Lietuvos istorikai neįžvelgia didelės grėsmės, kad bausmes už Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos agresijos neigimą ar šiurkštų menkinimą numatantis įstatymas galėtų trukdyti istorijos tyrimams, BNS sakė Lietuvos istorijos instituto atstovė.

Pirminėje Baudžiamojo kodekso pataisų rengimo stadijoje instituto atstovai buvo išsakę nerimą, kad siekiant išvengti galimo teisminio persekiojimo už savo mokslines pažiūras, bus atsisakoma tirti kai kuriuos Lietuvos istorijos laikotarpius, tačiau vėliau įstatyme įtvirtinti saugikliai mokslininkus nuramino.

Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoja Zita Medišauskienė atkreipė dėmesį, kad svarstant įstatymą į jį įtrauktos nuostatos, jog gali būti baudžiama tik tada, jei SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimai menkinami “šiurkščiai” ir tik tada, jei tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka.

“Manau, kad dabartinės formuluotės labai didelio pavojaus istorikams nebekelia”, – BNS sakė Z.Medišauskienė.

Seimo šią savaitę priimtos pataisos numato, kad iki dvejų metų laisvės atėmimo bausme galima bausti tuos, kas viešai pritarė SSSR ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvą, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvoje ar prieš Lietuvos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui, karo nusikaltimams, taip pat šiuos nusikaltimus neigė ar šiurkščiai menkino.

Be to, įsigaliojus įstatymui, baudžiamojon atsakomybėn bus galima traukti ir tuos, kas pritarė 1990-1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų sunkiems nusikaltimams, taip pat juos neigė ir šiurkščiai menkino.

Bausmės grės, jei bus įrodyta, kad minėtos veikos atliktos grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka.

Už šiuos nusikaltimus bus galima bausti bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

“Sunku įsivaizduoti rimtą mokslinį tekstą, kuriame būtų grasinama, pateikiama užgauliu ar įžeidžiančiu būdu. Iš mokslininkų pageidaujama atsakomybės už mokslinio tyrimo pagrįstumą, politinio ir visuomeninio konteksto suvokimo”, – sakė Z.Medišauskienė.

Mokslininkės nuomone, negalima visiškai atmesti galimybės, kad priėmus įstatymą kai kuriuos istorikus gali būti mėginama paduoti į teismą, tačiau formuluotė leistų kaltinimus atmesti.

“Teisine prasme, baimės neturėtų būti. Yra kita pusė – visuomenės grupės, kurios nepriima kitos nuomonės. Istorikams lieka visuomeninis spaudimas. Tikimės, kad šis įstatymas visuomeniniam spaudimui nebesuteikia teisinių įrankių ir jis nevirs baudžiamuoju persekiojimu”, – sakė Lietuvos istorijos instituto vadovo pavaduotoja.

Baudžiamojo kodekso pataisų autoriai sako, kad jas parengti paskatino Europos Sąjungos (ES) 2008 metų pamatinis sprendimas, kuriuo valstybės įsipareigojo užtikrinti baudžiamumą už viešą pritarimą genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, atsisakymą šiuos nusikaltimus pripažinti ar didelį jų menkinimą, kai tai gali kurstyti smurtą ar neapykantą.

Įstatymo autoriai baudžiamų veikų sąrašą sako išplėtę atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos istorinė ir politinė situacija yra visų pirma susijusi su skaudžia patirtimi dėl SSRS ir nacistinės Vokietijos įvykdytos agresijos. Aiškinamajame rašte taip pat atkreiptas dėmesys į nusikaltimus, kurie įvykdyti 1991 metų sausio sovietinės agresijos metu.

“Lietuvoje pasitaiko atvejų, kai nebaudžiamai platinama dezinformacija, neigianti SSRS agresiją prieš Lietuvą, ypač apie 1991 metų sausio 13-osios įvykius, taip pat pasitaiko kitokių mėginimų teisinti SSRS agresiją, menkinti ir neigti agresorių padarytus nusikaltimus, įskaitant holokaustą”, – sakoma vienos iš projektų iniciatorės Vilijos Aleknaitės Abramikienės parengtame aiškinamajame rašte.

Europos valstybės atsakomybę už itin sunkių nusikaltimų neigimą ar menkinimą reglamentuoja įvairiai. Čekija, Lenkija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą ir nacių, ir sovietų režimų įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą.

Austrija, Belgija, Slovakija, Vokietija, Prancūzija numato baudžiamąją atsakomybę už pritarimą nacių įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Minėtos valstybės ir Ispanija, Portugalija, Liuksemburgas, Rumunija, Šveicarija kriminalizavo pritarimą kitiems panašiems nusikaltimams, nekonkretizuojant jų vykdytojų, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Prancūzija išplėtė įstatymų taikymą armėnų genocido atžvilgiu.

Baudžiamojo kodekso pataisų autoriai sako maną, kad jas priėmus “visuomenėje sumažėtų neigiama antidemokratines idėjas propaguojančių ir dezinformaciją skleidžiančių organizacijų bei asmenų įtaka”.