"Veido" archyvas

Visi žinome, kokio gyvenimo norėtume, bet labai dažnai nesiryžtame jo keisti… Mieste gimusi, augusi ir dirbusi Vita Jankūnaitė-Kazlauskienė prieš dešimtį metų, užuot mėgavusis ramia būtimi, vis dėlto ryžosi palikti jaukų butą ir įsikurti jos seneliams priklausiusiame vienkiemyje Piktonių kaime Radviliškio rajone.

“Dabar čia mano laukai, medžiai, avietynas, braškynas ir aviliuose miegančios bitės… O ta erdvė ir laisvė, kurią čia įsikūrusi įgijau – su niekuo nepalyginamas privalumas. Ką veikčiau mieste? Vaikščiočiau po parduotuves, o grįžusi namo žiūrėčiau pro langą. Toks gyvenimas – ne man”, – sako ugningo charakterio moteris, nė kiek neapgailestaudama, kad kažkada priėmė gan drastišką sprendimą.

Nėra darbų, kurių nebūtų galima padaryti

Kita, atsidūrusi tame senelių vienkiemyje, gal būtų už galvos susiėmusi. Mat viską čia teko pradėti iš naujo, tad Vitos laukė dešimtys darbų darbelių. Senas, sukrypęs namelis mažais langais, kupinas prisiminimų, deja, švilpiant vėjams neteikė nei šilumos, nei užuovėjos, o laukai, apėję žole, nežadėjo ir gero derliaus. Bet Vita žinojo, kad svarbiausia turėti susikūrus savo viziją ir noro dirbti, o tada, net jeigu kurtumeisi plyname lauke, viskas aplinkui ima keistis. Tiesa, kad taip įvyktų, prireikė titaniškų pastangų.

Kaip sekėsi? Gražios pasakos sekti Vita neketina. “Suktis teko kaip bitei. Nugriovus senąjį namą reikėjo statyti kitą. Deja, samdytos rankos gan brangios, todėl daug ko teko imtis ir pačiai. Bet ne šventieji puodus lipdo”, – juokiasi ji, prisimindama dienas, kai į darbus kibdavo vos prašvitus ir dirbdavo iki saulės laidos.

Trapiai moteriai teko ir akmenis tampyti, ir sienas tinkuoti. Bet Vita ne iš tų, kurios sako, kad tas ar kitas darbas ne jos galvai ar rankoms. Reikia skiedinį sumaišyti – sumaišys, užsimanė akmens sienos – bus, užsigeidė lauko krosnies kieme – ir ją pati susimūrijo. Paklausta, iš kur ta stiprybė, tik nusijuokia: girdi, iš pasiutimo, kuris ir suteikia jai tiek energijos, kad net keliems žmonėms užtektų. Gal todėl kelią į jos namus daug kas suranda – pirmiausia tie, kuriems pristinga gyvenimo džiaugsmo. Daugelis bent trumpai pasisvečiavusių jos draugių, grįžusios namo, imasi kalnus versti.

Beje, viena prisipažino, kad būnant šalia Vitos galima net išgyti. Bet žiniuone ūkininkė savęs nevadina. Ir jokios mistikos čia neįžvelgia, nes, anot jos, ką nešiojamės savyje, tą ir kitiems spinduliuojame.

Nuo depresijos saugo darbas

Klausantis Vitos pasakojimo galima tik stebėtis, kiek daug ji visko moka: kopinėti medų, iš akmenų mūryti sienas, ūkininkauti, drožinėti šaukštus, tapyti paveikslus, megzti raštuotas kojines, iliustruoti knygas ir net burti kortomis.

Moka ji ir juoktis, nes jeigu būtų paniurusi, viskas iš rankų kristų ir darbai nesisektų. Neslepia galinti ir smarkiai supykti: tada griaudėjanti ant viso kiemo, ir taip, kad toli girdėti, užtat po to – ir vėl akyse šviesu. Leidžianti sau kartais ir ašarą nubraukti, o išsiverkus, žiūrėk, ir visos gyvenimo nuoskaudos atlėgsta.

Beje, Vitos įsitikinimu, nuo depresijos geriausiai saugo darbas. O jo kaime visada galima rasti, ir tokio, kad devyni prakaitai išpila. Pavyzdžiui, užuot vežusi grūdus į džiovyklą, ji dešimtis jų tonų išdžiovino saulėje, su lietaus debesimis besigalynėdama. O štai prie bičių smarkiai nepašokinėsi. Prie jų einanti ramia širdimi. O kai vasarą du hektarus kieme ir aplink namus žolės nupjauna, jaučiasi taip, lyg į Everestą būtų įkopusi. Rankų reikalauja ir senelių namų vietoje radęsi gėlynai. Gražiai tvarkoma aplinka, beje, yra pelniusi gražiausio vienkiemio vardą.

Daug triūso reikia ir braškėms, ir avietėms, kurių plotai kasmet Vitos laukuose auga. Jomis ji pradeda rūpintis dar žiemą. Storą sniego sluoksnį Vita, pasirodo, neseniai apklojusi kompostu. Tokia kepurė ne tik suteikia šilumos, bet sniegui tirpstant bus ir gera trąša uogienojams.

O tie, kurie mano, kad kaime žiemą sėdima be darbo, smarkiai klysta. Darbų Vita nepristinga ir dabar. Jau vien kiek sniego iki kelio, kuris yra už poros šimtų metrų, šiuo metu tenka nukasti! O kur dar krosnies kūrenimas, svetainės remontas, kurio ėmėsi, norėdama įgyvendinti dar vieną savo viziją.

Kur šoka medžiai ir šypsosi šaukštai

Pasak Vitos, gyvenimas vienkiemyje – tai daug vienatvės, o vienatvė – geras kūrybos palydovas. Ir įkvėpimo čia tik semkis. Iš laukų platybės, žvaigždėmis nusagstyto dangaus, vėjo šėlsmo ir tylos. Gyvenant toliau nuo žmonių išryškėja tai, kas jų šurmulyje dažnai lieka nepastebėta ir nesuvokta. Vitos įsitikinimu, kiekvienas jos darbas čia turi prasmę. Užauginti javai virsta duona, medus – vaistais, surinktos vaistažolės – jėgų teikiančia arbata.

Bet ne tik darbu žmogus gali būti sotus. Kūrybos džiaugsmo Vitai teikia tapyba. Besikeičianti gamta jai dosniai dalija savo vaizdinius. Juose – ir šokantys medžiai, ir savo galvas svarinančios saulėgrąžos, ir nuostabiausios lauko gėlės. Per tuos metus Vita rajone jau yra surengusi ne vieną savo darbų parodą.

O kai pabosta tapyti, imasi medžio. Paklausta, iš kur išmoko šaukštus, menteles drožti, tik gūžteli pečiais: ogi imanti ir drožianti. Ir kokių tik šaukštų nėra išdrožusi; vieni smagiai juokiasi, kiti – visokiais raštais pasidabinę. Tarp jų nerasi dviejų vienodų. Kai pavargsta nuo drožybos, ilgais žiemos vakarais moteris imasi megzti kojines, kad visiems artimiems žmonėms jų užtektų.

Apie ateitį Vita daug negalvojanti ir sau iš kortų neburianti. Jos manymu, kas turi įvykti, tegul įvyksta. Taigi varstyti likimo duris galima tik dėl labai svarbių dalykų.

Savęs mylėti ji taip pat nemokanti. Šmaikštaudama tikina, kad tie žmonės, kurie tik save myli, niekada nebūna laimingi. Kodėl? Pasak Vitos, kai save mylime, Dievo meilės nesulaukiame… Beje, Motina Terese jos irgi nepavadinsi. Vita mano, kad pirmiausia turime padėti savo artimiesiems, o tik paskui gailėtis viso pasaulio. Ne, ji ne dėl savęs taip plušanti, o dėl sūnaus šeimos, kuriai, šiuo metu mieste auginančiai du vaikus, nėra lengva verstis.

Tikro vyro reikia su žiburiu ieškoti

Ar nepasigenda šalia tvirto vyriško peties? “O kur tokį rasi? – klausia ji. – Nuo manęs jie bėga, kiek įkabindami. Ne vienas yra pasakęs – nekomanduok, nevadovauk, čia tau ne kariuomenė. O man patinka taip – valgyti, arti, miegoti… Be to, visada žinojau, kad ir viena neprapulsiu. Na, negaliu viena viso maišo grūdų pakelti, tai susipilu į du pusmaišius…”

Vita pripažįsta, kad vyrams sunku šalia stiprių moterų. Atsidūsta sakydama, kad neseniai turėjo vieną, su juo buvo lengviau daugelį ūkio darbų nudirbti, bet ir tas dabar gyvena su kita moterimi. Svarstydama, kodėl jai taip nutinka, moteris bando rasti atsakymą. Girdi, gal ji vyrams esanti per greita, per reikli.

“Tikriausiai ne veltui žmonės sako, kad vyrą reikia laikyti ant trumpo pavadžio. Kaip šunį prie būdos. Nežinau, ar vyrai mano gyvenime tokie pasitaikė, ar tas mano pavadėlis per silpnas buvo, bet taip nė vieno šalia ir neišlaikiau. Ir visai nesigailiu. Nelabai saldu, kai turi gyventi pavadėlio įsitvėrusi. Jeigu tikro vyro šalia nėra, tai bet kokio, mano galva, ir nereikia”, – kaip kirste nukerta, pridurdama, kad vyrų giminei pykčio nelaikanti, nes tarp jų turinti ne vieną gerą draugą. To ir užtenka, nes bendra buitis daug ką niekais paverčia.

Vyrus Vita palygina su knygomis. “Perskaitai ir padedi į lentyną, bet tokio, kurį norėčiau susigrąžinti, taip ir nesutikau. Kuris suprastų, kuriuo galėtum pasikliauti, su kuriuo būtų gera ir kalbėtis, ir patylėti. Laimingos tos, kurios tokius rado. Matyt, man nebuvo lemta”, – šypteli moteris.

Ateitis – kaip baltas lapas

Pirmą kartą su Vita kalbėjomės rudens pabaigoje. Antrą sykį – artėjant Naujiesiems. Paklausta, kas laukia 2011-aisiais, stebuklų ji nežadėjo. Ekonomikoje, jos akimis, perversmo į gerą pusę tikėtis neverta. Ji bus tokia pat kaip ir praėjusiais metais. Darbo vietų greitai taip pat neatsiras. Bet žmonės, išgyvenę vienus krizės metus, užuot pasikliovę valdžia, ims labiau pasitikėti savimi. O pasitikėjimas savimi – didelis stimulas. Tai puiki išeitis ieškant kelio iš krizės.

“Dabar daug kas klausia, kaip prisišaukti sėkmę. Kokių tik patarimų nėra, bet visi jie – tuščias burbulas. Sėkmė – mūsų galvose ir rankose. Kol žiūrėsime į kitų gyvenimus, kol plaksime vieni kitus liežuviais, kol pavydėsime – sėkmės nesitikėkime”, – teigia ūkininkė Vita Jankūnaitė-Kazlauskienė.

O jeigu norime gerai jaustis, Vitos nuomone, turime išsikalbėti, išlieti pyktį, išlaisvinti save iš to, kas slegia ir gniuždo.
Kad visus likimo smūgius atlaikytume, žinoma, reikia ir sveikatos. “Yra toks filmas apie upelį, kuris gyvena, nes visą laiką bėga. Tai tinka ir žmogui. Kad ligos neapniktų, reikia dirbti ir skubėti. O stabtelėsi – žiūrėk, tuoj ir ligos užpuls”, – mano Vita.

Beje, daugeliui moterų ir vyrų kaip gerą sveikatinimo priemonę ji rekomenduoja ne tik pirtį, bet ir puikią mankštą – kasti sniegą. Po tokios mankštos, jos nuomone, naktį garantuotas geras miegas, o dieną – puiki nuotaika. Tai efektyvi priemonė ir ginantis nuo gripo.

Kai pasmalsaujame, kokia bus šių metų žiema, moteris sako, kad po savaitės kitos orai turėtų atšilti. Tad pačiame žiemos vidury galime sulaukti ir pavasarį pranašaujančio atlydžio. O jeigu jo taip greitai nesulauksime? Tada, pasak Vitos, svarbu ta pavasarį pažadinti savyje.