D. Urbienės nuotr.

Tikriausiai yra tūkstančiai būdų pažinti žmonijos praeitį – nuo archeologinių kasinėjimų iki DNR analizės. Pats paprasčiausias – kelionės laiku. Na, keliaujant ne fantastine laiko mašina, o automobiliu po Europos ar viso pasaulio istorinius miestus.

Daiva Urbienė

Vaikštinėjant Romoje, Paryžiuje, Vienoje, Madride stebina ne tik didingi miesto statytojų užmojai, kasdien vis kitos turistų armijos, šmirinėjančios po žymiausius turistinius objektus, bet ir kultūriniai sluoksniai, persikloję ir sumišę taip, kad kas keli kvartalai gali susipažinti su vis kitu istoriniu laikotarpiu, o kaip miestas atrodė viduramžiais, kaip patobulintas Renesanso laikais ar perstatytas naujaisiais amžiais, tegali pažiūrėti maketuose ar schemose, dažnai dar ir ginčytinose.

Vis dėlto ir Europoje, ir visam pasaulyje yra šimtmečius skaičiuojančių miestų, kurių namai, gatvės, aikštės ar įtvirtinimai išliko tarsi užkonservuoti laike, ir čia atkeliavęs gali pasijusti patekęs į antikinius laikus ar ankstyvuosius viduramžius, stovėdamas ant sienų gali įsivaizduoti priešiškas armijas, apgulusias miesto sienas, ar jaustis patekęs tarp pirklių, siūlančių egzotiškiausias prekes, už kurias ir šiandien dalis žmonių paklotų solidžias sumas.

„Veidas“ pateikia 10 kelionės laiku idėjų norintiesiems pamatyti, kaip gyveno priešistorinis žmogus, pasivaikščioti antikinio uosto gatvėmis ar pasigrožėti architektų svajone – „idealiu miestu“ (citta ideale).

Škotija ir Sardinija: kaip žmonės gyveno žmonijos priešaušryje

Apie prieš dešimtis tūkstančių metų gyvenusių žmonių bendruomenes byloja keisti statiniai, tokie kaip figūriniai pilkapiai, dolmenai, menhyrai, akmenų ar piramidžių ratai, dėl kurių paskirties besiginčijantys mokslininkai pasiryžę sulaužyti ne vieną ietį, o į mistiką linkę keistuoliai laksto aplink ieškodami savo egzistencijos prasmės. Tačiau į prieš tūkstantmečius gyvenusių žmonių kasdieninę buitį, tiesa, sąlygiškai, galima žvilgtelėti lankantis Sardinijos ar Škotijos Orknio salose.

Sardinijoje yra suskaičiuojama apie 7–8 tūkst. priešistorinių statinių – nuragų, nupjauto kūgio bokštų, sukrautų be jokio tvirtinamojo skiedinio iš milžiniškų bazalto blokų, kažkokiu būdu atitįstų nuo ugnikalnių šlaitų. Manoma, kad šie bokštai pastatyti maždaug nuo 4 tūkst. m. iki 1,5 tūkst.–400 m. pr. Kr. Spėjama, kad visoje Sardinijos saloje buvo pastatytos kelios dešimtys tūkstančių tokių pastatų, o šalia jų neretai glaudėsi ir didesnės ar mažesnės gyvenvietės. Įdomu, kad rasta tiek individualių, mažų nuragų, tiek didelių su gynybiniais įtvirtinimais, sakralinės paskirties patalpomis, kapavietėmis, teatrais ir mažais ankštais gyvenamaisiais namais, kuriuose šiuolaikiniam žmogui sunku būtų ir apsisukti.

Archeologai, kasinėdami nuragų apylinkėse, aptiko ir statulėlių – kariūnų, keturakių keturrankių, ginkluotų skydais, ir keistų gyvūnų. Patys įdomiausi ir geriausiai išlikę yra 19 m aukščio Su Nuraxi prie Baruminio, Serra Orrios prie Dorgalio miesto ir Santu Antine netoli Toralbos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.