3 klausimai apie žemės ūkio  paskirties žemės įsigijimo supaprastinimą Lietuvos žemės savininkų sąjungos tarybos pirmininko pavaduotojui Kęstučiui Mozeriui

– Jei įstatymo pataisoms pritars Seimas, žemės ūkio paskirties žemę Vyriausybės siūlymu netrukus galės pirkti ir asmenys be žemės ūkio pakraipos išsimokslinimo, taip pat tie, kurie iki pirkimo nesivertė ūkine veikla. Kodėl šių permainų nebuvo imtasi anksčiau, o susigriebta tik baiminantis Europos Komisijos baudų?

– Išlaikyti kuo daugiau ribojimų yra stambiųjų žemvaldžių interesas. Ribojimais įsigyti žemės ūkio paskirties žemę buvo apsaugota ūkininkų su patirtimi „kasta“. O toks kaip jūs ar aš, žurnalistas ar teisininkas, ar bet kas kitas, galimybių įsigyti tokios žemės ir tapti ūkininkais neturėjome.

Pagal tarptautinę teisę tokios žmogaus teisės – teisės įsigyti ar parduoti – ribojimas yra galimas tik dėl kokio nors kilnaus tikslo. Ir toks kilnus tikslas iš tiesų buvo tarpukariu, kai ribojimais siekta paskatinti ūkio plėtrą. Tačiau ne dabar. Dabar vienintelis tikslas buvo stambiesiems ūkininkams apsisaugoti nuo kitų. Ir ne nuo užsieniečių, o nuo lietuvių.

Užsieniečiai niekada čia nevažiavo ir nevažiuos. Baimė, kad vos leidus pardavinėti žemę užsieniečiams ir atsidarius užkardui čia sugužės to tik ir laukiančios „okupantų ordos“, buvo tik dūmų užsklanda.

Ribojimai įsigyti žemę užtikrino, kad tokios žemės kaina krito ar bent nekilo tiek, kiek būtų galėjusi kilti, ir leido stambiesiems ūkininkams tokios žemės įsigyti dar daugiau.

Pagal sumanymą, matyt, turėjo likti tik keletas stambių agrokoncernų ir gal dar keliolika mažų ekologiškų ūkelių, auginančių kokius nors serbentus ir nekeliančių konkurencinės grėsmės stambiesiems.

– Iki šiol ūkininkauti norinčiam jaunimui net ir Europos Sąjungos parama pasinaudoti Lietuvoje keblu: daugiau konkursinių balų gauna tie paraiškų teikėjai, kurie nuosavybės teise valdo bent 5 ha žemės ūkio paskirties žemės. Bet mūsų šalyje jos įsigyti neturint kaimynų ar giminaičių ūkininkų tebėra kone neįmanoma. Ar čia neįžvelgiate dvejopų standartų?

– Apie tai ir kalbu. Buvo daroma viskas, kad būtų kuo mažiau naujų ūkininkų. O juk valstybės politika turėtų būti priešinga: jaunimą reikėtų skatinti steigti ūkius, teikti jiems kreditus lengvatinėmis sąlygomis. Žinoma, labai svarbu ir kontrolė – būtina prižiūrėti, kad žemė būtų dirbama, kad ji nebūtų perkama spekuliaciniams tikslams. Priešingu atveju toliau gąsdinsime užsieniečius šabakštynais – apleistais, nenušienautais laukais, kuriuose net ožkos nesigano.

– Kai kurie ribojimai įsigyjant ir parduodant žemę, tikėtina, bus panaikinti. Kokių dar pokyčių, susijusių su žemės įsigijimu, jūsų nuomone, labiausiai stinga?

– Mano nuomone, svarbiausias klausimas – tai draudimas įsigyti daugiau nei 500 ha žemės ūkio paskirties žemės. Ne dėl to, kad toks žemės plotas būtų per mažas, o todėl, kad šį draudimą kai kurie sugebėjo apeiti. Taip ir gyvename mele, apsimesdami, kad turime įstatymą, bet iš tiesų turime tik neveikiantį įstatymą. Vieni gudruoliai jį apeidami sugebėjo įsigyti tūkstančius hektarų žemės, o kiti liko žioplių vietoje. Matau dvi galimybes: pripažinti, kad susimovėme, ir padidinti leidžiamos įsigyti žemės plotą, arba imtis lygiavos principo ir priversti daugiau žemės turinčius ūkininkus ją parduoti. Priešingu atveju ir toliau gyvensime save apgaudinėdami.