltėliais jo sukauptos žinios tikrai nusveria kai kurias pernelyg dideles politines simpatijas ar neaiškų komisariato pastato remontą. Suprantama, kad kadaise aukščiausius postus užėmusiems pareigūnams neretai ambicijos nebeleidžia pereiti dirbti į žemesnes pareigas. Tačiau aiškiai išsakytas pasiūlymas, tegu ir likęs kabėti ore, išlieka tarsi nematomas ryšys tarp išeinančiojo ir jo buvusios darbovietės, kaip ženklas, kad grįžęs atgal bus visados laukiamas.

Savižudiško švaistymosi žmogiškaisiais valstybės resursais pavyzdžiu galima laikyti Valstybės saugumo departamentą, pirmiausia – buvusiose Kontržvalgybos ir Visuomeninių politinių procesų stebėjimo valdybose. Tikriausiai dar daugelis pamena, kaip tuo metu šešėliniam valdančiajam “valstybininkų” klanui kelią perėję ir Seimo komisijai liudiję pareigūnai – Kontržvalgybos valdybos viršininkas Vytautas Damulis, jo pavaduotojas Vilmantas Bieliauskas, vieno iš skyrių viršininkas Kastytis Braziulis, Visuomeninių politinių procesų stebėjimo valdybos viršininko pareigas vienu metu ėjęs Imantas Melianas buvo išmesti į gatvę be galimybės įsidarbinti ir be pragyvenimo lėšų. Prieš tai klanas padarė viską, kad dar vienas jam neįtikęs saugumietis Raimondas Burkovkis negalėtų įsidarbinti pagal specialybę “Lietuvos geležinkeliuose”.

Tuo pat metu iš Prezidentūros ir Vyriausybės vadovų lūpų skambėjo aiškinimai, kad buvusio VSD vadovo Arvydo Pociaus negalima “išmesti į gatvę”, esą šis daug žinąs. Absurdas – operatyvines bylas pavartydavę VSD vadovai “daug žino”, tad jų į gatvę negalima, o tas bylas surinkę operatyvininkai gali eiti tiesiogine to žodžio prasme dirbti taksistais? Turėjo pasikeisti politinė valstybės valdžia, kad šie buvę pareigūnai pagaliau rastų jų kvalifikaciją atitinkantį darbą (nors irgi ne visi).

Kažkuo panaši padėtis susiklostė ir energetikos srityje. Skaičiuojama, kad “Lietuvos energijoje”, Vakarų ir Rytų skirstomuosiuose tinkluose 2008–2009 m. buvo atleista per 700 įvairaus rango specialistų, įskaitant padalinių vadovus. Profesionalių energetikų vietą užimdavo “universalūs vadybininkai”. Žinoma, tikriausiai yra tiesos teiginiuose, kad jų pirmtakai gan savotiškai žiūrėdavo į tai, kas valdžios koridorių žargonu vadinama “lėšų įsisavinimu”. Bet kita vertus, vadybininkai nieko nenutuokė apie sistemos patikimumą – tą netruko savo kailiu pajusti be elektros likdavę vartotojai. Laimei, pastaruoju metu, regis, padėtis ima keistis – nors vadovų vietas užima vadybininkai, profesionalus jie pasilieka savo patarėjais, kaip tai padaryta Ignalinos atominėje elektrinėje. Būtų gerai, jeigu tai taptų norma ir kitose valstybės tarnybose bei įstaigose.

Tarkime, įdomu, kaip dabar pakryps Generalinės prokuratūros buvusios vadovybės pareigos ir galimybės užsidirbti.