Ar tik ne Seneka kartą yra pasakęs, jog „ne todėl mums trūksta drąsos, kad reikalai yra per sunkūs, o reikalai yra per sunkūs, nes mums trūksta drąsos“. Dabartinė isterija, susijusi su pabėgėlių krize, – geriausia šių žodžių iliustracija.

Efektingas žiniasklaidos pasakojimas apie Europos sienas šturmuojančias imigrantų ordas slepia faktą, kad tų pabėgėlių nėra tiek jau daug. Iki šiol ES kasmet priimdavo apie 1,5–2 mln. imigrantų. Papildomi 350 tūkst., atvykę šiemet, be abejo, turi reikšmės, bet tai tikrai nėra mums nepakeliama našta. Ką jau kalbėti apie tą tūkstantį, kurį turės priglausti Lietuva.

Labai dažnai pastarosiomis dienoms girdime: kodėl jie važiuoja pas mus? Tegul musulmoniškos šalys jais pasirūpina! Tai pažiūrėkime vėl, kokie yra skaičiai. Turkija priėmė 2 mln. pabėgėlių. Vos 6 mln. gyventojų Jordanija – milijoną, 4 mln. Libanas – 1,2 milijono. Todėl tie keli šimtai tūkstančių, kuriuos turėtų priglausti 500 mln. gyventojų turinti ES, – lašas jūroje.

Tiesa, Persų įlankos valstybės priėmė vos kelis šimtus sirų. Be abejo, tai nėra sąžininga, bet negalima pamiršti, kad jos jau išleido keliolika milijardų eurų teikdamos humanitarinę pagalbą tiems pabėgėliams, kurie apsistojo Libane, Jordanijoje ir Turkijoje. Be to, šios šalys nėra pasirašiusios 1951 m. JT konvencijos dėl pabėgėlių statuso. Taigi teisiškai nėra įpareigotos jų priimti. O Lietuva yra šios konvencijos dalyvė, todėl turime teisinį imperatyvą pasirūpinti žmonėmis, kuriems jų gimtuosiuose kraštuose gresia mirtis arba kankinimai.

Net jeigu tokio teisinio įpareigojimo nebūtų, esame pabėgėliams skolingi solidarumą vien dėl moralinių priežasčių. Mūsų kariai kariavo ir Irake, ir Afganistane. Taigi kažkiek už dabartinę krizę esame ir patys atsakingi. Bet dar svarbiau, kad mūsų civilizacija grindžiama krikščioniškomis vertybėmis ir pagrindinė iš jų – meilė savo artimui.

Meilė savo artimui negali būti taikoma pasirinktinai – tik baltiesiems arba, kaip siūlo kai kurių „katalikiškų“ partijų lyderiai, – tik krikščionims. Pagaliau ir iš Jeruzalės kilęs Kristus pats nebuvo baltasis, o dar ir žydas. Taigi tikriausiai mūsų „tikrieji katalikai“, siūlantys imigrantus nuodyti dujomis ir šaudyti, reikalautų ir Kristaus neįsileisti į mūsų komfortišką ir ksenofobišką rojų.

Net jeigu nesame krikščionys – esame skolingi pabėgėliams pagalbą vien iš žmogiško dėkingumo už tai, kad kadaise kažkas lygiai taip pat padėjo mums. Kiek tūkstančių lietuvių rado prieglobstį Vakarų Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo, kiek šimtų tūkstančių pabėgėlių iš sovietinio rojaus priglaudė Vakarų Europa ir JAV.

Kiekvienas savo šeimoje turime imigrantų. Ne pabėgėlių, o būtent ekonominių imigrantų, apie kurių priėmimą šiuo metu niekas apskritai nekalba. Remiantis tik oficialia statistika, 120 tūkst. lietuvių gyvena Jungtinėje Karalystėje, 45 tūkst. – Vokietijoje, 40 tūkst. – Airijoje, 30 tūkst. – Norvegijoje. Ir štai dabar baiminamės tūkstančio sirų ar irakiečių? Kad jie neva atims iš mūsų darbo vietas? Kad neva reikės mokytis arabų kalbos mokykloje? Kad tai teroristai?

Dėl Dievo meilės! Jeigu nemokantis kalbos imigrantas, be pažinčių ir dokumentų, „atima“ iš mūsų darbą, tai gal problema ne jame, o mumyse? Kita vertus, artimiausioje ateityje niekas iš mūsų jokio darbo neatims, nes Lietuva tiesiog nėra imigrantams patraukli. Kai tik įgis teisę laisvai keliauti po ES, jie išvažiuos ten, kur algos geresnės, pensijos didesnės, daugiau socialinių garantijų ir tolerancijos.

Ir tai, kad ir kaip būtų keista, yra problema. Nes mūsų ekonomika, mūsų visuomenė su neigiamu natūraliu gyventojų prieaugiu be imigrantų neišsivers.

Kiekvienam iš tų, kurie siūlo imigrantus deportuoti, sudeginti, sunaikinti, siūlau parodyti pažymą, kad jis atvedė į šį pasaulį bent tris vaikus. Jeigu tiek atžalų neturi, jo pensijai uždirbti turės būtent jo nekenčiami imigrantai. Imigrantai, kurie jau dabar užtikrina 87 proc. gyventojų prieaugio ES.

Vadinamajai Islamo valstybei taip pat nėra reikalo siųsti pas mus savo kovotojų, prisidengiant pabėgėliais. Norint įvykdyti teroristinį išpuolį pakanka kelių šachidų, kuriuos galima nesunkiai užverbuoti ir internetu. Tai jauni vyrai iš Vakarų Europos važiuoja į Siriją kariauti Islamo valstybės pusėje, o jauni sirai ir irakiečiai bėga į Vakarus tiesiog siekdami išgyventi.

Be abejo, ši imigracijos banga – iššūkis. Visų pirma iššūkis multikultūralizmo idėjai, kuria grįsta Vakarų civilizacijos visuomeninė santvarka. Multikultūralizmo esmė – kultūros arba tapatybės samprata, kuri vienodai gerai pritaikoma ir imigrantų bendruomenėms, ir tradicinėms tautinėms mažumoms.

Multilkultūralizmas nėra integracijos priešingybė, ji grindžiama idėja, kad integracija veikia skirtingai skirtingose grupėse (todėl „multi“). Multilkultūralizmas, viena vertus, sukuria naujas priklausomybės šaliai ar pilietinės afiliacijos formas, kita vertus, padeda išsaugoti identitetą.

Multikultūralizmo tikslas – mažumų integravimas į visuomenę, pripažįstant, kad įvairios grupės gali siekti integravimosi su įvairiais šio pagrindinio visuomenės srauto dalimis ar aspektais, dėl ko sukuriamos pliuralistinės, persidengiančios integracijos formos, kurių ribose visi piliečiai ne tik turi teisių, bet taip pat įgyja priklausomybės ir visumai, ir savo bendruomenėms jausmą.

Multikultūralizmas išgyvena krizę. Jį veikia islamo fundamentalizmo plėtra ir tarptautinio terorizmo grėsmė, atgimstantys nacionalizmai, ekonomikų lėtėjimas, imigrantų krizė. Be to, daugelyje valstybių įgyvendinant multikultūralizmo idėjas buvo pernelyg susikoncentruota ties skirtumų tarp įvairių etninių, rasinių ar religinių grupių puoselėjimu, o per mažai dėmesio skirta jų ryšiams su šalimi stiprinti.

Todėl Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ar Jungtinėje Karalystėje atsirado minios svetimšalių, kurie nemokėjo šalies kalbos, nepripažino nei šalies, nei europinių vertybių. Kaip rašo britų sociologas Tariqas Modoodas, tie, kurie kalba, kad multikultūralizmas patyrė visišką fiasko, negali pasiūlyti jokio alternatyvaus sėkmingo sprendimo: „Net jeigu multikultūralizmas kartais nesugeba išspręsti problemos, tai jis bet kokiu atveju veikia geriau negu bet kuris alternatyvus modelis.“

T.Madoodo įsitikinimu, multikultūralizmas yra vienintelė integracijos forma, pajėgi sukurti viską apimančią ir nuoseklią visuomenės viziją, kurioje visos marginalizuotos grupės turi savo vietą, pagarbą ir kartu kuria vienybę, bendrumą su likusia visuomenės dalimi.

Pabėgėlių krizė privers mus sukurti naujų integracijos formų, kurios leistų ir šias imigrantų minias paversti mūsų senstančių visuomenių atrama, ir išvengti visus gąsdinančių musulmoniškų getų. Net neabejoju, kad šios integracijos formos vienaip arba kitaip remsis multikultūralizmo teorija.

Vakarų Europos šalys turės šias integracijos formas kurti ad hoc. Mes galime eksperimentuoti ir integruodami tuos kelis šimtus pabėgėlių, kuriuos priimsime pagal ES imigrantų paskirstymo kvotas, ir integruodami tradicines tautines mažumas.

Tik šioje srityje mums problemų ir iššūkių taip pat netrūksta. Šias problemas ir iššūkius galima būtų spręsti remiantis būtent multikultūralizmu, nes tik multikultūralizmas yra orientuotas į tapatybių, rašomų su brūkšniu, kūrimą. Nesvarbu, ar tai būtų British-Muslims ar Lithuanian-Poles.

Tik nemanykime, kad to laiko turime marias. Rytuose jau kaupiasi juodi debesys.