Susidaro įspūdis, kad premjeras Andrius Kubilius nusprendė siekti, jog į istorijos vadovėlius būtų įrašytas ne tik jis, bet ir visa dabartinė Vyriausybė. Ir, regis, įrašyti jie bus riebiomis raidėmis. Ir jau visai aišku, kad aprašyti jie bus ne skyriuje apie Lietuvos pažangą, o skyriuje apie šalies atžangą. Na, bet tai irgi įsiamžinimas.

Panašiai buvo ir tarpukario Lietuvoje: vieni politikai tuomet įsiamžino kaip itin išmintingi žemės ar pinigų reformos autoriai, o kiti – kaip valdininkų Lietuvos kūrėjai ar lašinių bylos herojai. Dabartinės Vyriausybės nariai turėjo retą progą padaryti didelius darbus mūsų valstybei ir įsiamžinti kaip įžvalgūs reformatoriai. Turėjo, bet neišnaudojo. Ir netgi visiškai apsijuokė.

Beskime į bet kurią sritį ir visur išvysime istorines nesėkmes. Štai aplinkos ministro Gedimino Kazlausko kuruojama daugiabučių renovavimo programa – visiškas fiasko. O juk ji galėjo tapti įspūdingu proveržiu ir neregėta nauda visai šaliai. Netapo. Kitas ministras Donatas Jankauskas atsakingas už “Sodros” ir visos socialinės apsaugos sistemos reformą. Į šią reformą taip pat dėta daug vilčių ir lūkesčių. Ir visai be reikalo, nes tai, ką turime šiandien (tiksliau, neturime nieko), tegalima apibūdinti tokiais žodžiais: blogiau nebūna, visiška gėda.

Dar vienas ministras Raimondas Šukys turėjo užbaigti sveikatos reformą, bet kol kas jis vis dar pažindinasi su sveikatos apsaugos sistema, o reforma jau seniai išsikvėpusi, užgesusi ir beveik nieko bendra neturinti su pirmine idėja.

Maždaug dvejeto pagal dešimtbalę sistemą nusipelno ir ne visai reforma, bet antikrizinės priemonės bei kažkokie tik ministrui Dainiui Kreiviui žinomi milijardai verslui skatinti. Kol kas niekaip nepavyksta aptikti gavusiųjų šią paramą.

Apskričių reformos vadinti reforma apskritai neapsiverčia liežuvis (už ją, beje, atsakingas pats premjeras ir vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis), nes tai tiesiog pasityčiojimas iš savivaldos ir žmonių, kurių žemės grąžinimo klausimai sprendžiami dešimtmečiais.

O apie mūsų “laimėjimus” energetikos srityje ir atominės elektrinės uždarymą lenkai, estai, rusai ir latviai jau kuria anekdotus, kuriuose mums tenka jau net nebe trečio brolio, o asilo vaidmuo. Na, bet mes to nusipelnėme, ypač mūsų valdantieji.

Turime dar vieną sritį, kur reformų įvykdyta beprotiškai daug ir dar galo nematyti. Žinoma, tai pasakytina apie nesibaigiančią mokesčių reformą, tiksliau, mokesčių didinimą ir naujų įvedimą. Tamsi tauta (bent taip ją vertina visažiniai politikai) ir į šią reformą, kuri vaizduojama kaip visų mūsų išgelbėjimas, žiūri kaip į nepataisomą žalą visai nacijai. Ir labai nedaug ženklų liudija, kad istoriniuose vadovėliuose ji bus aprašoma kaip pozityvus faktas. Na, bet dabartinė valdančioji koalicija šiuo klausimu turi šiek tiek kitokią nuomonę. Vadinasi, teks palaukti 50 metų, kol tie istoriniai vadovėliai bus parašyti. Jei bus kam rašyti.