Nesulauksime nė 2030 metų, ir paaiškės, kad per nepriklausomybės laikotarpį netekome daugiau nei 1,2 mln. gyventojų.

Šiemet prieš prezidento ir Europos Parlamento rinkimus bus daug kalbama apie euro įvedimą, minimalios algos pakėlimą, žemės pardavimą užsieniečiams, prastą teisėtvarkos institucijų darbą, energetikos projektus, tačiau vargu ar bus kalbama apie esmę, tai yra apie tolimesnes mūsų valstybės perspektyvas, negrįžtamus procesus mūsų šalies provincijoje, apie tai, kad nykstame.
Statistikos departamento duomenimis, 2014 m. pradžioje Lietuvoje gyveno jau tik 2 mln. 944 tūkst. žmonių. Per praėjusius metus gyventojų sumažėjo dar 28 tūkst. Taigi tendencijos nėmaž nesikeičia: nesulauksime nė 2030 m., ir paaiškės, kad per nepriklausomybės laikotarpį netekome daugiau nei 1,2 mln. gyventojų, tai yra jų bus sumažėję nuo 3,7 iki 2,5 mln.
Ar per tuos 24-erius metus jūs matėte bent kokių politikos ir ekonomikos elito sprendimų, kurie kaip nors paveiktų emigraciją ar emigravusius žmones paskatintų grįžti į Lietuvą? Tikriausiai nelabai. Dabartinė valdžia, kaip ir kiekviena ankstesnė, pakalbėjo, kad emigracijos mastai kelia susirūpinimą ir kad reikia ieškoti būdų, kaip ją pristabdyti, tačiau kalbos į veiksmus neperaugo.
Žinoma, emigracija, kaip ir dauguma reiškinių, turi ir savo pliusų, ir minusų. Bet ne apie tai dabar kalba. Kur kas svarbiau yra tai, kad mes nykstame, mūsų valstybė keičiasi iš pagrindų ir visa tai vyksta praktiškai be jokio pasipriešinimo ir įsikišimo.
Emigruoja šeimos, emigruoja giminės, emigruoja ištisos gatvės ar net kaimai, dauguma emigravusiųjų savo ateities su Lietuva nebesieja, o mes apie tai šnekame tarsi apie savaime suprantamą ir visai neskausmingą dalyką. Bet juk dėl dramatiškų demografinių tendencijų išnyko daugybė kaimų, susitraukė šimtai miestelių, gerokai padaugėjo retai apgyvendintų teritorijų. Lietuvos provincijoje uždaryta daug mokyklų ir nemažai sveikatos įstaigų, ten katastrofiškai trūksta jaunimo. Daugėja regionų, kuriuose trečdalį ir daugiau gyventojų sudaro senjorai. O kai mažėja dirbančiųjų, traukiasi ir verslas. Taigi vaizdas kasmet liūdnėja.
Centrinės valdžios atstovai nežino, ką daryti, kad demografinės tendencijos bent jau nustotų blogėti, taigi nedaro nieko. Išeičių nelabai mato ir regioninės valdžios atstovai. Kai jų paklausi, kokią regite savo savivaldybės ateitį, kokią nišą planuojate užimti, kaip ketinate pritraukti jaunimo, ar bandote pritraukti užsienio investuotojų, dažnas meras numoja ranka: “Tai neįmanoma. Kaip tu jų pritrauksi?” Jei ir toliau bus panašiai mąstoma, tai dar po dvidešimties metų Vilniuje gyvens kokie 700 tūkst. gyventojų, padaugės jų ir Klaipėdoje bei Kaune, o provincija dar labiau ištuštės.
Lietuva – Europos Sąjungoje, taigi prieš laisvą asmenų judėjimą nepapūsi, jau girdžiu sakant, kad išsivaikščiojimo nesustabdysi. Bet yra daugybė pavyzdžių, kai tai pavyksta. Tai pavyko Druskininkuose, tai pavyko Pabradėje, tai pavyko Utenoje, tai pavyko Ventoje ir daugelyje kitų vietovių. Ir to pasiekta skirtingais būdais. “Veidas” jau daug metų rinkdamas geriausius merus ir sudarydamas savivaldybių reitingą vis akcentuoja, kad iš numirusių prisikelti ir demografines tendencijas pagerinti pavyksta tiems regionams, kurie randa išskirtinę savo nišą. Tada prasideda proveržis.
Bet nereikėtų žengti kitų jau pramintais keliais, tai yra jei Druskininkams pavyko rasti savo nišą ir suklestėti, tai dar nereiškia, kad dabar dar aštuonios savivaldybės turėtų sekti Druskininkų pavyzdžiu ir bandyti tapti kurortais. O būtent taip dauguma merų ir elgiasi. Jie neieško jokių originalių idėjų, nesilanko užsienyje, jie tiesiog laukia. Deja, nesulauks. Tiksliau, sulauks nebent to, kad jų savivaldybė dar labiau ištuštės iš nusmurgs.