"Veido" archyvas

Pirmojo operos sąstato Otelas – V.Vyšniauskas, Dezdemona – S.Stonytė ir Emilija – L.Jonutytė

Eimuntas Nekrošius “Otelo” interpretaciją pradeda nuo Jago, tyloje “kerpančio” iš scenos uždangos baltą šviesos kvadratą. Vėliau paaiškės, kad simbolinėje spektaklio kalboje ši spalva – tyrumo, skaistumo, meilės ir… deja, visų šių vertybių netvarumo ženklas.

Betgi grįžkime prie, rodos, niekuo kareivių minioje neišsiskiriančio Jago. Tokio draugiško, šnekaus, visiems aplinkiniams pasiryžusio padėti – savo vaikino, kurį paskutinį įtartum klasta ar išdavystėmis. Ir būtent todėl, kad aktorinės veidmainiškumo klišės išgaravusios be pėdsakų, darosi baugu. Nes nebežinai, iš kurio krėslo tave patį, gyvenimo artistą, su demiurgo ramybe stebi sau iš kelio “iškirpti” pasirengęs nematomas Jagas.

Svečias iš Estijos Atlanas Karpas pirmuosiuose “Otelo” spektakliuose puikiai susidorojo tiek su vaidybinėmis, tiek su vokalinėmis Jago vaidmens užduotimis. Taip puikiai, kad kol kas sunku nuspėti, kaip E.Nekrošiaus pastatytas spektaklis mūsų scenoje atrodys jam išvykus.

Nuolankumas ir gyvenimo geismas

Kiti antrojo spektaklio sąstato artistai scenoje jau pasirodė, taigi turim galimybę aptarti du ganėtinai skirtingus Otelus ir dar savitesnes, nors abi neabejotinai puikias Dezdemonas. Pirmoji, Sigutės Stonytės vaidinama, įkūnijo absoliutų besąlygišką nuolankumą, o antroji, Sandra Janušaitė, turėjo daugiau gyvenimo geismo ir sunkiau priėmė nepelnytą lemtį. Vokaliniu požiūriu S.Stonytė buvo pedantiškai tikslingai subtili, o S.Janušaitė – impulsyvesnė, gyvesnė, bet kartu artimesnė vaidmens interpretavimo tradicijai. Apskritai susidarė įspūdis, kad pirmosios “Otelo” sudėties spektaklis salėje skambėjo tyliau, o antrosios – garsiau, tarsi nematomas garso operatorius (arba dirigentas Gintaras Rinkevičius) būtų kilstelėjęs atlikėjų vidinius mikšerius.

Dėl to, be abejo, kalti ir du skirtingi Otelai. Svečias iš Sankt Peterburgo Marijos teatro Avgustas Amonovas – stiprus tenoras, pribloškiantis balso jėga ir mauriško pykčio pliūpsniais, tačiau jo interpretacijai stigo dramatinio nuoseklumo ir įtaigesnės plastikos. Įsiaudrinęs spektaklio pabaigoje stotingas A.Amonovo Otelas sugebėjo išvartyti kone visas negausias apvaliosios pakylos scenografijos detales: nuversti kėdę, paspirti sutuoktinių lovos puselę simbolizuojantį angelo sparną. Užsiropšti ant iš maišų suversto kalno rusų solistui irgi pasirodė nelengva užduotis – tik vargais negalais, “kalnui” rizikingai siūbuojant, A.Amonovas įstengė ant jo vienu keliu priklaupti.

Tuo tarpu Vaidas Vyšniauskas ant tos pačios maišų krūvos atrodė didingai, tarsi keršto žaibus Dezdemonai iš dangaus siunčiantis Dzeusas. Apskritai jo Otelas – judresnis, emocingesnis, o pavydi mauro prigimtis buvo nedviprasmiškai perteikta dar meilės dueto scenoje.

Tai svarbu, nes juk aplinkinių silpnybės – pagrindinis Jago užmačių įgyvendinimo įrankis.Jis savojo žaidimo nežaidžia aklai: atvirai manipuliuoja tiek Kasijaus atlapaširdiškumu, tiek Dezdemonos naivumu, tiek nežabotu Otelo pavydu.

Matydamas priešo silpnybes, savo tikslų gali siekti be kovos, nors pagarbos intrigomis veikiausiai nepelnysi. Koks mažas, pilkas ir nereikšmingas spektaklio finale lieka šis nuvainikuotas demiurgas, tačiau ar galėtume garantuoti, kad rytoj jo liguistos ambicijos neatgims naujais pavidalais?

Ranka glosto, ranka žudo

Todėl ir sakau: E.Nekrošiaus “Otelas” pirmiausia yra apie Jagą. Tokį, kuris nė iš tolo neprimena klastingo demono, o dedasi pačiu tikriausiu ir ištikimiausiu draugu. Tokį, kuris galėtų puikiai jaustis anaiptol ne vien venecijietiškuose rūmuose.

Neatsitiktinai tų rūmų spektaklio scenoje nėra daug: vienintelis bokštas, prireikus atstojantis kranto uolas. Laikas ir veiksmo vieta režisieriaus sąmoningai nublukinti. Beje, karpyta bokšto viršūnė primena ne ką kita, o žmogaus plaštaką – raktinį viso spektaklio vizualinį kodą.

Spausdamas kitam ranką, su viltimi palieki jamdalelę savęs. Atvertos plaštakos bando įtikinti, kad užantyje nesineši nei akmens, nei durklo. Suglaustos maldai rankos simbolizuoja amžinybę. Suspausti mylimųjų delnai – ištikimybės priesaiką. Ranka – tai ir angelo sparnas, ir guolis, kuriame gali jaustis saugus.

Vis dėlto ranka gali ne vien glostyti, bet ir žudyti. Išdaviko apkabinimas tolygus pražūčiai. Atskirti mylimųjų delnai primena luotus, palengva dreifuojančius mirties link.

O jei visa tai jums skamba pernelyg banaliai – atidžiai įsiklausykite: tikriausiai netoliese savo žirkles galanda dar vienas Jagas.