Vytauto Abramausko nuotr.

Ramunė Hazir

Tūkstantmečius menantys radiniai visame pasaulyje byloja apie religinius, ritualinius ir net erotinius įvairių tautų šokius, o tai – faktas, kad šokiai yra viena seniausių žmogaus kultūrinės veiklos formų. Nepaisant to, daugelis lietuvių apie istorinį šokį pasakoti pradeda nuo… klumpakojo.

„Reikia priminti, kad klumpakojis pirmą kartą viešai atliktas XX a. pradžioje, o jo sceninė, mums pažįstama versija yra vos pusšimtį metų skaičiuojantis naujadaras, – teigia Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė. – Tačiau kartą išgirdusi mūsų renginių lankytojo stebėjimąsi tuo, esą Lietuvoje buvo šokamas ne tik klumpakojis, pagalvojau, kad tai dažnai atitinka daugelio žmonių sampratą apie šokį, jo reikšmę ir funkcijas istoriniais laikais.“

Jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo tapę svarbia diplomatinės kultūros ir protokolo dalimi.

Ir tai – visiška istorinė neteisybė. O teisybė tokia, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, egzistavo išpuoselėtas šokio menas, kurį lėmė ne tik šokio manieros, bet ir apranga, aksesuarai, etiketas, ir net diplomatinis protokolas.

Šokis – diplomatinio bendravimo dalis

Apie istorinius šokius Lietuvoje tiesioginių žinių nedaug. Tenka pasikliauti istoriniais kontekstais. Vis dėlto aišku, kad visoje Europoje išryškėjus skirtumams tarp liaudies ir aristokratų šokių lietuviai nei vienoje, nei kitoje srityje neatsiliko. Tačiau apie liaudies šokius žinoma beveik viskas, o aristokratiškieji – tarsi terra incognita.

Pasak istorikės J.Karpavičienės, šokiai, manytina, jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo tapę svarbia diplomatinės kultūros ir protokolo dalimi. „Dvare nuolat lankydavosi užsienio diplomatai, o kaip žinome, jų priėmimas ir lydintys atributai turėjo semantines prasmes ir skleidė svarbią informaciją“, – pasakoja J.Karpavičienė, pabrėždama, kad buvo svarbu tinkamai sutikti svečią, parinkti jo rangą ir diplomatinės misijos reikšmę atitinkančią sėdėjimo vietą, vaišes bei vynus, dovanas ir, žinoma, kultūrinę programą, kurios neabejotina dalis buvo ir šokiai.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad būtent Ona Vytautienė iš Vokiečių ordino magistro yra gavusi klavikordą ir portatyvinius vargonėlius.

Taip valdovo svečiai galėjo ne tik įvertinti jiems skiriamą dėmesį bei pagarbą, bet ir sužinoti, kokias vertybines civilizacines nuostatas propaguoja ir kokią kultūrinę žinią siunčia valstybė. O Lietuva, XIV a. pabaigoje tapusi katalikišku kraštu, be jokios abejonės, liudijo tai, kas artimiau vakarietiškai kultūrai.

Pramogai ir sportui

„Manytina, kad šokis jau tuo metu buvo ne tik diplomatinio protokolo dalis, bet atliko ir kitas funkcijas“, – teigia istorikė.

Yra žinoma, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmona Ona Vytautienė kartu su vyru turėjo aukštosios kultūros poreikių ir buvo ne tik tos kultūros užsakovai, bet ir vartotojai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad būtent Ona Vytautienė iš Vokiečių ordino magistro yra gavusi klavikordą ir portatyvinius vargonėlius. Paklausite, kuo čia dėtas šokis?

Valdovų rūmų muziejaus archeologiniai radiniai byloja, kad tai buvo neatsiejama muzikinio gyvenimo dalis. Vienas įdomiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto epochos ir vėlesnių laikų šokių amžininkų ir įamžintojų – gotikinis XV a. koklis, vaizduojantis gotikiniais drabužiais apsirengusią porą. „Ir nors išsamių rašytinių šaltinių stokojama, tai, kad šokio epizodas vaizduojamas interjere, tiesiogiai liudija šį faktą ir leidžia tik įsivaizduoti mastelį“, – teigia J.Karpavičienė.

Fechtavimo ir šokių mokytojai dažnai priklausė tai pačiai dinastijai, o kiekvienos svarbesnės šventės metu rengiamus riterių turnyrus užbaigdavo puotos bei šokiai.

Šokis to meto Europos, taigi ir Lietuvos, valdovų dvaruose buvo ne tik maloni pramoga, bet ir fizinio lavinimo priemonė, glaudžiai susijusi su riterių kultūra. Yra žinoma, kad fechtavimo ir šokių mokytojai dažnai priklausė tai pačiai dinastijai, o kiekvienos svarbesnės šventės metu rengiamus riterių turnyrus užbaigdavo puotos bei šokiai.

Įprasta vestuvių programa

Tuo metu, kai visuose Europos valdovų dvaruose buvo šokami lėti ir iškilmingi basdansai, jais gėrėtasi ir 1475 m. Landshute vykusiose prašmatniose dinastinėse Bavarijos kunigaikščio Jurgio ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio dukters Jadvygos vestuvėse. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad tris dienas tęsėsi įprasta tokių vedybų programa – riterių turnyrai ir šokiai.

Intensyvi kultūrinė programa lydėjo ir Kazimiero Jogailaičio sūnaus Aleksandro Jogailaičio ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos santuoką bei gyvenimo būdą. „Ir nors tai buvo politinė santuoka, nes Elenos tėvas tikėjosi, kad ji čia veiks kaip šnipė, per kurią pavyks daryti poveikį Lietuvos aplinkai, ši moteris buvo lojali savo vyrui. Istorikai mano, kad ji, nors ir išlikusi stačiatike, propagavo vakarietišką gyvenimo stilių ir būdą, kuriame – neabejoju – daug dėmesio buvo skiriama ir muzikai, ir šokiams“, – teigia istorikė.

Šokių renesansas? Ieškokite moters…

Prie Vakarų Europos šokių plitimo Lietuvoje reikšmingai prisidėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo žmona Milano, Neapolio, Bario bei Rosano princesė Bona Sforca, atvežusi į Lietuvą daugelį Italijos kultūros reiškinių, taip pat ir šokius.

„Yra žinoma, kad Bonos Sforcos dėdės dvare tarnavo Leonardo da Vinci, iškėlęs Renesanso epochoje propaguotą žmogaus kultą, jo kūno grožį ir jaunystę, o ir Bonos Sforcos, kuri ir pati mėgo šokti, dvare trumpam ar ilgiau jos valdymo laikotarpiu rezidavo per tūkstantį italų. Tad, neminint administracinių, teisinių ir kitokių naujovių, keitėsi kultūrinė aplinka, rafinuotėjo gyvenimo stilius“, – pasakoja J.Karpavičienė.

Tiesa, dvariškiai mėgo ir greitesnius šokius, tad, pavyzdžiui, po pavanos visuomet buvo šokama galjarda – greitas, linksmas, energingas šokis.

Renesanso šokių kultūra pasižymėjo energingais kojų judesiais. Šalia jau buvusių viduramžių šokių, tokių kaip branlis ir basdansas, ypač išpopuliarėjo lėtu vaikščiojimu ir nusilenkimais pasižyminti pavana. Tiesa, dvariškiai mėgo ir greitesnius šokius, tad, pavyzdžiui, po pavanos visuomet buvo šokama galjarda – greitas, linksmas, energingas šokis.

Kad šokis buvo neatsiejamas kultūrinio gyvenimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje elementas, iškalbingai byloja Bonos Sforcos dukters Kotrynos Jogailaitės kraičio aprašas. Ištekinant ją už būsimo Švedijos karaliaus Jono III Vazos, kraityje, be brangenybių, paauksuotų ir sidabrinių indų, prabangaus garderobo, šilko patalynės, minimas ir „raudonas audeklas, kuriuo dengiamos menės, kuomet šokama“.

Lietuvos šokio istorijai – impulsai iš svarbiausio traktato

Mokėti šokti neabejotinai buvo viena iš gerų manierų, kurių buvo mokomi visi kilmingųjų ir dvariškių vaikai. Tad kiekvieno Europos valdovo ar didiko dvare dirbo šokių mokytojai, buvo buriamos ir šokių grupės.

„Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Bonos Sforcos senelio dvare tarnavo vienas garsiausių to meto šokių mokytojų Guglielmo Ebreo, užsirekomendavęs daugelio to meto Europos valdovų dvaruose ir parašęs šokių traktatą „De pratica seu arte tripudii“. Šis rankraštis 1463 m. Milane dovanotas būsimos Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos seneliui Galeazzo Maria Sforcai sužadėtuvių proga, tad neabejotina, kad juo naudojosi ir pati Bona Sforca“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduoja.

Tų laikų Europoje tai buvo vertingiausias ir išsamiausias XV a. itališkų dvaro šokių rinkinys su nepaprastai vertinga teorine traktato dalimi apie šokį kaip meną ir mokslą, su šokį aukštinančiais dviem puikiais sonetais ir dviem ilgesniais eiliuotais tekstais. Prieš keletą metų šis pasaulinio garso šokių traktatas pristatytas ir Lietuvoje, o jo dalis išversta į lietuvių kalbą.

Užgavėnių šokių siautulys

Istorikai tvirtina, kad Renesanso epochoje patys siautulingiausi šokiai buvo šokami aukštuomenės karnavaluose. Juos tyrinėjęs Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro istorikas Eimantas Gudas sako, kad šokiai Venecijos karnavalų, Užgavėnių metu buvo itin svarbi elito pasilinksminimų dalis.

1640 m. Užgavėnes Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza su dvaru praleido Varšuvoje, kur kelias dienas šokta tiek, kad vienas dvariškis susilaužė koją, o viena dama anksčiau laiko pagimdė.

„1549 m. Lenkijoje, Krokuvos Vavelyje ir medžioklės rezidencijoje Nepolomicuose, Žygimantas Augustas su tik ką jo žmona tapusia Barbora Radvilaite praleido vasarį buvusią Užgavėnių sezono atkarpą. Tuo metu būta karuselės žaidimų, žiedo gaudymų, kaukių balių. O vieną Užgavėnių vakarą Žygimantas Augustas liepė dvariškiams eiti miegoti, bet pats, simboliškai dvarui parodęs einąs gulti, su keliolika artimiausių rūmininkų žmonos Barboros Radvilaitės apartamentuose surengė šokių vakarą, kuriame grojo pučiamųjų instrumentų konsortas, dvariškiai šoko tris valandas, o ir pats Žygimantas Augustas su Barbora keletą kartų pašoko“, – pasakoja istorikas.

Įdomių faktų apie Lietuvos ir Lenkijos valdovų aistrą šokiams atskleidžia Lietuvos didžiojo kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos dienoraščiai. Jei ne jie, apie Užgavėnes mūsų valdovų rezidencijoje Vilniuje XVII a. žinotume visai nedaug.

„Štai tuose dienoraščiuose minima, kad 1639 m. kovo 6 d. Vilniaus Žemutinės pilies rezidenciniuose rūmuose buvo surengti šokiai, kuriuose Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Cecilija Renata Habsburgaitė, valdovo Vladislovo Vazos žmona, ir jos rūmų damos pasirodė pasipuošusios puikiomis kaukėmis. Tąkart Užgavėnių švenčių linksmybės, vadinamos Bakcho šventėmis, truko tris dienas iki Pelenų trečiadienio aušros, – pasakoja E.Gudas, pabrėždamas, kad kitų metų Užgavėnės buvusios dar linksmesnės. – Rašoma, kad 1640 m. Užgavėnes Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza su dvaru praleido Varšuvoje, kur kelias dienas šokta tiek, kad vienas dvariškis susilaužė koją, o viena dama anksčiau laiko pagimdė.“

Šuolis į profesionalumą

Baroko epocha garsėjo formų įmantrumu,  todėl ir šokiai valdovų dvaruose tapo sudėtingesni, atsirado daugiau judesių, šuoliukų, apsisukimų, reveransų. Šokių karaliaus vietą užėmė menuetas, iš kurio vėliau išsirutuliojo barokinis baletas. Tačiau ne tik: šokio kultūra persikėlė ir į operos dramma per musica žanrą.

Pasak J.Karpavičienės, Vladislovo Vazos iniciatyva Vilniuje 1636 m. rugsėjo 4 d. pastatyta ankstyvoji opera „Elenos pagrobimas“ turėjo ne tik nepriekaištingai paruoštą scenografiją, bet ir kitų elementų, tarp kurių, spėtina, buvo numatytos ir surežisuotos šokių scenos.

„Baroko epochoje yra žinoma autorių, kurie operoms parašė ne tik muziką ir libretą, bet ir visą scenos mašinerijos eigą tam, kad žiūrovams būtų sukurtas didžiulis įspūdis: atsivertų pragaro vartai, grotų tikri fontanai, atskristų angelai ir t.t. Tačiau svarbiausia, kad tai nebuvo tik dekoracijos, mašinerijos ir kiti dalykai, tai buvo natūralus judėjimo poreikis, ėjimas profesionalumo link“, – teigia J.Karpavičienė.