"Veido" archyvas

"Veido" archyvas

"Veido" archyvas

Pietų Korėja gali pasiūlyti visko: nuo senųjų šventyklų ir istorijos paminklų iki megapolių šurmulio ir prekybos oazių

Keturios dienos Seului ir tiek pat laiko likusiai Pietų Korėjai. Taip nusprendėme dėliodami viešnagės vienoje turtingiausių Azijos valstybių planus. Atsižvelgdami į rekomendacijas, kelionei pasirinkome rudenį, nes tuo metų laiku ten gražiausia gamta ir palankiausios oro sąlygos – dar gana šilta ir retai lyja.

Pietų Korėja tik pusantro karto didesnė už Lietuvą, todėl spėjome ne tik pasisvečiuoti Seule ir jo apylinkėse, bet ir nusigauti į pietus. Žinoma, per gana trumpą laiką neįmanoma aplankyti visų įdomiausių šalies vietų. Pietų Korėją, užimančią seniau buvusios vieningos Korėjos pietinę dalį, supa trys galingos valstybės – Kinija, Rusija ir Japonija, tačiau šalis sugebėjo išlikti ir išsaugoti savitą kultūrą bei papročius.

Turistai – iš kaimyninių šalių

Šiek tiek keista, kad per visą viešnagės laiką sutikome tikrai nedaug europiečių ar amerikiečių. Daugiausiai užsienio turistų į Pietų Korėją atvyksta iš kaimyninių šalių: Kinijos, Honkongo, Taivano ir Japonijos, o turistų iš tolimojo užsienio gausa ši Azijos šalis pasigirti negali. Bene labiausiai išsiskiria japonų turistai, kurie it skruzdėlės užplūsta lankytinus objektus ir kaip vaikai domisi įvairiausiais dalykais. Beje, dauguma užsieniečių dažniausiai vyksta tik į Seulą ir demilitarizuotą zoną tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų.

Šalies šiaurės vakaruose, prie Hangango upės, įsikūręs Seulas yra politinis, kultūrinis, socialinis ir ekonominis Pietų Korėjos ir Rytų Azijos centras, jame gyvena per 10 mln. žmonių. Per pastaruosius 30 metų gyventojų Seule padaugėjo daugiau nei du kartus. Tai miestas, kuriame gyvenimas verda visą parą. Čia bet kuriuo metu rasi veikiantį restoraną, gali apsipirkti dieną ir naktį veikiančiuose turguose ar milžiniškuose prekybos centruose, leisti laiką karaokės klubuose. Tie, kurie domisi istorija ir tradicijomis, taip pat nenusivils.

Namdaemuno ir Dongdaemuno turgūs – lankytinų Seulo vietų sąrašo viršuje. Juose mėgsta pirkti ir vietos gyventojai. Čia parduodama viskas, pradedant produktais iš ženšenio ar “stebuklingų” grybų bei žolelių ir baigiant neoriginaliomis “Dolce & Gabana” ar “Louis Vuiton” prekėmis. Prekeiviai labai paslaugūs, nebruka prekių per prievartą, su kai kuriais galima pabendrauti angliškai. Dongdaemuno turgus veikia visą parą: dieną prekiaujama lauke, o vakare ir naktį prekyba vyksta savotiškuose prekybos centruose – daugiaaukščiuose pastatuose įrengtose prekyvietėse. Šiek tiek neįprasta naktinio turgaus atmosfera: skamba garsi muzika, šurmuliuoja daug žmonių, sklinda neįprasti gatvėje gaminamo maisto kvapai.

Įdomu, kad kai kurių Seulo gatvių parduotuvės yra praktiškai vienos specializacijos. Pavyzdžiui, vienoje gatvėje vyrauja elektronikos, o kitoje – ūkinių prekių parduotuvės. Netrūksta ir prabangių prekybos centrų.

Transporto sistema Seule gerai išplėtota, tačiau piko valandomis gatvės užsikemša ir eismas labai sulėtėja. Negelbsti nė padidintos eismo reguliuotojų pajėgos. Racionaliausia transporto priemonė pirmą kartą į Seulą nuvykusiems turistams – taksi, nors gali prireikti pastangų išaiškinti vairuotojui, kur nori nuvažiuoti. Vienas kilometras, nuvažiuotas taksi, kainuoja šiek tiek daugiau nei pusantro lito.

Centrinėje Seulo dalyje esantis karališkųjų rūmų kvartalas – bene įdomiausia miesto dalis tiems, kurie domisi istorija. Kvartalą sudaro penkeri rūmai su gražiai sutvarkytomis teritorijomis. Seniausi išlikę rūmai pastatyti XIV a. Vieni jų įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Prie Deoksungung ir Gyeongbokgung rūmų budi sargyba, vyksta iškilmingos jos keitimosi ceremonijos, sutraukiančios daug turistų. Prie rūmų nemokamai galima pasipuošti nacionaliniais korėjiečių drabužiais ir nusifotografuoti su sargybiniais. Aplink rūmų teritoriją esančiose gatvelėse įsikūrusios arbatinės, meno galerijos, jaukios parduotuvėlės.

Muziejuje – lietuviški akcentai

Didmiesčio triukšmo išvarginti korėjiečiai atgaivą randa parkuose. Žymiausias ir įspūdingiausias – Olimpinis parkas, užimantis 150 ha plotą. Seulo ir visos Pietų Korėjos gyventojai didžiuojasi 1988 m. surengę vasaros olimpines žaidynes ir stengiasi išsaugoti jų dvasią. Parkas su daugiau nei 200 pasaulio menininkų skulptūrų išraižytas daugybės takelių, kuriuose netrūksta bėgimo ir ėjimo mėgėjų, dviratininkų. Parko lankytojams įrengta įvairių treniruoklių, specialių takų pėdoms masažuoti. Beje, korėjiečiai mėgsta mankštintis ne tik parkuose. Seule gana dažnai galima pamatyti ir ant šaligatvio pratimus atliekantį taksi vairuotoją ar gatvės prekeivį.

Olimpiniame parke stovi įspūdingi 24 metrų aukščio Pasaulio taikos vartai, taip pat plevėsuoja visų 159 Seulo olimpinėse žaidynėse dalyvavusių šalių vėliavos. Parke veikia muziejus, skirtas Seulo olimpinėms žaidynėms ir visai olimpinių žaidynių istorijai. Jame esama iš lietuviškų akcentų: krepšiniui skirtą stendą puošiančioje nuotraukoje užfiksuotas legendinis mūsų šalies krepšininkas Arvydas Sabonis, tarp eksponatų yra ir krepšinio kamuolys su olimpine čempione tapusios Sovietų Sąjungos rinktinės narių, tarp jų ir keturių lietuvių – A.Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio ir Valdemaro Chomičiaus autografais.

XXIV olimpiada Seule buvo sėkmingiausios olimpinės žaidynės Lietuvos atletams, tada dar atstovavusiems Sovietų Sąjungos rinktinei. Lietuviai iš žaidynių Pietų Korėjoje parsivežė net 15 medalių.

Ir akims, ir skrandžiui

Į vieną didžiausių pasaulio uostų ir antrą pagal dydį Pietų Korėjos miestą Pusaną iš Seulo nuvykome greituoju traukiniu. Beveik 400 km maršrutą įveikėme per tris valandas. Pagrindinis tikslas Pusane buvo apsilankyti Jagalči žuvų turguje. Nepaisant to, kad jis laikomas bene labiausiai dvokiančia vieta Pietų Korėjoje, čia verta praleisti pusdienį. Pažintiniu požiūriu apsilankymas šiame turguje prilygsta ekskursijai į jūrų muziejų.

Lauke ir po stogu įsikūrusioje prekyvietėje akys raibo nuo įvairiausių žuvų ir kitų jūros gyvių. Buvo sunku patikėti, kad visa tai, kas ant prekystalių, yra valgoma. Visas abejones galima išsklaidyti čia pat. Bet kuri patikusi žuvis gali būti pateikta turguje įsikūrusiuose restoranėliuose. Pietums pasirinkome kelių rūšių žalios ir keptos žuvies, keletą keistų gyvių, sriubos. Visa tai su įvairiomis užkandėlėmis bei daržovėmis žmogui kainavo apie 25 litus.

Pusanas – labai gyvas miestas, nenorintis nusileisti sostinei Seului. Čia vyksta daug koncertų, įvairių festivalių: nuo iš pirmo žvilgsnio absurdiškų ančiuvių valymo ir kiaušinių ridenimo iki solidaus tarptautinio kino festivalio. Pusane daug naktinių klubų. Į vieną jų patekti pavyko tik įtikinus apsaugą, kad nesame amerikiečiai. Daugiau pasidomėjus paaiškėjo, kad šiame mieste dislokuotos JAV karinės jūrų pajėgos, kurių jauni kareiviai yra įgiję prastą reputaciją ir dažnai būna nepageidaujami naktiniuose klubuose.

Diena su vienuoliais

Vykstantiems į Pusaną rekomenduojama būtinai aplankyti Haedong Yonggungsa šventyklą. Pagal tradiciją Pietų Korėjos budistų šventyklos yra kalnuose, tačiau ši stovi ant uolos prie Japonijos jūros. Į šią įspūdingą šventyklą nuostabiame gamtos kampelyje atvyksta tūkstančiai turistų ir piligrimų.

Golgul budistų šventykloje ne tik apsilankėme, bet ir pasilikome ilgesniam laikui – pasinaudojome galimybe pažvelgti į vienuolyno gyvenimą iš arti. Nuo 4.30 val. kartu su vienuoliais dalyvavome maldose, įvairiose meditacijose, daug jėgos ir ištvermės reikalaujančio kovos meno – sunmudo pratybose tiek salėje, tiek lauke. Iš viso tam per dieną skiriamos aštuonios devynios valandos.

Būnant vienuolyne būtina laikytis įvairių vidaus taisyklių: sveikinantis su vienuoliais nusilenkiama, maisto įsidedama tiek, kiek suvalgoma, vyrai ir moterys valgo atskirai bei gyvena atskiruose kambariuose, kuriuose šviesa gesinama 22 val.

Valgiai – aštrūs

Tradicinė korėjiečių virtuvė – tikras išbandymas prie lietuviško maisto pripratusiems skrandžiams. Dauguma korėjiečių patiekalų pasižymi aštrumu. Kai kurie patiekalai tokie aštrūs, kad užgniaužia kvapą, arba tokie specifiniai, kad sunku suprasti, iš ko jie pagaminti. Dauguma valgių patiekiami su ryžiais, aštria arba prėska, šalta arba karšta sriuba, įvairiais užkandžiais – ančiuviais, salotomis, ridikėliais ir, žinoma, kimči – raugintais kopūstais su aitriųjų paprikų gabalėliais ar padažu. Be kimči neįsivaizduojamas joks ilgesnis prisėdimas prie stalo.

Išsirinkti patiekalus sunku, nesuprantant ir nemokant korėjiečių kalbos. Užsisakant nedideliuose restoranuose dažniausiai belieka pasikliauti tik patiekalų nuotraukomis valgiaraštyje ar ant sienų prie įėjimo, nes užsienio kalbų nemokantiems padavėjams retai pavyksta papasakoti apie siūlomą valgį.

Pietaudami ar vakarieniaudami korėjiečiai mėgsta vaišintis vietos degtine, kurios stiprumas nesiekia 20 laipsnių. Tai vienas labiausiai šalyje reklamuojamų alkoholinių gėrimų. Jį pristatantys plakatai kabo net tualetuose.

Pietų Korėjoje užkąsti ar pavalgyti populiaru tiesiog gatvėje, kur greitai paruošiami įvairūs ir nebrangūs patiekalai bei užkandžiai, kainuojantys keletą litų.