Kažkaip labai greitai dauguma lietuvių įtikėjo, kad krizė Lietuvoje jau baigiasi ir jau tikrai nebekrintame žemyn. Įsikalbėjimas, žinoma, labai geras ir net sveikas dalykas (ypač kalbant apie sveikatą), bet štai kalbant apie ekonomiką – retai pasiteisinantis. Čia lūkesčiai ir norai gal šiek tiek svarbūs, bet dar svarbesni faktai ir argumentai.

Tad kokius turime faktus? Apie tai, kad iš Lietuvos traukiasi krizė, šneka premjeras, ministrai, užsimena ir prezidentė, apie tai liudija šiek tiek atsigaunantis eksportas, nestipriai bankų atsukti kreditų kraneliai, na, ir tai, kad per pirmuosius šių metų mėnesius į biudžetą surinkta 200 mln. Lt daugiau, nei planuota. Bet maždaug ties čia gerosios naujienos ir baigiasi. Beje, kai kurios žinios geros tik iš pirmo žvilgsnio. Tarkime, pastarąją pozityvią naujieną, kad per sausį ir vasarį į biudžetą surinkta 200 mln. Lt daugiau, nei planuota, nubraukia kita žinia – per vasarį į “Sodros” biudžetą  surinkta 271 mln. Lt mažiau, nei išmokėta.

Vertinant iš esmės, blogųjų naujienų srautas net ir šiandien vis dar didesnis nei gerųjų. Jei pažiūrėtume ne į makroekonomiką, o į mikroekonomiką, pamatytume, kad nedarbas tebedidėja pavojingu greičiu, atlyginimai įvairiose srityse tebemažėja, žmonių perkamoji galia tebekrinta, įmonių bankrutuoja vis dar gana daug, be to, nei statybų padaugėjo, nei automobilių nuperkama daugiau, o prasiskolinusių žmonių irgi daugėja.

Ir visų šių minėtų negandų niekaip neveikia nei užkalbėjimai, nei įsikalbėjimai, nei neigimai. Premjeras gali nuo ryto iki vakaro įrodinėti, kad sunkmetis mūsų šalyje baigiasi, bet nedarbas Lietuvoje kyla kaip kilęs ir net kėsinasi pasivyti į neregėtas aukštumas įkopusį nedarbą Latvijoje. Nelabai į valdžios pareiškimus dėmesį kreipia ir po Lietuvą vaikštantys įsiskolinimai bei bankrotai.

Žinoma, valdžia turi skleisti pozityvias naujienas ir optimizmą, bet taip, kad tai neerzintų žmonių. Nes tuos šimtus tūkstančių šalies gyventojų, kurių gyvenimo kokybė dabar tebeblogėja, tikrai nervina įrodinėjimai, esą sunkmetis Lietuvoje baigiasi. Juos taip pat siutina Vyriausybės savigyra, kaip jai puikiai sekasi vairuotį šalį iš sunkmečio ir įgyvendinti išsikeltus tikslus. Juk pagrindinis šių metų Vyriausybės tikslas – sustabdyti didėjantį nedarbą. O kur rezultatai? Kur bent kiek apčiuopiami ženklai? Įsikalbinėjimas ir įkalbinėjimas čia nepadės, čia reikia greitų permainų, įsiklausyti ir įgyvendinti darbdavių siūlymus, į Lietuvą perkelti užsienio šalyse pasiteisinusius nedarbo mažinimo modelius, bet nieko panašaus nedaroma.

Juk galėtų būti kitaip. Pamėgintų valdžios atstovai visas savo intelektines, fizines ir kitokias pajėgas mesti būtent nedarbui mažinti (nes šiuo metu tai yra didžiausia bėda šalyje), ir po kelių mėnesių tai duotų penkiagubų dividendų. Ir net jokių įkalbinėjimų nereikėtų: žmonės matytų rezultatus, suprastų, kad krizė iš tiesų traukiasi, ir net imtų pagarbiau žvelgti į valdančiuosius.