Kontrastų pilnai Meksikai apibūdinti, rodos, užtenka keturių žodžių: paslaptinga, įspūdinga, pašėlusi ir spalvinga. Į šiuos žodžius sutelpa žlugusių civilizacijų didybės likučiai, indėnų tautų ir užkariautojų ispanų kultūrų sintezė, pašėlęs didžiųjų miestų gyvenimas, idiliška kurortų ramybė bei gamtos spalvos ir kvapai.

Keliautojus į Meksiką bene labiausiai vilioja senųjų indėnų civilizacijų didybės likučiai: žlugusių miestų griuvėsiai, stebinantys dydžiu, statytojų geometrijos, inžinerijos bei astronomijos išmanymu, piramidėmis bei šventyklomis, kraupokais kulto pastatais ir dekoracijomis. Turistų fantaziją kaitina tiek senosios legendos, tiek tyrinėtojų spėlionės apie dar neatrastus indėnų statinius, stūksančius džiunglių glūdumoje, tiek faktas, kad daugelio atsakymų į klausimus apie šių miestų statytojus bei gyventojus nėra.
Vilnietė Jurgita Kukytė pas draugus Meksikoje viešėjo pusantro mėnesio. Per tą laiką apžiūrėjo net tik įdomiausius senuosius indėnų miestus, bet ir sostinę Meksiką, kuriame mėgavosi pašėlusiu tempu ir muzikos ritmais tiesiog gatvėse ir aikštėse, taip pat pasivažinėjo idiliška Ramiojo vandenyno pakrante. Mergina neaplenkė ir kitų Meksikos įdomybių, pavyzdžiui, žavaus sidabrakalių miestelio Tasko, esančio kalnuose, arba Moterų salos, kurioje seniau buvo garbinama medicinos ir gimdyvių globėja deivė Ix Chel. Pasakojama, kad atvykę ispanai čia rado daug moterų pavidalo skulptūrų, todėl salą taip ir pavadino.

Civilizacijų didybės likučiai

Vieną didžiausių įspūdžių J.Kukytei padarė viešnagė senuosiuose indėnų miestuose. „Palenkėje labai gražu, nes miestas apsuptas džiunglių. O Teotihuakane lankiausi debesuotą dieną. Griuvėsių likučiai ir fantastiški debesys sukūrė pasakišką, nerealią atmosferą, ten pravaikščiojome nuo ankstyvo ryto iki pat vakaro“, – nepamirštamu įspūdžiu dalijasi Jurgita ir priduria, kad viešnagė Teotihuakane kainuoja apie 10 Lt, o Tulume galima apsilankyti už 8 Lt.
Tulumas, majų uostas, klestėjęs nuo XIII iki XV a., pastatytas ant vaizdingo Karibų jūros kranto Kintana Roo valstijoje. Įdomu paklaidžioti ir po Čiapaso valstijoje esančio VII–X a. Palenkės miesto griuvėsius, skendinčius džiunglių žalumoje. Čia puikiai išlikęs karalių rūmų kompleksas, akį traukia įdomūs bareljefai ir paslatingi užrašai.
Meksikoje jau buvusieji planuojantiems ten vykti rekomenduoja užsukti ir į Oachakos valstijoje stūksantį vadinamąjį Monte Albano miestą, kurį sapotekai surentė ant 1,4 tūkst. metrų kalno maždaug V a. pr. Kr., prieš tai rankomis išlyginę vietą miestui statyti. Iki šių dienų yra išlikę įspūdingų religinės paskirties pastatų, įdomių stelų su iškaltomis persikreipusiomis žmonių figūromis.
Na, o nuvykus į Jukatano valstiją galima palyginti Ušmalio ir Čičen Icos miestus. Pastarasis miestas, kuriame viešpatavo ir actekai, ir toltekai, keliautojus vis dar stebina Kukulkano piramide, kaukolėmis, iškaltomis ant Compantlio pakylos, ant kurios buvo laikomos priešų galvos, o Ušmalis keri savo puošnia architektūra – Kerėtojo piramide ir vadinamuoju Moterų vienuolyno keturkampiu, kuriame, pasak tyrinėtojų, buvo apgyvendinami aukojimui atrinkti žmonės ir išskirtinėje prabangoje laukdavo savo mirties.
O pats paslaptingiausias indėnų miestas – Teotihuakanas, esantis netoli Meksiko. Apie jo statytojus ir gyventojus vis dar nieko nežinoma. Tyrinėtojai mano, kad miestas klestėjo nuo I a. iki maždaug VIII a. Archeologai, ištyrinėję įvairius radinius, spėlioja, kad čia gyvenę apie 200 tūkst. gyventojų, kurie greičiausiai buvo susiskirstę į skirtingus sluoksnius ar kastas: didikus, pirklius, amatininkus, kuriuos valdė žyniai. Įdomus šio miesto planas: centras – Mirusiųjų alėja, vedanti nuo milžiniškos aikštės, sąlyginai pavadintos turgaviete, iki galingų laiptuotų Saulės ir Mėnulio piramidžių. Palei visą alėją pastatytos mažesnės piramidės, ant kurių kažkada stovėjo šventyklos. Už šventyklų rikiavosi rūmų ir gyvenamųjų namų kvartalai.
Tyrinėtojai mano, kad Teotihuakano klestėjimą lėmė kelios priežastys: šalimais buvo didžiausios tais laikais obsidiano, vulkaninio stiklo, kasyklos, o iš jo indėnai gamindavo įrankius ir ginklus, be to, šis miestas įkurtas itin derlingame slėnyje. Kodėl jis žlugo – neaišku, yra požymių, rodančių, kad Teotihuakaną VIII a. nusiaubė didžiulis gaisras. Po šešių šimtmečių į šias vietas atsibastę actekai ir netoliese įkūrę savajį Tenočtitlaną rado tik griuvėsius, kurie jiems padarė tokį įspūdį, kad šią vietą pavadino dievų buveine ir ėmė joje laidoti savo didikus.
Kad ir kaip ten būtų, išlikusios laiptuotos piramidės savo dydžiu ir derme su aplinka ar net tolimais kalnų siluetais atima žadą. Pasak Jurgitos, ne veltui actekų padavimai pasakoja, kad jos pastatytos Saulei ir Mėnuliui sukurti.

Ispanų ir indėnų kultūrų sintezė

Priminsime, kad actekų Tenočtitlano nuo ispanų neišgelbėjo jokios aukos dievams. XVI a. konkistadoras Hernanas Kortesas, užgrobęs stipriai apsigavusio ir ispanus dievais palaikiusio Montesumos miestą, leido jį savo kariams išplėšti, o vėliau įsakė sulyginti su žeme. Montesumos rūmų vietoje nugalėtojas pasistatydino rezidenciją. Netrukus Meksika tapo Ispanjos kolonija, o Tenočtitlano vietoje išaugo naujas miestas – Meksikas.
Tačiau ir dabartiniame Meksike yra šis tas likę iš actekų miesto. Pavyzdžiui, sutampa miestų centrai – tai dabartinė Konstitucijos aikštė, vadinama Zocalo, o kai kuriuose pastatuose gali atpažinti nasrus šiepiančias ar tiesiog piktai žvelgiančias indėnų mitines būtybes iš kadaise sunaikintų šventyklų.
Konstitucijos aikštėje akį traukia Valstybės rūmai su garsiomis Diego Riveiros freskomis, taip pat aristokratų rūmai, rotušė. O šiaurės rytinėje aikštės dalyje išliko actekų šventyklos sienos fragmentas. Tačiau labiausiai turistus vilioja didžiausia Lotynų Amerikos barokinė klasicistinė katedra, pastatyta iš nugriautos šventyklos akmenų. „Pasivaikščiojus po katedrą apima jausmas, tarsi vienoje bažnyčioje būtų sugrūsta daugybė skirtingų bažnyčių su gausybe šventųjų altorių“, – pasakoja Jurgita. Jos manymu, tai buvo ir pats europietiškiausias bažnyčios interjeras, kokį teko matyti keliaujant po šalį.
Dabartinė Meksikos kultūra tarsi gimusi iš indėnų ir ispanų kultūros, o bažnyčių interjeras gali būti geriausias kultūrų maišymosi pavyzdys. „Kiekviena bažnyčia vis kitokia, vyrauja vis kitos spalvos. Mažesniuose miesteliuose ypač jaučiama indėnų įtaka – spalvos ir pačios šventųjų skulptūros visai ne tokios, kokios mums įprastos. Skulptūros, europiečių akimis žiūrint, labiau primena lėles. Pavyzdžiui, Švč. Mergelė Marija su peruku, aprengta suknele. O vienoje bažnyčioje mačiau Kristaus statulą, kurios galima ir išsigąsti. Padabintas peruku, indėnišku apdaru, šiek tiek palenkęs galvą, atrodo, tuoj tuoj nužengs nuo kryžiaus“, – sako J.Kuklytė.
Pasak keliautojos, Meksikoje itin stiprus Gvadelupės Mergelės kultas. Kiekviename rajone, beveik kiekvienoje gatvelėje, pamatysi išpuoštą Gvadelupės Mergelės altorėlį. „Nueini į turgų, žmogus pardavineja batus, o tarp batų įrengtas ir altorėlis“, – pasakoja mergina ir pabrėžia, kad šios šventosios kultas labiau paplitęs tarp menkesnį išsilavinimą turinčių žmonių.
Gvadelupės Mergelė indėnės pavidalu esą apsireiškusi toje vietoje, kurioje vietiniai garbino vieną savo deivių, ir buvusi labai panaši į vieną tų deivių. Nors kai kurie tyrinėtojai teigia, esą šį pasakojimą sukūrė misionieriai, norėdami greičiau apkrikštyti indėnus.

Neįprastos šventės

Įdomios Meksikoje ir šventės, rodančios, kaip krikščioniškos tradicijos sumišusios su vietinių tautų papročiais. Švenčių laikotarpis prasideda nuo lapkričio ir tęsiasi maždaug iki vasario. Pasak Jurgitos, viena įdomesnių – Mirusiųjų šventė, kurios simboliai yra kaukolės ir griaučiai. Tačiau šią dieną žmonės itin linksmai švenčia tiesiog išpuoštose gatvėse. Mirusiems gaminami savotiški altorėliai su nuotraukomis, šalia kurių sudedama tai, ką mirusysis mėgo, pavyzdžiui, alus ar kiti gėrimai.
Na, o jei kelionė nesutampa su šventėmis, nuliūsti neverta – gal pavyks išvysti Skraiduolių šokį (Danza de los Voladores), kuriuo indėnai nuo senų senovės bandydavo prišaukti lietų. Per šį ritualą keturi penki vyrai, vilkintys ryškiais drabužiais, užsikabaroja ant aukšto stulpo, prisiriša virvėmis ir aidint būgnų bei fleitų garsams šoka žemyn taip, kad, kol nusileidžia ant žemės, 13 kartų apsisuktų aplink save ir aplink stulpą.
O jei šėlsmo ir įspūdžių dar negana, verta užsukti į Chočimilką – tai 125 kv. km teritorija sostinėje, išraižyta kanalais su pūpsančiomis dirbtinėmis salomis, kuriose auginamos daržovės ir gėlės. Visos šios gėrybės plukdomis spalvingomis, gėlėmis išdabintomis valtimis, vadinamomis trachineros. Be to, vyriškis, norėdamas palenkti damos širdį, gali užsisakyti, kad valtelė būtų išdabinta nuostabiausiomis gėlėmis, ant jos užrašytas mylimosios vardas, o valtyje serenadas dainuotų tradiciniais drabužiais pasipuošę muzikantai.
Ir dar svarbu žinoti, kad mirę senoviniai miestai, indėnų ir ispanų kultūrų sintezė nėra vieninteliai įdomūs dalykai Meksikoje, nes įvairovė čia milžiniška: akį traukia ir ugnikalniai, ir spalvingi kukurūzų laukai, ir džiunglės, ir išskirtinis maistas, žinoma, ir aistringa muzika, indėnų legendos ar daugelis kitų dalykų, kuriuos galima patirti atvykus tik į šią šalį.

Daiva Urbienė

Faktai apie Meksiką

Meksikos Jungtinės Valstijos – federalinė konstitucinė respublika Šiaurės Amerikoje
Plotas – apie 2 mln. kv. km
Sostinė – Meksikas
Gyventojų – apie 109 mln.