Istoriko ir kolekcininko Dainiaus Junevičiaus surinkti seni atvirukai ir fotografijos išsaugojo visai kitokios Lietuvos vaizdus.

Vladislavovas, Muravjovas, Novoaleksandrovskas ar Olita – tai carinės Lietuvos miestai, kuriuos šiandien žinome Kudirkos Naumiesčio, Mažeikių, Zarasų ir Alytaus vardais. Šimtą dvidešimt metų (nuo 1795 iki 1915 m.) lietuviai buvo caro pavaldiniai, o Lietuvos siena su Prūsija, pasienio punktai ir muitinės buvo tapusios Rusijos imperijos vartais į Vakarus.

Tai buvo metai, kai didžiausia daugelio jaunuolių svajonė buvo laimingai prasmukti pro caro pasieniečių gretas ir emigruoti į Ameriką. Tai buvo laikai, kai kontrabandininkai per skylėtą imperijos sieną nešė, vežė ar plukdė ne tik ypač dideliais muitais apmokestintą sachariną, arbatą ar kontrabandinį spiritą, bet ir caro valdžios draustas knygas lietuviškais rašmenimis.

Suvenyras už kapeiką

Dažnas to meto keliautojas, stabtelėjęs pasienio užkardoje ar muitinėje, mielai įsigydavo ten pardavinėjamų suvenyrinių atvirukų, kuriuose dažniausiai būdavo būtent tos pasienio vietovės atvaizdas, piešinys ar fotografija. Kainuodavo jie sąlyginai nedaug – vieną, tris ar penkias rusiškas kapeikas.

"Veido" archyvas

Užrašę palinkėjimus ir trumpus kelionės įspūdžius, keliautojai čia pat išsiųsdavo įsigytus atvirukus namiškiams. Tai buvo ir žinia, kad viskas gerai, pasienis pasiektas laimingai, ir pasipuikavimas tolima kelione ar egzotiškais vaizdais, ir paskutinis atsisveikinimo mostas prieš išvykstant iš tėvynės.

Šitaip iki mūsų dienų išliko nemažai senovinių atvirukų, kuriuos renka jų kolekcininkai. Dažnai tik iš juose įamžintų atvaizdų šiandien tegalime sužinoti, kaip atrodė viena ar kita to meto Lietuvos vietovė.

Nors carinėje Rusijoje buvo įvestas draudimas fotografuoti pasienio zoną, geležinkelio linijas, tiltus ir teritoriją penkių varstų atstumu nuo šių objektų, su vidaus reikalų ministro leidimu buvo daromos ir išimtys. Tik dėl jų turime išlikusių Virbalio perėjų, geležinkelio stoties, sienos linijos atvirukų. Fotografavimo taisyklės buvo gerokai liberalesnės Prūsijoje, o ir atvirukai ten buvo labiau paplitę, todėl Prūsijoje leistuose užfiksuota ir mažesnių muitinių, ir perėjų vaizdų.

Atidžiam stebėtojui į akis kris daugelis neįprastų smulkmenų, kad ir tai, jog kelias ties dažna pasienio užkarda buvo pertveriamas sunkia geležine grandine.

Šventoji ir kitokia kontrabanda

Po 1795-ųjų padalijimo užgrobtos Lietuvos pasienį, tapusį vakarine Rusijos imperijos siena, patys rusai įvertino kaip vieną neramiausių visoje valstybėje.

Lietuvos teritoriją apėmė carinė Virbalio muitinės apygarda, kurią sudarė trys pirmos klasės (Virbalio, Tauragės ir Jurbarko) ir šešios trečios klasės (Palangos, Kretingos, Gargždų, Naujamiesčio, Aisėnų, Vincentiškių) muitinės.

Virbalio muitinės apygarda buvo svarbiausia vakariniame Rusijos pasienyje – 1914 m. pro ją į Vakarus buvo išvežama maždaug dešimtadalis visos Rusijos imperijos prekių. Iš Lietuvos (ar per Lietuvą) dažniausiai į Vakarus vežta mediena, grūdai, linai, sėmenys, paukščiai, arkliai, kiauliena, vaisiai. O iš Rytprūsių į Lietuvą paprastai įveždavo žuvį (silkę), grūdus, trąšas, akmens anglį, metalo ir žemės ūkio mašinas, sėklas.

Maždaug nuo 1822 m., kai Rusijoje buvo nustatyti labai dideli įvežamų prekių muitų tarifai, Lietuvos ir Prūsijos pasienyje suaktyvėjo kontrabandininkai. Ypač daug jų buvo tarp žemaičių – Telšių ir Raseinių apskrityse. Dažniausiai jie gabendavo sidabro lydinius, sachariną, spiritą, arbatą, cigarus, galanterijos gaminius.

Tačiau būta ir kitokios, egzotiškesnės kontrabandos – nuo 1865 m. rusai uždraudė spausdinti ar įvežti iš užsienio bet kokius leidinius lietuvių kalba lotynišku raidynu. Šitaip prasidėjo iki 1904-ųjų trukęs lietuviškos spaudos draudimas. Manoma, kad per visą šį laikotarpį į Lietuvą slapta buvo įvežta maždaug penki milijonai užsienyje leistų lietuviškų knygų. Caro muitininkai, pasieniečiai ir žandarai tesugebėjo konfiskuoti vos 10 proc. jų.

Šie leidiniai galiausiai tapo vienu lemiamų lietuvių tautos savimonės ir valstybės atkūrimo veiksnių. Todėl dabar toks nelegalus lietuviškos spaudos gabenimas vadinamas šventąja kontrabanda.

Gera tarnyba

Daugelyje to meto atvirukų vaizduojami Rusijos imperijos pasieniečiai – gerai išmuštruoti, besitreniruojantys ar patruliuojantys pasienyje.

"Veido" archyvas

Tarp keliautojų buvo populiarūs atvirukai, įsigyti pasienio užkardoje arba muitinėje, kurie iki šių dienų išsaugojo senuosius vietovių vaizdus

Lietuvos pasienis su Prūsija buvo ypač stropiai saugomas – 619 km ilgio sieną sergėjo net 4510 pasienio sargybinių (610 km ilgio sieną su Suomijos didžiąja kunigaikštyste tesaugojo 510 pasieniečių).

Caro pasieniečiai gaudavo gana didelį darbo užmokestį: 1903 m. kuopos vadas, turintis kapitono laipsnį, per metus uždirbdavo apie 900 rublių, dar 360 rublių gaudavo maistui. Tai buvo nemaža suma: 1899 m. Sankt Peterburge už 8 rublius buvo galima nusipirkti gerą kostiumą, o už 11 – lietpaltį.

Už sulaikytą kontrabandą pasieniečiams dosniai atlygindavo – įvairiu laikotarpiu pasienio sargybos reikmėms būdavo skiriama nuo 50 iki 80 proc. sugautos kontrabandos vertės.

Sieną paprastai saugodavo dvi sargybinių linijos: pirmoje budėdavo pėsti sargybiniai, o antroje patruliuodavo raiteliai. Tarnauti pasieniečiais ar muitininkais priimdavo tik ypač atsidavusius caro valdžiai žmones (nenuostabu, kad lietuvių ar bent jau katalikų tarp sargybinių ir muitininkų buvo mažai).

Kita vertus, pareigūnams tai vėliau visai nekliudydavo pasiduoti žmogiškoms silpnybėms. Amžininkai labiausiai korumpuota vadino Vladislavovo muitinę, pro kurią XIX a. pabaigoje masiškai plūdo norintieji nelegaliai išvykti į Ameriką. XIX a. pabaigoje kasmet iš Lietuvos nelegaliai sieną pereidavo apie 30 tūkst. žmonių.

Klestėjusi Virbalio muitinė

Ko gero, bene dažniausiai to meto atvirukuose vaizduota Virbalio muitinė. Šiandien nedaugelis žino, kad kuklaus Virbalio (rusiškai vadinto Veržbolovo, o vokiškai Wirballen) miestelio pavadinimas maždaug prieš šimtmetį skambėjo po visą carinę Rusiją.

Virbalio muitinės suklestėjimą lėmė didžiulės tarptautinio geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva statybos XIX a. viduryje. 1861 m. balandį buvo iškilmingai atidaryta viena šio geležinkelio atšakų, vedusi į Rytų Prūsiją. Tos atšakos gale ir stūksojo rusų praminta Veržbolovo stotis ir muitinė.

Įdomu tai, kad muitinė įrengta ne pačiame Virbalio miestelyje, o už penkių kilometrų, Kybartuose. Tai buvo įspūdingas statinys – didžiulės salės, viešbučiai ir trijų klasių restoranai, lauko teniso aikštelės, boulingo salė, caro šeimos apartamentai, garažas, kuriame laikytas asmeninis prabangus caro traukinys, laukiantis, kol valdovas sumanys pasivažinėti po Europą.

Ilgainiui Kybartų Virbalis tapo savotišku Rusijos paribio simboliu. Čia buvo vadinamoji pirmos kategorijos stotis bei vienas iš dviejų Rusijos imperijos pasienio punktų, turėjusių geležinkelį. Pastatą projektavo prancūzai, o statė vokiečiai.

Stotis ir muitinė buvo tokie milžiniški dėl to, kad Virbalis nebuvo vien pasų ir prekių patikrinimo vieta. Rusai naudojo angliško pavyzdžio geležinkelio bėgius (šie buvo truputį platesni nei likusioje Europoje). Todėl iš Rusijos į Virbalio stotį atvykę keleiviai rusišku traukiniu bei perėję muitinę ir pasų kontrolę, turėdavo persėsti į kitą traukinį, jau stovintį ant vokiškų bėgių.

Virbalis buvo ir vieta, kurioje “…kampuotą rusišką geležinkelį keitė siauras europietiškas kelias, o beržines malkas – anglys”, – taip rašė garsusis romano “Lolita” autorius Vladimiras Nabokovas.

Per Virbalio muitinę gabenta apie 10 proc. visos Rusijos imperijos importuojamų ir eksportuojamų prekių. Teigiama, kad beveik penkis mėnesius per metus, kai užšaldavo Sankt Peterburgo uostas, būtent pro Virbalį į Rusijos sostinę plūdo pagrindinis prekių srautas.

Per Virbalį į Lietuvą slapta buvo įvežama ir nemažai nelegalių komunistinio turinio knygų. Todėl traukinių keleiviai būdavo kruopščiai apieškomi. 1895 m. muitininkai apieškojo ir iš Eitkūnų į Virbalį atvykusį Leniną.

Per Virbalį į Rusiją buvo vežami ir įžymybių palaikai – 1904 m. liepą per čia buvo vežamas cinkuotas karstas su rašytojo Antono Čechovo palaikais.

Kaip P.Lubinas dėjo iš viršaus

Pirmojo pasaulinio karo metais rusiškasis Veržbolovas tapo vokišku Wirballen, o 1918 m. milžiniška stotis atiteko jau nepriklausomai Lietuvai. Mažai valstybei buvo gana sudėtinga eksploatuoti tokį didelį pastatą, tad buvusiuose caro apartamentuose įsikūrė Kybartų teismas. O didžiojoje keleivių salėje kybartiškiai sutikdavo naujuosius metus. Kartais joje netgi žaisdavo krepšinį.

Anot rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus, 1939-aisiais čia parodomąsias rungtynes su Kybartų rinktine sužaidė dukart Europos čempionė Lietuvos rinktinė. Ir “…kai Pranas Lubinas, NBA ragavęs lietuvių centro puolėjas, įdėjo kamuolį į krepšį iš viršaus, žiūrovai iš nuostabos aiktelėjo. Tokio stebuklo čia dar niekas nebuvo matęs.”

Virbalio muitinė-stotis sėkmingai išgyveno Antrojo pasaulinio karo pradžią. Nors karo pabaigoje ji buvo apgadinta, statinį dar buvo galima atkurti. Tačiau jos likimą nulėmė nesusipratimas.

Sovietų valdžia nuolat painiojo Kybartus su greta, vos už siauro Lieponos upeliūkščio, stovėjusiais vokiečių Eitkūnais. Ir kai rusų kariams 1944 m. buvo duotas įsakymas nugriauti stipriai nuniokotą Eitkūnų stotį, šie apsirikę ėmė versti žemėn senosios Virbalio muitinės sienas… Šitaip ir baigė gyvenimą Virbalio muitinės-stoties pastatas, tarnavęs įvairioms valdžioms ir valstybėms net 83-ejus metus.

* - Parodą “Išnykusios sienos” galima pamatyti Lietuvos muitinės muziejuje (Jeruzalės g. 25a, Vilnius)