Arūnas BRAZAUSKAS

Vilniuje dar nėra metro ir greitųjų tramvajų, užtat yra Tramvajų gatvė. Jei kas nors sumanytų pakeisti gatvės pavadinimą, kaipmat atsirastų aktyvistų, kurie protestuotų dėl pasikėsinimo į miesto istorijos tarpsnį, kada būta tramvajų ir juos traukiančių arklių.

Smolensko gatvės lentelių sostinėje irgi niekas kol kas neklibina. Smolenskas daugiau nei pusantro šimto metų buvo LDK miestas (tiesa – su pertraukomis).

Netoli nuo Smolensko g. driekiasi Birželio 23-iosios gatvė. Dėl šios irgi viskas aišku – taip minimas 1941 m. sukilimas prieš sovietų okupantus. Bet galima lažintis, kad į Birželio 23-iosios gatvę besiremianti Statybininkų g. niekada nebus pervadinta Petro Kubiliūno gatve. O kodėl reikėtų įamžinti P.Kubiliūno atminimą? Kas jis toks?

P.Kubiliūnas (1894–1946), Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas, 1929–1934 m. Vyriausiojo štabo viršininkas, kartu ėjo vyriausiojo kariuomenės vado pareigas. Už dalyvavimą 1934 m. birželio 7 d. voldemarininkų puče nuteistas mirties bausme. Ši pakeista sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos. 1937 m. iš kalėjimo paleistas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 m. liepos mėn. NKVD suimtas, kalintas, karo pradžioje iš kalėjimo išlaisvintas. Nuo 1941 m. rugpjūčio mėn. nacių įkurtos civilinės administracijos, kuriai vadovavo generalinis komisaras Adrianas von Rentelnas, generalinių tarėjų institucijos vadovas. Kokie P.Kubiliūno darbai pirmojo generalinio tarėjo poste? Tik vienas pavyzdys, kurį nurodo istorikas Vytautas Tininis: „Jis šaukiamiems į karinius dalinius ir nesiregistruojantiems vyrams grasino bausmėmis ir kalėjimais. 1943 m. gegužės 13 d. P.Kubiliūnas įsakė visiems apskričių viršininkams ir didžiųjų miestų burmistrams sudaryti nesiregistruojančių vyrų sąrašus ir juos policijai suimti.“

1944 m. pabaigoje P.Kubiliūnas pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. gruodžio mėn. anglų okupacinėje zonoje sovietų agentų buvo pagrobtas ir atgabentas į Maskvą. 1946 m. liepos mėn. sušaudytas.

Sovietų kalėjime neišgyveno ir Augustinas Voldemaras (1883–1942), kurio vardu pavadinta gatvė Naujojoje Vilnioje driekiasi tarp Medaus ir Bičių gatvių. Iš jo vikipedinio dosjė: 1934 m. birželio 7 d. nepavykusio karinio pučo dalyvis, nuteistas 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. 1938 m. paleistas iš kalėjimo išvyko į Prancūziją, bet 1939 m. rugpjūčio 27 d. grįžo į Lietuvą. Kirtęs Lietuvos sieną buvo sulaikytas ir apgyvendintas Zarasų mieste. 1940 m. sausio mėn. vėl ištremtas į užsienį. 1940 m. birželio 19 d. iš Berlyno grįžo į Lietuvą. Suimtas, birželio 22 d. išsiųstas į Maskvą, kalintas iki 1940 m. liepos 23 d. Ištremtas į Šiaurės Osetiją, Ordžonikidzės miestą. Čia jam buvo sudarytos išimtinės sąlygos: suteiktas trijų kambarių butas, paskirta namų darbininkė, mokamas 2 tūkst. rublių mėnesinis atlyginimas. 1941 m. birželio 26 d. naktį suimtas. 1942 m. rugpjūčio mėn. pervežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą. 1942 m. gruodžio 16 d. A.Voldemaras ten mirė.

Pagal pradinį Molotovo-Ribbentropo pakto variantą Lietuva turėjo atitekti Vokietijai. Ar A.Voldemaras būtų skubėjęs į vokiečių okupuotą Lietuvą, jeigu sandėris nebūtų buvęs pakeistas? Kadangi atvyko į Lietuvą praėjus kelioms dienoms po Antano Smetonos pabėgimo, paskui iš sovietinės nelaisvės stebėjo, kaip jo politinis šalininkas P.Kubiliūnas tvarkosi, kolaboruodamas su naciais.

Vinco Krėvės prospektas Kaune įspūdingesnis nei V.Krėvės gatvė Vilniuje. Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954) pirmaisiais sovietinės okupacijos mėnesiais užėmė postus „liaudies vyriausybėje“ – buvo paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru, vėliau ėjo ministro pirmininko pareigas, 1940 m. liepos 1 d. atsistatydino. Portreto detalės: 1923 m. Klaipėdos sukilimo organizatorius, 1924–1925 m. pirmasis Tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas. 1923–1924 m. bendradarbiavo su SSRS pasiuntinybe Lietuvoje, tikėdamasis, kad pavyks analogiškas kaip Klaipėdoje sukilimas Vilniuje, derėjosi dėl Sovietų Sąjungos pagalbos išvaduojant Lietuvos sostinę Vilnių iš Lenkijos okupacijos. Per derybas su SSRS pasiuntiniu buvo pareiškęs, kad Lietuvai geriausia stoti į SSRS, kur „tauta turėtų saugų gyvenimą ir kultūrinę autonomiją“.

Skaičiuojant spintoje atrastus skeletus ir karštai besiginčijant, kieno vardais galima ar negalima vadinti viešąsias erdves, nereikėtų pamiršti, kad apie Lietuvos statusą sovietinėje ar nacių imperijose fantazuojantys aktyvistai 1939 – 1941 m. teturėjo nedaug realių atvejų: pavyzdžiui, sovietų satelitės Mongolijos ir nacių satelitės Slovakijos. Lietuvių atmintyje sovietų ir nacių imperinius projektus skiria praraja, per kurią nepastatysi tilto ir nenutiesi gatvės.