BFL

Lūkesčiai. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas Egidijus Aleksandravičius tiki, kad Lietuvos sėkmės garantas – jaunimas. Tačiau ne bet koks, o išsilavinęs plačiąja prasme. „Esu įsitikinęs, kad tikrasis universitetinis išsilavinimas apima ne tik profesines žinias, – jis turi ugdyti ir moralinį jautrumą, principingesnį, inteligentiškesnį gyvenimo vertinimą. Tik tokio žmogaus rankose yra didžiausias mūsų ateities šansas – tai elementari išmintis. Priešingu atveju jaunimas bus tik darbščių, be galo agresyvių ir aktyvių rinkos žaidėjų srautas“, – teigia profesorius.

Tikintis liberaliosios demokratijos principu, neokapitalizmo, arba laisvosios rinkos, ekonomikos našiomis savybėmis E.Aleksandravičius pastebi, jog kol kas daugiau deklaruojame, kad einame į tą pusę. VDU Lietuvių išeivijos instituto vadovas įsitikinęs, kad Lietuvai trūksta tokių žmonių kaip Petras Vileišis, Jonas Šliūpas ar Jonas Basanavičius. „Mes vis dar neturime tų tėvų statytojų, kurie ne tik valstybines institucijas kūrė, bet ir formavo darbštų, našų, kūrybingą žmogų, kuris tampa lyg tautos kūno šilkverpiu. Šita sąmonės forma, praeities refleksija, naracija pas mus dar nėra pakankamai išplėtota“, – mano E.Aleksandravičius.

– Istorikai nagrinėja istorinius faktus, tačiau būna ir vizionieriai. Ar turite Lietuvos viziją?

E.A.: Aš nemanau, kad yra tokių istorikų, kurie būtų puikūs vizionieriai, žinantys, kas bus po 25 metų. Kaip liberaliai mąstantis žmogus, manau, kad ateitis apskritai yra nežinoma. Daug lengviau kalbėti apie savo lūkesčius ir viltis – kitaip sakant, apie tai, ką norėčiau arba nenorėčiau matyti ateityje, kas mane įtikina arba ne. Pavyzdžiui, kai kurie galbūt patenkinti Pasaulio banko rekomendacijomis ir prognozėmis, esą 2050-aisiais Lietuvoje bus 2,5 mln. žmonių, vienam dirbančiajam teks du pensininkai ir nebus kam mokėti mokesčių. Tačiau aš visiškai neracionaliai sakau, kad labiau tikiu stebuklais negu Pasaulio banko prognozėmis.

Galima pajuokauti: kai prasidėjo krizė, Kaunas atsigavo. Su jokiomis prognozėmis ar logika tiesiogiai tai nėra susiję. Štai pavyzdys stebuklų, kuriais aš tikiu, – stebuklų, kurie susiję su lietuvių savijautos, sąmonės, pasitikėjimo savimi arba bent jau vienos kitos Abrahamo Maslow piramidės pakopos peržengimo būsena. Dėl to tikiu, kad Lietuva bus daug gražesnė negu Pasaulio banko prognozės.

– Ne kartą esate minėjęs, kad lietuviams trūksta tiek kosmopolitiškumo, tiek nacionalizmo. Ar lietuviai tobulėja kurioje nors vienoje šių sričių?

E.A.: Manau, kad taip, tačiau to tobulėjimo aplinkybės gana liūdnos – tai rusų agresija prieš kokią nors gretimą šalį, kurios likimas turi panašumų su Lietuva. Tai reiškia, kad vis sunkėja sąlygos tam tikroms būsenoms, patogumams, mandagaus, korektiško, kilnesnio elgesio žingsniams. Mes tobulėjame, bet aplinkybės, kurias diktuoja geopolitinė situacija, neprognozuojamo lokio, turinčio atominių ginklų, kaimynystė, gali paskatinti tendencijas, kurios saugumo labui gali priversti atsisakyti dalies žmogaus teisių, to pilietinio linksmumo ir bohemiško šurmulio – nes reikia drausmintis, mobilizuotis, gintis.

– Ar tokios tendencijos visuomenėje bręsta natūraliai?

E.A.: Tik aklas arba piktavalis sadomazochistas gali jų nematyti: keičiasi veidai, juose daug linksmumo, didesnis saugumo jausmas. Bet tuo pačiu metu didėja ir grėsmės. Žinote, istorija gali ir kartotis: kokiais 1910-aisiais, likus ketveriems metams iki vieno kruviniausių karų, buvo didžiausias optimizmas, didžiausi technikos laimėjimai, džiugesys, ir čia pat įvyko kažkas dramatiška. Antrojo pasaulinio karo atveju buvo šiek tiek kitaip, bet irgi rastume panašių momentų.

Taigi aš neatsiimu žodžių – lietuviams vis dar trūksta ir kosmopolitizmo, tai yra jausenos, kad pasaulis yra kiekvieno iš mūsų, viskas, kas jame gero ar blogo, liečia ir mus. Mums reikia skaityti tekstus ir rūpintis, kas darosi Katalonijoje, Vašingtone ar Alabamoje. Mums turi skaudėti dėl to, kas vyksta su kokiais nors indėnais Amazonės džiunglėse, – tai kosmopolitizmo dalis.

Tai nereiškia, kad kosmopolitizmas fundamentaliai prieštarauja mūsų tautiniam, nacionalistiniam liberalizmui. Kaip tik didžioji išmintis ir bet kokio neprieštaringo, teigiamo vystymosi sąlyga yra šių dviejų dalykų balansas. Aš pats save dažniausiai pavadinu liberaliu nacionalistu.

Manau, kad kosmopolitizmas – tai dalis tų, kurie galbūt baigė gerus universitetus čia, Lietuvoje, ir dirba įdomius darbus pasaulyje arba bent žino, kad dirbti Pasaulio banke trečios pakopos vadybininku nėra joks rojus. Tai kas, kad daugiau pinigų uždirbi. Visos šitos savybės, kurios liečia visus nuo Niujorko iki Bratislavos, liečia ir mus – man atrodo, čia yra tikrasis kosmopolitizmas. Toks, kuris lietuviams leistų jaustis patogiai visame pasaulyje ir pamatyti, kad visos ydos, kurios galioja mums, galioja ir pasauliui. Gal proporcijos skirtingos, bet ydos tokios pačios. Ir lygiai taip pat tai yra suvokimas, kad nesame jokia pasmerktoji žemė, kad meilė savam kraštui, savam lizdui, savo šakniai, šeimai, giminei, sau pačiam yra tiesiog ugdytinas dalykas. Netikiu, kad kokia nors tauta, nacija ir valstybė gali turėti kokią nors perspektyvą, kai įsivaizduojama, jog gali mylėti tėvynę nemylėdamas šalia esančio žmogaus arba savęs.

– Patriotizmas. Ar tai įskiepijama „savybė“, ar ji turi būti ugdoma nuo vaikystės?

E.A.: Toks kosmopolitas ir išminčius kaip Jonas Mekas gali pasakyti: „Didžiausia dovana žmogui yra gyventi ten, kur gimė.“ Net jei ir pasibastai po pasaulį, jei tavo odisėja paliečia įvairiausius kraštus, gyventi ten, kur gimei, yra pati didžiausia laimė ir ji turėtų būti vertinama. Viskas, kas veja žmogų iš tos gimtosios vietos, jau yra vertinama kontroversiškai, labai atsargiai ir įdėmiai. Kažkas turi nesisekti, kažkas turi trukdyti save realizuoti čia, jaustis gerai, kažkas turi žeminti tą žmogų, kad jis atsisako tos Dievo ir prigimties dovanos gyventi ten, kur yra gimęs. Sakyčiau, kad bet kokio patriotizmo, arba motiniškos tėvynės meilės, negalima išugdyti, jei visiškai nutolstama nuo prigimties. Negalima to išugdyti per visuotinį privalomą švietimą ir oficiozines televizines vinjetes su Lietuva, kur švyti veidai ir sakomos nenuoširdžios kalbos.

Manęs neįtikina tos priemonės, kurios šiandien yra bendrame ugdymo horizonte, arba tai, kad buvę raudonųjų kampelių mokytojai, pasidarę fanatiškais nacionalistais ar katalikais, pradeda protinti, jog per mažai patriotinio auklėjimo pamokų ir dėl to lietuviai ar jaunimas gali kažką prarasti. Arba atrandami tik labai fanatizuoti nacionalistai. Įsivaizduojama, kad kokie nors skustagalviai, karinėmis uniformomis apsirengę stipruoliai yra vieninteliai patriotizmo pavyzdžiai. Šitokio ugdymo mums dar trūksta ir aš įsitikinęs, kad jo labai reikia.

– Kokia išsilavinimo nauda valstybės gerovei? Kaip aukštasis mokslas gali prisidėti prie pokyčių mūsų valstybėje?

E.A.: Tiesiogiai. Kokybiškas aukštasis mokslas geba atsiskirti nuo siaurai nudrožto sovietinių laikų specialisto, kurio technikos ar biomedicinos žinios gali būti be galo gilios, o žmogiškosios savybės, pilietinis, humanistinis supratimas nulinis. Tai aukštojo mokslo įstaigos, kurios bent kiek suvokia, kad didžiausias uždavinys yra suformuoti jautrų inteligentą, savosios pilietinės visuomenės lyderį, sąmoningą pilietį, atsakingą už savo ir gretimos bendruomenės veiksmus, žmogų, kuris yra bent maža dalimi misionierius aptemusiuose sąmonės laukuose, kuris gali kalbėti, apšviesti ir savo pavyzdžiu rodyti, jog manomos dorybės, įmanomas kilnesnis, korektiškesnis, mandagesnis, principų besilaikančio žmogaus gyvenimas. Mano požiūris ir didžiausia viltis yra laisvas, kuriantis, atsakomybę prisiimantis žmogus, kuris pirmiausia siekia įsidarbinti savo paties sukurtos veiklos erdvėje. Štai ~artes liberales~, arba neokapitalizmo, laisvosios rinkos ekonomikos svarbiausio veikėjo ugdymo vieta.

Nežinia, kiek dabartiniai sukomercinti, technologizuoti posovietiniai universitetai gali šitokius žmones ruošti, nes pavyzdžių turime visiškai priešingų – nuo ministrų iki pačių paskutinių „klapčiukų“. Bet dėl vieno dalyko galime būti įsitikinę: be universitetų su tokia kilnia misija šios šalies tikrai laukia tik juodas scenarijus.

– Koks sėkmingos Lietuvos ateities pagrindinis ingredientas, be kurio neįsivaizduojate mūsų valstybės?

E.A.: Išsilavinimas ir didėjantis bendras vidutinis apsišvietimo laipsnis – apsišvietimo, kuris būtų ne tik apie technologines naujoves, į kurias visi postkomunistiniai baudžiauninkai šoko kaip nuogi į eketę. Kad ir ką mes manytume apie Rusiją, kad ir ką matytume bet kokiuose kadruose toliau nuo Kremliaus, vieno negalėtume niekaip paneigti: jie spartūs informacinių technologijų srityje ar kitur, bet moralė, tikėjimas teisės viešpatyste, tikėjimas apskritai aukštesniais idealais yra kažkur kitur.

Esu įsitikinęs, kad tikrasis universitetinis išsilavinimas apima ne tik profesines žinias, – jis turi ugdyti ir moralinį jautrumą, principingesnį, inteligentiškesnį gyvenimo vertinimą. Tik tokio žmogaus rankose yra didžiausias mūsų ateities šansas – tai elementari išmintis. Priešingu atveju jaunimas bus tik darbščių, be galo agresyvių ir aktyvių rinkos žaidėjų srautas, o perspektyvos tuomet ganėtinai miglotos, apytamsės. Galime studijuoti dalykus, susijusius su ekonomika, su finansais, su viskuo, kas pastatys geresnį kraštą. Bet mums reikia darbštumo, santūrios išminties, reikia suvokti, kad rūpinimasis savimi yra moralinė užduotis, o žiūrėjimas į kažkieno kito kišenę ar valdžios burną yra nuodėmė. Mums reikia darbštumo, kasdieninio taupumo, išminties suvokiant, kas šiame gyvenime kuria prasmę. Labai tikiu, kad jaunesnė karta yra atvira tokiems dalykams.

– Lietuva 2040 metais. Kuo bus išskirtinė ši nedidelė valstybė bendrame Europos Sąjungos narių kontekste?

E.A.: Norėčiau tikėti, kad ji nebus niekuo išskirtinė. Tikiu, kad išmoksime ir individualiai tarp savęs, ir grupėse, kolektyviai, su kaimynėmis – nuolatine mūsų pasakų konkurente Estija ar kitomis šalimis – būti visiškai panašūs. Svarbiausia, kad mes galime eiti kartu į kažkokį bendrą gėrį ir saugesnę, patvaresnę mūsų gyvenimo formą. Manau, kad išskirtinumas glūdi ne tuose dalykuose, kurie lemia mūsų gyvenimo materialinius pagrindus.

Nenorėčiau išskirtinumo informacinėse technologijose arba medicinos sistemos gebėjimuose. Aš norėčiau standarto, civilizacinio lygmens, kuris yra daugmaž palyginamas, bendras, o skirtumas labiau persikelia į kultūrinius aksesuarus, į tai, kas mums, lietuviams ar žemaičiams, yra kaip tarmės žodis, kastinys ar kitas patiekalas, drabužis, šypsena ar kitoks gestas. Kitaip sakant, jie sukuria mūsų kitoniškumą, bet mūsų materialinio, esminio, ~homo faber~, gaminančio žmogaus, išskirtinumo aš visai nenorėčiau.

Manau, kad ateitis kaip tik yra toje vietoje – mažinanti tokio išskirtinumo pavojus. Mums dar trūksta kosmopolitizmo, nes mums reikia užkariauti pasaulį, tik ne su rusiškais tankais, o su savo gebėjimais, kūryba, dainomis, metaforomis, simboliais, išsigalvojimais, linksmybėmis – viskuo.

Rimgailė Dikšaitė

Jono Petronio nuotr.