Praėjusiais metais mūsų šalyje vairuotojų gretas papildė daugiau kaip 40 tūkst. Lietuvos gyventojų. Susisiekimo ministerijos specialistų vertinimu, jų parengimo lygis turi tiesioginės įtakos avaringumo rodikliams. Statistikos duomenimis, VĮ „Regitroje“ iš pirmo karto vairavimo egzaminą išlaiko vos 40 proc. vairavimo mokyklų parengtų vairuotojų, o Europos Sąjungos šalių vidurkis didesnis nei 60 proc.
Apie tai, ar sugriežtinta vairuotojų parengimo sistema padės sumažinti nelaimių šalies keliuose, kalbėjomės su Susisiekimo ministerijos viceministru Rimvydu Vaštaku, Kelių policijos tarnybos viršininku Gintaru Aliksandravičiumi, vairuotojus egzaminuojančios bei vairuotojo pažymėjimus išduodančios VĮ „Regitra“ gen. direktoriaus pavaduotoju Sauliumi Šuminu ir šiemet geriausia Lietuvoje pripažintos Kauno m. „ARV-Auto“ vairavimo mokyklos vadovu Valdu Šlepiku.

– Jūsų nuomone, kokios priemonės iš esmės pagerintų būsimų eismo dalyvių parengimą vairavimo mokyklose?
R.Vaštakas: Subyrėjus Sovietų Sąjungai, vairavimo mokykloms buvo palikta laisvė ir nežinomybė. Kai kurios mokyklos sukūrė savo sistemą ir ėmė puikiai mokyti būsimus vairuotojus. Deja, didesnei daliai iš daugiau nei trijų šimtų šiuo metu veikiančių mokyklų ši užduotis sunkiai įgyvendinama. Vairuotojų rengimo procesas vyksta chaotiškai, tad ir išlaikančiųjų egzaminus procentas nedidelis. Norint sustiprinti pradinį mokymą buvo pasiūlytas privalomas papildomas vairuotojų mokymas. Tačiau jis turi būti vykdomas ne po dvejų metų, o per pirmuosius tris mėnesius nuo vairuotojo pažymėjimo gavimo. Be to, ne vienoje užsienio šalyje ir ne vienus metus yra naudojama vaizdo įrašymo įranga praktinio vairavimo egzaminui filmuoti.
S.Šuminas: Paties egzaminų išlaikymo procento labai nesureikšminčiau. Juk kalbame apie procentus, bet pamirštame laiką, kuris skiriamas būsimo vairuotojo mokymui. Skandinavijos šalyse iki teisės vairuoti suteikimo nuvažiuojama 5–6 tūkst. km! O pas mus geriausiu atveju nuvažiuojama 500 km. Be to, vienose šalyse tam tikros priemonės pasiteisina, bet kitose jos gali neduoti norimų rezultatų, netgi priešingai. Tad klausimas, ar filmavimas yra ta priemonė, kuri padės pasiekti norimų rezultatų.
G.Aliksandravičius: Reikėtų skirti dvi kategorijas vairuotojų: yra jauni vairuotojai ir nepatyrę vairuotojai. Ne visada šias sąvokas galime sutapatinti. Praėjusiais metais per įvykius, kuriuose dalyvavo dvejų metų stažo neturintys vairuotojai, žuvo 46 žmonės (2011 m. dvejų metų stažo neturintys vairuotojai tapo 2691 įvykio dalyviais). Pradedantieji ir nepatyrę vairuotojai buvo kalti dėl 1820 įvykių. Jų metu žuvo 27 vairuotojai. Tai sudaro 10 proc. visų 2011-aisiais žuvusiųjų keliuose. Pernai per įvykius, kuriuos sukėlė teisės vairuoti neturintys asmenys, žuvo 14 žmonių.
Tad kaltinti vien tik nepatyrusių vairuotojų negalime. Juos labiausiai veikia supantys eismo dalyviai. Pirmus metus po egzamino išlaikymo jie važinėja gana drausmingai ir retai pažeidžia kelių eismo taisykles. Deja, antraisiais metais, kai lyg ir turėtų baigti formuotis vairavimo įgūdžiai, pažeidimų ir eismo įvykių, kuriuose dalyvauja pradedantieji vairuotojai, daugėja. Tai lemia blogas kitų eismo dalyvių pavyzdys. Sekdami juo nepatyrę vairuotojai pradeda ignoruoti ne tik teorines, bet ir praktines žinias, įgytas mokykloje.
V.Šlepikas: Iš būsimųjų vairuotojų mokymo, deja, dauguma atvejų padaromas tik verslas: svarbiausia paimti pinigus ir atvažinėti privalomas valandas, na, ir minimalus mokymas. Nors vis labiau galvojame, kaip išgyventi, išlaikyti specialistus ir suteikti kokybišką mokymą. Tačiau jei didini mokymo valandų skaičių, esi kaltinamas, kad nori pasipelnyti. Taip pat manau, kad nedidelį išlaikymo procentą lemia ir jaudulys. Tai grynai psichologinis aspektas.
– Galbūt nedidelį egzamino išlaikymo procentą lemia vairavimo mokymo praktikos mokykloje ir reikalavimų per praktinį egzaminą „Regitroje“ skirtumai?
S.Šuminas: Gali būti, jog trūksta bendro teisės akto, kad sutaptų mokymo tikslai ir reikalavimai, keliami per egzaminą. Nedidelis išlaikymo procentas yra lietuviškos tradicijos „nueiti ir pabandyti išlaikyti – gal pasiseks“ pasekmė. Nemažą juodą darbą atlieka ir vairavimo instruktoriai: daugelis būsimųjų vairuotojų į „Regitros“ egzaminą atvyksta nuteikti, kad jo nepavyks išlaikyti iš pirmo karto.
Kai kuriose užsienio šalyse praktikuojamas vadinamasis netikras testas. Tai toks pat egzaminas, tik jo rezultatai nėra fiksuojami. Tačiau jį laikant galima įvertinti pagrindines klaidas ir pasitikrinti įgūdžius.
V.Šlepikas: Pritariu minčiai, kad dauguma žmonių į vairavimo mokyklas ateina „išlaikyti teisių“, o ne išmokti vairuoti. Nors ši tendencija po truputį keičiasi, tačiau ne tokiais tempais, kaip norėtųsi. Jei pasakysi, kad mokydamasis dar turėtum papildomai pavažinėti 10 val., būsi apkaltintas lupikavimu.
G.Aliksandravičius: Štai toks žalias vairuotojas, įsitikinęs, kad viską žino ir moka, išvažiuoja į gatves. Kaip jį vėliau įtikinti, kad padarė pažeidimą? Jis įsitikinęs, kad viską atlieka teisingai, o vėliau skundžiasi visoms įmanomoms instancijoms. Teigti, kad baigusieji mokyklas išmoksta vairuoti, tikrai negaliu. Kai kurie žmogeliai pagal savo psichines savybes net negali būti vairuotojai – turėtų būti kažkokia atranka. Tai būtų visiems į naudą.
R.Vaštakas: Todėl mes ir įvedėme privalomą filmavimą. Turime nemažai pastabų iš pačių mokyklų, tačiau ne visos supranta naudą. Juk peržiūrėdamas vaizdo įrašą būsimasis vairuotojas su instruktoriumi gali įvertinti klaidas, padaryti išvadas, kaip tobulinti vairavimą. Be to, ministerija atsakinga, kaip mokykla parengs vairuotoją, ir dokumentų tikrinimai tam negelbės. Dvejus metus kovojome, kad būtų filmuojamas ne tik egzaminas, bet ir visas praktinio mokymo procesas. Užsienyje po kiekvieno praktinio vairavimo drauge su instruktoriumi 15 min. analizuojamos būsimojo vairuotojo padarytos klaidos. Besimokantieji džiaugiasi, kad gali pamatyti savo klaidas. O Lietuvoje iš karto klausiama (net ir kai kurių vairavimo mokyklų atstovų), ar nebus pažeistos žmogaus teisės.
S.Šuminas: Mes gana netikėtai įvertinome filmavimo pranašumus. Vienos vairavimo mokyklos vadovas, peržiūrėjęs egzamino „Regitroje“ įrašą, atvirai prisipažino pasibaisėjęs vaizdu, kurį mes matome, kai laikomas egzaminas. Suprato, kad tai, kas vyksta per praktinį vairavimą ir per egzaminą, yra visiškai skirtingi dalykai. Tad aš už filmavimą, tačiau jei tai naudojama mokymo tikslams, o ne kontrolės.
V.Šlepikas: Kolegos iš Latvijos, peržiūrėdami vaizdo įrašus, moko instruktorius vienodai traktuoti situacijas – juk instruktoriai yra skirtingi. Nors reikia pripažinti, jog kartais esame priversti mokyti būsimuosius vairuotojus tam, kad jie sėkmingai išlaikytų egzaminus. Nes egzaminuotojas kartais taip pat kitaip vertina situacijas nei mes.
R.Vaštakas: Padėtis po truputį gerėja. Įvesta nauja tvarka dėl aikštelių registravimo. Anksčiau pasitaikydavo, kad vienoje aikštelėje praktinio vairavimo užduotis neva atlikdavo 40 mokyklų. Tai fiziškai neįmanoma. Taip pat yra parengta metodika, skirta vairavimo instruktorių mokytojams. Be to, ir aukštųjų mokyklų dėstytojams, kurie dėsto instruktorių tobulinimosi kursuose, reikalingi papildomi mokymai. Svarbiausia užduotis – instruktoriaus kvalifikacija ir jo požiūris į mokymą.
S.Šuminas: Visoje šioje istorijoje mes pamirštame pagrindinę grandį – vairuotoją. Juk jis yra veiksnus ir pakaltinamas. Tai jis privalo atsakyti už savo veiksmus ir turi pasirūpinti deramu mokymusi. Nes jei pats nenorėsi, gali tiesiog atlankyti privalomas 30 valandų, ir tiek.
– O kaip, jūsų vertinimu, kelti vairavimo kultūrą: draudimais, baudomis ar sąmoningumo skatinimu?
G. Aliksandravičius: Visos idėjos ir iniciatyvos yra pažangios, o tikslas vienas: svarbiausia, kad pradedantysis vairuotojas jaustųsi saugiai ir nekeltų grėsmės aplinkiniams. Policija taip pat gali sudaryti savo reitingą. Tarkime, suskaičiuoti visų eismo įvykiuose dalyvavusių pradedančiųjų vairuotojų statistiką pagal vairavimo mokyklas. Tada būtų galima vertinti ne tik egzamino išlaikymo procentą, bet ir tai, kaip vairuotojas dvejus metus elgėsi kelyje. Tada pasikviesčiau vairavimo mokyklos vadovą į eismo įvykio nagrinėjimą ar netgi į teismą, jei ten būtų nagrinėjama nepatyrusio vairuotojo byla. Nes net ir po dvejų metų ne visi tampa visaverčiais vairuotojais.
V.Šlepikas: Deja, šiandien įregistruoti vairavimo mokyklą itin lengva. Gyvename konstitucinėje valstybėje, ir jų steigimą reguliuoja įstatymai. Šiandien būsimųjų vairuotojų rengimas labiau priklauso nuo pačių vairavimo mokyklų požiūrio. O šioms dažniau tenka galvoti apie išgyvenimą, o ne kaip diegti naujas metodikas. Šiandien tai 70 proc. verslas ir 30 proc. metodika, o turėtų būti atvirkščiai. Kaip šiandien kokybiškai išmokyti mokinį už 750 Lt, aš neįsivaizduoju. Tačiau tokių mokyklų yra.
R.Vaštakas: Pateiksiu kai kuriuos blogiausius vairavimo mokyklų veiklos pavyzdžius. STT pareigūnai yra nustatę atvejų, kad neteisėtu būdu galima įsigyti vairavimo mokyklos kursų baigimo liudijimą. Taip pat neišklausoma numatyto skaičiaus teorijos kurso valandų. Tad visų pirma vairuotojus reikia skatinti, kad jie siektų gero rezultato, o jei blogai mokoma vairavimo mokyklose – skųstis. Antra, tobulinti vairavimo instruktorių rengimą, kad mokyklose dirbtų tik kvalifikuoti specialistai. Ir trečia – turi būti griežta vairavimo mokyklų kontrolė.