Praėjusių metų gruodį į Rusiją išvykusi ir šios šalies paso siekianti Lietuvos penkiakovininkė Donata Rimšaitė tapo pirmąja tokio aukšto lygio sportininke, priėmusia turtingesnės šalies pasiūlymą. Bet ateityje tokių migracijos atvejų daugės, nes ilgametėje Rusijos olimpinio komiteto strategijoje nuspręsta, kad šalis privalo kviestis geriausius pasaulio trenerius bei sportininkus.

Pastaraisiais metais apie galimybes emigruoti į užsienį ir tarptautinėse varžybose atstovauti kitai valstybei buvo prakalbęs ne vienas čionykščiu finansavimu nusivylęs Lietuvos olimpietis.

Štai irkluotoją Alvydą Duonėlą viliojo Izraelis, plaukiką Rolandą Gimbutį – Kataras, dviratininką Tomą Vaitkų – Kazachstanas. Vis dėlto svetimos šalies duona nė vieno jų nesugundė. Nuo nepriklausomybės atkūrimo kitos valstybės pilietybę yra gavę vos keli Lietuvos sportininkai.

Prieš trejus metus rungtyniauti į Baltarusiją išvykęs ir šios šalies pasą gavęs ledo ritulininkas Arūnas Aleinikovas prarado Lietuvos pilietybę ir iki šiol negali atstovauti nacionalinei komandai. Austrijos pilietėmis tapo ir prieš du dešimtmečius Lietuvą palikusios rankininkės Aušrelė Fridrikas bei Rima Sypkus.

“Valstybė yra apsileidusi, jeigu sportininkas nori persikelti į kitą šalį. Jeigu Lietuvoje būtų sudarytos geros sąlygos, į kitas šalis niekas nebėgtų. Juk atstovauti savai šaliai visada bus maloniau nei svetimai”, – tvirtina 2009 m. pasaulio plaukimo čempionato bronzos medalio laimėtojas Giedrius Titenis.

Sportininkus vilioja pinigai

“Pilietybių dalijimo į kairę ir dešinę klausimas Tarptautiniame olimpiniame komitete (TOK) keliamas pačiu aukščiausiu lygiu. Perbėgimas iš vienos šalies į kitą yra viena didžiausių rykščių”, – “Veidui” pripažino Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas (LTOK) Artūras Poviliūnas.

Pastaruoju metu daugelis šalių tarptautinėse varžybose remiasi “natūralizuotais legionieriais”. Tarkime, didelių finansinių išteklių turintis Kataras yra prisiviliojęs sunkiaatlečių, skandinavams Europos bei pasaulio lengvosios atletikos čempionatuose atstovauja buvę Afrikos ilgų nuotolių bėgikai, tačiau bene ryškiausia užsieniečių invazija – stalo teniso srityje. Daugiau nei pusę iš dvidešimties pajėgiausių Senojo žemyno stalo tenisininkių sudaro kinės.

Sportininkai savo tėvynę į užsienio šalį dažniausiai iškeičia dėl kur kas geresnių finansinių sąlygų. Nacionalinių rinktinių nariai Vakarų Europoje bei Rusijoje gauna kelis kartus didesnes stipendijas nei lietuviai. Nepritekliai kamuoja daugelį buvusio sovietinio bloko šalių, todėl jų sportininkai neretai ant krūtinės nešioja svetimos šalies pavadinimą.

“Mūsų rankininkai jau daug metų atstovauja kitoms valstybėms, tačiau visi tyli. Ažiotažas kilo tik todėl, kad D.Rimšaitė išvyko į Rusiją, – tvirtina Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas. – Kitas klausimas yra sportininkų finansavimas. D.Rimšaitei išvažiavus buvo peržiūrėta stipendijų tvarka, ir jos nuo 1900 Lt padidėjo iki 3500 Lt, tačiau, mano nuomone, sportininkai Lietuvoje turėtų gauti 8–10 tūkst. Lt per mėnesį.”
Pasak specialisto, užsienyje atletams mokama apie 4–5 tūkst. JAV dolerių dydžio mėnesio stipendija ir premijos už tarptautinėse varžybose iškovotas aukštas vietas.

“Beje, rusai didžiulį dėmesį skiria ir treneriams. Kiekvienas jų gauna bazinį atlyginimą ir po du tūkstančius dolerių už kiekvieną į rinktinę patenkantį auklėtinį. Žinau, kad vienas geriausių Rusijos šiuolaikinės penkiakovės trenerių per mėnesį, be atlyginimo, uždirba 14 tūkst. dolerių. Vokietijos rinktinės vyr. treneris gauna 6 tūkst. eurų atlyginimą ir premijas už iškovotas vietas. O Lietuvoje? Treneriai čia gauna šiek tiek didesnį nei 3 tūkst. Lt bazinį atlyginimą ir premiją, jeigu auklėtinis tampa Europos, pasaulio čempionatų ar olimpinių žaidynių prizininku”, – skaičiuoja V.Kalininas.

Pašnekovas pabrėžia, kad viena didžiausių problemų yra sportininkų socialinis draudimas. Visame pasaulyje pasirūpinama, kad šalį garsinantys sportininkai, baigę karjerą, neliktų tuščiomis rankomis ir turėtų socialines garantijas. Lietuvoje panašios sistemos nėra, todėl sportininkams lieka vienintelė galimybė pasikloti finansinį pamatą ateičiai – tapti olimpinių žaidynių prizininku ir gauti solidžią valstybinę premiją.

Premijos dar prieš trejus metus buvo vienos didžiausių Europoje: už olimpinių žaidynių auksą sportininkui atitekdavo 400 tūkst., sidabro medalis buvo įkainotas 200 tūkst., bronza – 150 tūkst. Lt. Premijos už aukso medalius pasaulio bei Europos čempionatų aukso medalius buvo gerokai kuklesnės – atitinkamai 80 ir 40 tūkst. Lt. Bet kilus ekonominei krizei visos premijos buvo sumažintos perpus, ir nors Vyriausybė žadėjo, kad nuo 2011 m. jos bus sugrąžintos į buvusį lygį, atskiro potvarkio iki šiol dar nėra.

Nėra sąlygų pritraukti rėmėjų

Pasvajoti apie Vakarų Europos šalių stipendijas Lietuvos sportininkai negali ir dėl finansavimo sistemos ypatumų.
Dažnoje užsienio valstybėje sportininko atlyginimą sudaro dvi dalys – valstybės parama ir iš rėmėjų pritraukiamos lėšos. Lietuvoje pastarosiomis gali pasidžiaugti tik krepšininkai. Mažiau populiarių sporto šakų atstovų galimybės rasti rėmėjų yra labai ribotos dėl nepalankios mokesčių sistemos.

“JAV paramos teikimo sistema daug palankesnė. Mokėdamas mokesčius šios šalies verslininkas dalį jų gali skirti sportui, o paramai pervestą dalį valstybė prilygina sumokėtiems mokesčiams. Lietuvoje, esant dabartinėms sąlygoms, remti sporto verslininkams tiesiog neapsimoka”, – “Veidui” tvirtina G.Titenio treneris Žilvinas Ovsiukas.

Jo auklėtinis 2009 m. pasaulio čempionate iškovojo bronzos medalį – pirmą plaukikų apdovanojimą tokiorango varžybose nuo 1994 m. Paklaustas, ar po istorinio laimėjimo G.Titenio treniruočių sąlygos pagerėjo, Ž.Ovsiukas prisipažino, kad valstybės požiūris pasikeitė į blogąją pusę. “Po iškovoto medalio asmeniškai Giedriui mokami pinigai sumažėjo ketvirtadaliu. Aiškinama visuotine krize, tačiau psichologiškai tai išgyventi sunku – rezultatai gerėja, o valstybės požiūris prastėja”, – apgailestauja Ž.Ovsiukas.

Geriausius stengiasi išlaikyti

LTOK prezidentas “Veidui” tvirtina, kad elitinius sportininkus Lietuva vis dėlto stengiasi išlaikyti, o 23 metų D.Rimšaitės atvejis esą išskirtinis. Pasak A.Poviliūno, apie stipriausios Lietuvos penkiakovininkės derybas su Rusija jis buvo informuotas dar praėjusių metų birželio 30 dieną.

“Paprašiau, kad man ją surastų, ir liepos mėnesį kelių žmonių akivaizdoje jos paklausiau, ar tikrai ketina išvykti, ar Rusijoje turi vaikiną, ar nori mokytis. Į visus klausimus D.Rimšaitė atsakė neigiamai ir galiausiai prasitarė, kad jos netenkina mūsų finansinė parama. Pažadėjome tartis su rėmėjais ir kompensuoti jai negautas premijas”, – prisimena A.Poviliūnas.

LTOK rėmėjai pasistengė, kad 2010 m. pasaulio vicečempionės titulą ir Europos pirmenybių bronzą iškovojusi D.Rimšaitė nepajustų valstybinių premijų sumažinimo. Penkiakovininkei už iškovotus medalius Vyriausybė skyrė 25 tūkst. ir 7,5 tūkst. Lt premijas, antra tiek skyrė ir LTOK rėmėjai. A.Poviliūno vadovaujama organizacija perspektyviai sportininkei taip pat skyrė 1430 Lt mėnesinę stipendiją bei tarpininkavo, kad jai tektų mėnesinė 800 dolerių TOK stipendija. D.Rimšaitė taip pat gaudavo ir valstybinę beveik 2 tūkst. Lt olimpiečio stipendiją.

“Žinoma, neturime tiek finansinių išteklių kaip Rusija ar Kazachstanas, tačiau padedami rėmėjų visada kalbamės su pačiais geriausiais sportininkais, klausiame, kuo galėtume jiems padėti papildomai, nes tiek daug išskirtinių atletų neturime”, – tikina A.Poviliūnas.

Nepaisant visokeriopos LTOK pagalbos, D.Rimšaitė, neįspėjusi nei A.Poviliūno, nei Šiuolaikinės penkiakovės federacijos vadovų, nei asmeninio trenerio Jurijaus Moskvičiovo, praėjusių metų pabaigoje išvyko į Rusiją ir apie tokį savo žingsnį Lietuvą informavo per žiniasklaidą.

Užkirs kelią į Londono olimpiadą

Vasario pabaigoje D.Rimšaitė ištekėjo už vieno Rusijos penkiakovininko, tad kliūčių gauti šios šalies pilietybę jai nebeliko. Vis dėlto Londono olimpinėse žaidynėse Rusijos komandos marškinėlių lietuvaitė veikiausiai neapsivilks. Pagal tarptautines taisykles sportininkas olimpinėse žaidynėse atstovauti savo naujajai šaliai gali praėjus tik trejiems metams po pilietybės keitimo.

Tiesa, galimos ir išimtys. Jeigu Rusijos olimpinis komitetas ir Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės federacija išimties tvarka leistų D.Rimšaitei dalyvauti olimpinėse žaidynėse, TOK paskutinio žodžio kreiptųsi į buvusios sportininkės šalies Tautinį olimpinį komitetą ir klaustų, ar šis neprieštarauja.

“Jeigu taip bus, mes tikrai nesutiksime. Per 22 metus tai pirmas atvejis,kai sportininkas mane apgavo. Ne tik mane, bet ir Lietuvą. Suprantu, kad gali visko nutikti, bet reikia tiesiai šviesiai pasakyti, o ne meluoti, – kategoriškai tvirtina A.Poviliūnas. – Nenoriu teigti, kad jos vedybos fiktyvios, bet tokį įtarimą turiu. Liepos mėnesį ji vaikino Rusijoje neturėjo, o gruodžio pabaigoje, nepasakiusi nei ačiū, nei sudie, pabėgo į Rusiją ir jau po kelių mėnesių ištekėjo. Ji mus apgavo, pažadėjusi atstovauti Lietuvai 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse, ir išmainė Lietuvą į Rusiją.”