Islandija lyg skuduru per veidą tėškė užsienio šalims, besitikinčioms atgauti kompensacijas už Islandijos banke prarastus indėlius.

“Mes išsireikalausime savo pinigus iš Islandijos, nesvarbu, kiek tam prireiks laiko”, – užtikrintai teigia Didžiosios Britanijos kancleris Alistairas Darlingas.

Tuo tarpu Islandijos pilietis Akurevi Geitungeris klausia: “Bet kodėl aš turėčiau būti finansiškai atsakingas už godžių britų nuostolius mano šalies banke?”. Šiuos jo žodžius, atstojančius visos tautos balsą, nepaliaujamai cituoja Islandijos žiniasklaida.

Prieš savaitę surengtame referendume islandai aiškiai pasakė – ne, nemokėsime kompensacijų britų ir olandų indėlininkams, kurių indėliai 2008-aisiais “sudegė” kartu su Islandijos banku “Icesave” ir visa Islandijos finansų sistema.

Pasakė “ne”, nors teismo jau buvo įpareigoti tai daryti. Juk Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos vyriausybės šiuos pinigus, kurie sudaro apie 3,8 mlrd. eurų, jau buvo prisiteisusios iš Islandijos vyriausybės ir turėjo juos atgauti per 14 metų, iki 2025-ųjų.

Bėda ta, kad Islandija tokių pinigų neturi – iš kur juos ims, jei pati skolinasi iš Tarptautinio valiutos fondo ir užsienio kreditorių, kad tik kaip nors atkurtų žlugusią šalies finansų sistemą.

Beje, įsprausta į kampą, Islandija į tuos pačius kreditorius kreipėsi prašydama papildomai paskolinti ir atsiskaitymui su Didžiąja Britanija bei Danija. Deja, atsakymas buvo neigiamas. Tai reiškė vienintelį dalyką: pinigų reikės prašyti iš gyventojų. Jei tiksliau – apie 60 tūkst. eurų iš kiekvienos islandų šeimos, arba maždaug po 100 eurų iš kiekvieno suaugusio Islandijos piliečio kiekvieną mėnesį iki 2025-ųjų.

Beje, Islandijos vyriausybė net nežinojo, kaip vėliau grąžintų šiuos pinigus gyventojams, ir svarstė miglotą “kompensavimo mechanizmą”. Tačiau, užuot ką nors nusprendusi, ėmėsi žingsnio, kurį visa Europa dabar vadina akibrokštu ir precedento neturinčiu atveju: Islandijos valdžia pakvietė visus islandus prie balsadėžių ir paprašė jų pačių pareikšti nuomonę, ar Islandija apskritai turi atsiskaityti su Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų indėlininkais. Priminsime dar kartą – iš savo kišenės.

Natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis islandams neliko nieko kita, kaip atsakyti “ne”. Pritariančiųjų atsiskaitymui su užsieniečiais buvo vos 1,8 proc.

Nepatikima ir neteisinė

Po šio referendumo britai tik skėsčioja rankomis: “Tai niekur neregėtas įžūlumas”. Nyderlandų atstovai žengia dar toliau ir blokuoja TVF paskolos pervedimą Islandijai (tai antroji pinigų dalis, dar pernai pažadėta Islandijai ir sudaranti apie 2,1 mlrd. eurų).

Ir pats TVF nebenori su Islandija turėti jokių reikalų – o jeigu Islandija ims ir ateityje surengs panašų referendumą dėl paskolų grąžinimo kreditoriams?

Žinoma, analitikai šį Islandijos referendumą vadina neteisėtu, nepadoriu, įžūliu, drastišku ar kaip tik norite. Islandai savo ruožtu nesuka galvos. Šalies prezidentas Olafuras Grimssonas net džiūgauja: šalies piliečiai aktyvūs, neabejingi, įsitraukę į šalies ekonominį gyvenimą – juk balsuoti atėjo beveik visi balsavimo teisę turintys islandai. O paklaustas, kaipgi bus su kompensacijomis Didžiajai Britanijai ir Nyderlandams, atsainiai atsako: “Pagyvensim – pamatysim”.

Dėl visų šių sprendimų, veiksmų ir žodžių Islandija ilgam prarado pasitikėjimą. Tiek užsienio valstybių, tiek kreditorių. Kyla grėsmė, kad jos viltys tapti kandidate į ES, kurios dar prieš mėnesį buvo tokios realios, bus palaidotos daugeliui metų. Šalis nebegaus paramos ir tarptautinių paskolų, o kreditoriai dar labiau sumažins šalies skolinimosi reitingus (“Moodys” tai žada padaryti jau šią savaitę), ir islandams teks mokėti dar didesnes palūkanas.

Štai Islandijos naujienų portalas “IceNews” klausia, ar tik Islandija ir vėl netaps neturtingiausia Europos šalimi, kokia buvo iki pat XIX a. Juk nebegaudama jokių paskolų, mokėdama didžiules palūkanas, rizikuodama prarasti žvejybos kvotas ir netekti prekybos partnerių, o kartu prarasti nemažas pajamas iš pernai ūgtelėjusio eksporto, Islandija pati save pasmerkia lėtai mirčiai.

Na, o kaip dėl atsiskaitymo su užsienio indėlininkais, dėl kurių ir kilo visa ši tarptautinė sumaištis?
Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Brownas atsargiai užsimena, kad bus pradėtas naujas derybų su Islandija etapas. Nyderlandai irgi pasirengę švelninti poziciją. Juo labiau kad Islandijos premjerė Johanna Sigurdardottir nepritaria referendumo surengimui ir linkusi šį klausimą spręsti teisiniu būdu.

Vis dėlto gali būti, kad Islandija gaus daugiau laiko pinigams grąžinti, gali būti, kad ir suma bus sumažinta. Tik klausimas, ar tai bus Islandijos laimėjimas, ar kaip tik, susumavus visus kitus praradimus, – skaudus pralaimėjimas?