Patys įspūdingiausi žygiai ir ekspedicijos būna tada, kai keliautojas pasiryžta keliauti reto žmogaus išbandytu maršrutu, pasikliaudamas vien savo jėgomis, žiniomis ir patirtimi, be daugybės modernių prietaisų ar būrio aplink šokinėjančių pagalbininkų.

Dabartinis pasaulis nebeprisimena tų laikų, kai iš uosto išplaukusios burlaivių flotilės po poros ar daugiau metų grįždavo su pergalingomis fanfaromis, mat tėvynainiams pargabendavo žinių apie naujas salas ir neregėtas žemes, tačiau neretai praradusios dalį įgulos narių ar net laivų. Šiandien pasaulio žemėlapyje baltų dėmių beveik nebelikę, o kiekvieną keliautoją nuo išsvajoto kelionės objekto, tarkim, kitoje Žemės pusėje, skiria keliolikos valandų skrydis. Apsiginklavus moderniomis technologijomis ir lydint profesionaliems gidams kiekvienam norinčiajam galima pasimėgauti kalnų didybe, jūros gyventojų draugija, laukinėmis džiunglėmis ar bekrašte dykuma.
Vis dėlto yra keliautojų, kurių įprastos kelionės nedomina, ir jie leidžiasi masinio turizmo nenutryptais, be to, paprastam žmogui dar ir pavojingais keliais – kopia į sunkiai prieinamus ar dar bevardžius kalnus, keliauja taip, kaip retas net ir patyręs žygeivis išdrįstų.
Štai šiais metais pirmoji lietuvė moteris Edita Uksaitė-Nichols įkopė į Everestą, Žilvinas Vasiliauskas, Berta Tilmantaitė ir Giedrius Dagys keliavo ledo keliu per vieną rečiausiai apgyvendintų pasaulio vietų – Evenkiją, vilnietis ugniagesys Aidas Ardzijauskas apibėgo Baltijos jūrą.
Ir tai dar ne viskas: grupė Lietuvos alpinistų per maždaug mėnesį trukusią ekspediciją Kirgizijos Karavšino regione kopė į Asano ir Slesovo viršūnes itin sudėtingais maršrutais, kurių nėra įveikęs nė vienas lietuvis. O patyręs žygeivis Justas Gadeikis visiškai vienas pėstute, slidėmis ir jėgos aitvaru nukeliavo 700 km Baikalo ledu, nuo vieno ežero galo iki kito.

Vienas per Baikalo ledą

Į kelionę Justas išsirengė žiemos pabaigoje, žygį ledu pradėjo vasario 28 d. Severobaikalske, o baigė kovo 16 d. Sliudenkoje. Dieną oro temperatūra čia būdavo apie 15 laipsnių šalčio, naktį nukrisdavo dar labiau. Keliautojo pasirinktas maršrutas driekėsi arčiau vakarinės ežero pakrantės, pro šiauriausią Olchono salos iškyšulį, palei rytinę pakrantę, per užšalusį sąsiaurį Maloje More. Suplanuotą 700 km maršrutą lietuvis įveikė per 17 dienų, daugiausia keliavo pėstute ir slidėmis. Kelis kartus buvo išskleidęs ir jėgos aitvarą, tačiau juo nučiuožė vos 50–70 km, mat, pasak žygeivio, šis ežeras tokiam keliavimo būdui netinka.
Per dieną Justas nužygiuodavo vidutiniškai apie 45 km. Visus kelionei reikalingus daiktus – maistą, įrangą, remonto komplektus, drabužius, vaistinėlę ir kitką, iš viso apie 50 kg svorio, tempėsi rogėmis. Vyras paprastai miegodavo palapinėje, tačiau kelis kartus priėmė svetingų vietinių gyventojų kvietimą apsistoti pas juos.
Kodėl žygeivis į tokią sudėtingą kelionę išsiruošė vienas? Pasak Justo, panoręs keliauti Baikalu kalbino tai vieną, tai kitą poliarinių ekspedicijų dalyvį, tačiau neatsiradus bendrakeleivių į žygį leistis ryžosi vienas. „Keliauti vienam nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog viskas kitaip. Negalėčiau pasakyti, kad tai geriausia mano kelionė, tačiau tikrai smagiausia ir įdomiausia, nes kiekvieną vakarą norėdavau kuo greičiau užmigti, kad kuo anksčiau galėčiau pabusti, pavalgyti ir tęsti žygį. O kodėl ji tokia smagi buvo, net ir šiandien pats sau atsakyti negaliu. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tiesiog žodžiais to neapsakysi“, – pasakoja Justas.
Ar buvo kokių pavojų? Tokioje kelionėje jų negali nebūti, tačiau Justas jau perėjęs ir ugnį, ir vandenį, jam yra teko dalyvauti ekspedicijose į Špicbergeną, Grenlandiją ir kitur, tad jis labai patyręs, be to, viską apgalvojo iki smulkmenų ir dar susirašė visus galinčius kilti pavojus bei būdus, kaip jų išvengti. „Iš tiesų jei esi patyręs, kas yra šaltis, kas yra pūga, jei žinai, kaip nuo jos pasislėpti, jei moki išsivirti valgyti bet kokiomis sąlygomis, jei žinai, ką daryti pavargus, jei sugebi pats savimi pasirūpinti, tai iš tikrųjų nieko blogo negali atsitikti. Vienintelis niuansas, kurį reikia įvertinti, yra ledas“, – aiškina J.Gadeikis.
Baikalo ledas storas, siekiantis apie pusantro metro, tačiau jis dažnai skyla ir susidaro nuo metro iki dviejų metrų pločio properšos. Kita vertus, tos properšos pėstiesiems nėra pavojingos, mat pėdinant ledu jų tiesiog neįmanoma nepastebėti. Ledas dažniausiai skyla dėl žemės drebėjimų, kurie nuolat krečia Baikalą ir apylinkes, mat ežeras tyvuliuoja itin aktyvioje seisminėje zonoje.
Žemės drebėjimo neišvengė ir lietuvis. “Beeinant ledu kažkas staiga kad subildėjo, sudundėjo tarsi griaustinis. Ledas po kojomis susvyravo ir pradėjo traškėti, pamačiau, kad ėmė trykšti vanduo iš ką tik atsiradusios properšos. Peršokau ją ir nuėjau sau. Vėliau dviračiu pasivijęs žmogelis pasakojo, kad ta properša jau gerokai prasiplėtė“, – prisimena Justas.
Realiausia grėsmė, tykanti žygeivio ant Baikalo ledo, yra nepalankios oro sąlygos ir stiprus kalnų vėjas, pučiantis iš vakarų. Vėjas labai stiprus, uraganinis ir jo greitis neretai siekia apie 50 metrų per sekundę. Gūsiai apverčia automobilius, na, o vienišą keleivį blokštų taip, kad rimtų traumų nebūtų įmanoma išvengti. Ūžaujant kalnų vėjui vietiniai paprastai stengiasi be reikalo nekišti nosies į lauką, o per visas radijo stoteles skelbiamas pavojus. Šio vėjo stiprumą teko patirti ir Justui, kurį, visa laimė, sutikti žmonės iš anksto įspėjo apie būsimas oro sąlygas. Tiesa, lietuvis apsisprendė palengva tęsti kelionę ir užuovėjos neieškoti – tiesiog patraukė arčiau kranto, kur, vėjui sustiprėjus, būtų galėjęs prisiglausti.
Sliudenką J.Gadeikis pasiekė sėkmingai, be traumų, ir traukiniui jau tolstant nuo Baikalo ežero vietiniai gyventojai, išklausę Justo pasakojimo, kraipė galvas ir klausė, ar lietuvis žinąs, kodėl jam taip puikiai pavyko žygis. Esą žygeivį saugojusi ir globojusi Baikalo dvasia.