"Veido" archyvas

Islandija referendume antrą kartą atmetė Vyriausybės planus išmokėti kompensacijas britams ir olandams

Islandijos gyventojai referendumu atmetė naujausią planą grąžinti Didžiajai Britanijai bei Olandijai 4 mlrd. eurų, prarastus per Islandijos bankų griūtį 2008-aisiais.

Daugiau nei pusė islandų nesupranta, kodėl iš savo lėšų turėtų grąžinti privačiame šalies internetiniame banke “Icesave” laikytus, o vėliau per krizę prarastus britų ir olandų indėlius.

Islandijos valdžia jau antrą kartą nesėkmingai bando susitarti su gyventojais, kad šie pritartų šalies įsipareigojimui atlyginti Didžiosios Britanijos ir Olandijos nuostolius, ir šiuo klausimu surengė referendumą. Nesėkmingai.

Priminsime, kad Islandijos bankas “Icesave” veikė Jungtinėje Karalystėje ir Olandijoje. Jis siūlydavo itin dideles palūkanas už indėlius, ir tuo susigundė apie 400 tūkst. abiejų šalių piliečių. Tačiau finansų krizės pradžioje bankas bankrutavo, o britai ir olandai prarado apie 4 mlrd. eurų. Tai sudaro 40 proc. Islandijos BVP. Įsipareigojimus padengti dėl neatsakingų bankininkų (ir tokių pat neapdairių indėlininkų) patirtus nuostolius prisiėmė Islandijos vyriausybė, nacionalizavusi bankrutavusį banką, tačiau Islandijos prezidentas Olafuras Ragnaras Grimssonas tokius įsipareigojimus pasirašyti atsisakė, tad prireikė jau dviejų referendumų – abiejų nesėkmingų.

Nepadėjo net tai, kad antrasis vyriausybės pasiūlymas (kurį ką tik atmetė rinkėjai) buvo kur kas švelnesnis nei pirmasis. Mat 2010 m. sausį per referendumą 93 proc. islandų pasipriešino valdžios ketinimams skolą grąžinti per trumpesnį laiką ir su kur kas didesnėmis palūkanomis: pernai svarstytas terminas būtų buvęs aštuoneri metai (nuo 2016 iki 2024 m.), o palūkanos būtų siekusios 5,5 proc.

Pagal naująjį susitarimą Islandija būtų galėjusi skolą sumokėti per 30 metų – iki 2046-ųjų. Be to, 1,3mlrd. eurų skolos Olandijai palūkanos būtų buvusios 3 proc., o tos dalies, kurią Islandija skolinga Didžiajai Britanijai, – 3,3 proc.

Be to, vyriausybė aiškino, kad galutinė kaina valstybei būtų buvusi kur kas mažesnė nei tie 4 mlrd. eurų, nes didžioji dalis pinigų būtų atiduota išpardavus banko turtą.

Tačiau gyventojams skolos našta vis tiek būtų didelė: vien be palūkanų ši skola sudaro maždaug 12 tūkst. eurų vienam piliečiui, kurių Islandijoje iš viso yra 320 tūkstančių.

Laukia tarptautinė byla

Nenuostabu, kad gyventojai nemato reikalo šių pinigų mokėti. Tačiau politikai baiminasi, kad referendumo rezultatai pakenks tarptautiniam Islandijos įvaizdžiui ir prives iki precedento neturinčių teismų su Didžiąja Britanija ir Olandija, kurių vyriausybės tikina sieksiančios atgauti pinigus bet kokia kaina.

Mat Islandijoje trečio referendumo nebebus – šalies finansų ministras Steingrimuras J.Sigfussonas atmetė tokią galimybę. O kadangi Didžioji Britanija ir Olandija veikiausiai neapsigalvos dėl pinigų susigrąžinimo, byla keliaus į tarptautinį teismą – Europos laisvosios prekybos asociacijos priežiūros administraciją.

Didžiosios Britanijos iždo sekretorius Danny Alexanderas pavadino sprendimą nuviliančiu – dabar reikalas keliaus į teismą. Olandijos finansų ministras Janas Keesas de Jageris žadėjo konsultuotis su britais dėl tolesnių veiksmų prieš Islandiją, bet taip pat mano, kad byla atsidurs teisme. “Esu labai nusivylęs, kad sutartis dėl “Icesave” nepatvirtinta. Tai nėra gerai nei Islandijai, nei Olandijai. Derybų laikas baigėsi. Islandija tebėra įsipareigojusi grąžinti skolą. Dabar problemą spręs teismas”, – neabejoja Nyderlandų Karalystės finansų ministras.

“Esame įsipareigoję atgauti šiuos pinigus ir sieksime, kol tai bus padaryta. Kaip šalis, taip pat patiriame finansinių sunkumų, ir šie pinigai mums padės”, – kompromisų nesvarsto Olandijos atstovai.

Tačiau procesas gali trukti kelerius metus, mat iš tiesų byla sudėtinga: iš dalies teisūs irtie, kurie teigia, kad valstybė privalo vykdyti jau prisiimtus įsipareigojimus arba nereikėjo jų apskritai prisiimti. Neklysta ir sakantieji, kad Islandijos mokesčių mokėtojų niekas teisiškai neįpareigoja padengti privataus banko praradimus, o sutartis užkrauna sunkią naštą tautai.

Vis dėlto tai, kad šalis turės bylinėtis, vienareikšmiškai yra prasta Islandijos nesutarimų su Didžiąja Britanija ir Olandija atomazga. Pasak Islandijos premjerės Johannos Sigurdardottir, kuri dvejus metus vadovauja centro kairiųjų koalicijai, gyventojai pasirinko tai, kas blogiausia.

Juolab kad Islandijos santykiai su Didžiąja Britanija pašliję nuo pat banko griūties – dar 2009-aisiais kilo Islandijos ir Jungtinės Karalystės diplomatiniai vaidai, kurie nedidina nei investuotojų pasitikėjimo Islandija, nei šansų šiai šaliai prisijungti prie Europos Sąjungos. Ypač jei teismo sprendimas bus neigiamas. “Jei jis bus neigiamas, tai reikš reikšmingas pasekmes islandams”, – perspėja Islandijos universiteto ekonomikos profesorius Gudmunduras Olafssonas.

Tiesą sakant, islandai patys nėra tikri, ar trokšta šios narystės. Pasak prezidento O.R.Grimssono, šalies sprendimas stoti į ES atsirado iš karto po bankų krizės, kai atrodė, kad kitų kelių nebeliko. Tačiau nuo to laiko daug kas pasikeitė: prie bankroto slenksčio buvo atsidūrusi Graikija, o štai dabar skubios pagalbos prašo Portugalija. “Pamatėme, kaip krizė keliauja iš vienos euro zonos valstybės į kitą, tai pakeitė visą ES paveikslą. Žinoma, galėtume prisijungti prie ES neįsivesdami euro, kaip Didžioji Britanija ar Danija”, – svarsto O.R.Grimssonas.

Taigi Reikjavikas neturi atsakymo, kaip elgtis: ar ir toliau siekti narystės ES, ar pasirašyti “taikos sutartis” su artimiausiomis jos narėmis, ar bandyti išsikapstyti patiems.

Ekonomika šlubuoja

Išsikapstyti gali būti ne taip jau paprasta. Ekonomistai pripažįsta, kad Islandija iš visų Europos šalių ekonominės krizės buvo paveikta labiausiai. Ji paprašė 5 mlrd. JAV dolerių paramos iš Tarptautinio valiutos fondo ir tapo pirmąja Vakarų šalimi, nuo 1976-ųjų gavusia tokią didelę finansinę pagalbą. O juk 2007 m. pagal vienam gyventojui tenkančio BVP rodiklį ji buvo penkta turtingiausia pasaulio valstybė. 2009 m. šis rodiklis krito 6,8 proc., o 2010-aisiais – dar 3,4 proc. Pernai nedarbas siekė 9,4 proc., infliacija – 5,5 proc.

O nukentėjo Islandija dėl to, kad jos ekonomika veikė kaip didelės rizikos draudimo fondai, krona nebuvo susieta su euru. Islandijos kronos vertė 2008 m. smuko kone perpus, o galimybių skolintis iš užsienio bankų beveik nebeliko.