Ar kas galėjo pamanyti, kad Proustas, didysis prancūzų literatūros klasikas, taps puikiu patarėju, kaip mums prasmingai gyventi šiandien? Genialus rašytojas suprato, kad gyvenimo esmė bei vertė susideda iš kasdienybės smulkmenų. Paklauskite savęs, ar mokate mėgautis atostogomis, ar žinote, kaip atnaujinti draugystę, išmokti sklandžiai reikšti mintis, vertinti mažus dalykus, būti geru šeimininku, prisipažinti mylint? Proustas savo gyvenimu bei kūryba knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ siūlo mums vertingų atsakymų.

Jos autorius Alainas de Bottonas išgarsėjo didelį pripažinimą pelniusiomis esė ir romanais, kuriuose meno, filosofijos ir literatūros svarstymai patraukliai ir suprantamai derinami su kasdienės filosofijos, arba praktinės gyvensenos, patarimais. Rašytojas, pateikdamas daug autentiškos, dažnai iki šiol visiškai negirdėtos informacijos apie Proustą, jo šeimą bei aplinką, gilindamasis į santykius su artimaisiais, cituodamas ištraukas iš jo laiškų, esė ir didžiojo romano ,,Prarasto laiko beieškant“, svarsto apie literatūros bei meno poveikį mūsų gyvenimui.

A.de Bottono knygoje Proustas tampa išminties, meilės ir subtilių bei gilių įžvalgų apie visuomenės funkcionavimą, meno apraiškas ir būties prasmę simboliu.

Skirtingai nuo daugelio kitų literatūros mokslo veikalų, autorius nagrinėja ne Prousto kūrybos menines ypatybes, bet gilinasi, iš kur tai kilo ir kodėl atsirado. Autorius atveria daugiau galimybių ir Prousto asmenybei pažinti, ir literatūros poveikiui atskleisti. Įtaigiai derindamas literatūrinės biografijos ir praktinių patarimų žanrus A.de Bottonas parodo, kokią didžiulę įtaką kasdieniam gyvenimui, galvosenai ir elgsenai daro literatūra ir kaip, sąmoningai ją vertinant, galima iš esmės pakeisti savo gyvenimą.

Iki šiol daugelio skaitytojų bei literatūros kritikų sąmonėje mįslingo, paslaptingo, prie realaus gyvenimo neprisitaikiusio Prousto įvaizdis A.de Bottono knygoje tampa išminties, meilės ir subtilių bei gilių įžvalgų apie visuomenės funkcionavimą, meno apraiškas ir būties prasmę simboliu. Didžiausias šios knygos privalumas ir vertė – naujas rašytojo portretas, nutapytas iš jo laiškų, esė ir romanų, papildytas autoriaus komentarais, teigiantis ne tik literatūros grožį ir didybę, bet ir galią mus paveikti ir keisti.

Kaip teigia garsus JAV rašytojas Johnas Updike’as, šioje knygoje rasime daugiau domesio žmogumi ir fantazijos žaismo nei daugumoje grožinių knygų. A.De Bottonas, pabrėždamas Prousto kūrybos gydomuosius, patariamuosius aspektus, perskaito mums ją iš naujo ir pateikia „šio milžiniško švento ežero saldų, skaidrų distiliatą“.

***

Proustas yra parašęs esė, kurioje niūriam, pavydžiam ir nepatenkintam jaunuoliui mėgino sugrąžinti šypseną. Vaikiną pavaizdavo po pietų tebesėdintį prie stalo tėvų bute, prislėgtu žvilgsniu žvelgiantį į kairėje ant staltiesės gulintį peilį, nebaigto maisto likučius, bespalvį mėsos pjausnį, suglamžytą staltiesę. Pakėlęs žvilgsnį, valgomojo gale išvystų mezgančią motiną, o ant bufeto, šalia ypatingomis progomis atidaromo brendžio butelio, susirangiusią katę. Vaizdo nykumas neatitinka jauno žmogaus polinkio gražiems prabangiems daiktams, kuriems įsigyti neturi pinigų. Proustas įsivaizduoja jaunojo esteto bjaurėjimąsi šiuo buržuaziniu interjeru lyginant jį su muziejuose ir katedrose matytomis grožybėmis. Jaunuolis pavydi bankininkams, turintiems pakankamai lėšų deramai išpuošti namus, kur visi daiktai yra meno kūriniai – pradedant anglies žnyplėmis židinyje ir baigiant durų rankenomis.

Norėdamas pabėgti iš namų nykumos, bet neturėdamas galimybių pirmuoju traukiniu išvykti Olandiją ar Italiją, jaunas žmogus gali eiti į Luvrą ir bent jau akims suruošti puotą įstabiais vaizdais: Veronese´s nutapytais rūmais, Claude´o (Monet) uostais ir Van Dycko prabangaus gyvenimo scenomis.

Sugraudintas jaunuolį apėmusio liūdesio, nežymiai keisdamas muziejaus lankymo trajektoriją, Proustas pasiūlo radikaliai keisti gyvenimą. Tad, užuot leidęs skubėti į Claude´o ir Veronese´s sales, parodo kitą kelią – į galerijas su Jeano­Batist´o Chardino darbais.

Pasirinkimas gali atrodyti keistas, mat Chardinas nevaizdavo nei uostų, nei princų, nei rūmų. Jis tapė dubenis su vaisiais, ąsočius, kavinukus, duonos kepalus, peilius, vyno taures ir mėsos gabalus. Mėgo vaizduoti virtuvės reikmenis – ne tik dailius šokolado indelius, bet ir druskines bei kiaurasamčius. Ir jo žmonės neturėjo nieko herojiško – vienas skaito knygą, kitas stato kortų namelį, štai moteris, iš turgaus ką tik parnešusi kelis duonos kepaliukus, ar motina, rodanti dukrai klaidas siuvinyje.

Nepaisant kasdieniško siužeto, Chardino paveikslai žavūs ir iškalbingi. Jo persikas toks pat rausvas ir putlus kaip cherubinas, o austrių lėkštė ar citrinos griežinėlis – tikrai gundantys apetito ir juslingumo simboliai. Išskrosta ant kablio pakabinta raja primena jūrą, kurios bauginanti palydovė gyva buvo. Giliu raudoniu nukraujavę viduriai, melsvos gyslos ir balkšvi raumenys panašūs į polichrominės katedros navas. Tokia pat harmonija sieja ir daiktus: vienoje iš drobių jaukiai tarpusavy dera rausvi kilimėlio prie židinio atspalviai, adatų dėžutė ir verpalų sruoga. Paveiksluose atsiveria pasaulis, kurį iškart atpažįsti kaip savą, neįtikėtinai ir stebuklingai žavų.

Proustas buvo įsitikinęs, kad susitikimas su Chardinu gali lemtingai pakeisti liūdnojo jaunuolio nuostatas.

“Iš nuostabos apstulbusio regint šį daiktų prašmatnumą, ligi šiol matytą kaip banalybę, šias žavias gyvenimo scenas, iki tol laikytas be galo varganomis, šiuos įkvepiančius gamtos vaizdus, iki tol įsivaizduotus tokius nykius, paklausčiau jo: „Ar esi laimingas?“

Bet kodėl turėtų? Ogi todėl, kad Chardinas parodė, jog mus supančioje aplinkoje galima rasti – už visiškai menkutę kainą – be galo daug gražių dalykų, anksčiau sietų tik su rūmais ir princais. Čia nebesijauti išvarytas iš grožio karalystės ir nebepavydi gudriems bankininkams, besipuikuojantiems auksinėmis anglies žnyplėmis ir deimantais inkrustuotomis durų rankenomis. Nes galiausiai supranti, jog dailūs gali būti ir metaliniai, ir moliniai indai, kad paprastas molis yra toks pat gražus kaip brangieji akmenys. Proustas įsitikinęs, kad, pamačius Chardino drobes, džiaugsmo teiks ir vargani jo tėvų namai:

“Žingsniuodamas po virtuvę sakysite: kaip žavu, kaip prašmatnu ir gražu – tarsi Chardino paveiksluose.”

Esė Proustas bandė sudominti ir meno žurnalo Revue Hebdomadaire redaktorių Pierre´ą Mainguet.

“Ką tik baigiau nedidelę studiją apie meno filosofiją, – jei galiu čia pavartoti šį kiek pretenzingą apibūdinimą, – kurioje mėginau parodyti, kokias išminties ir meilės supančiam pasauliui pamokas mums teikia didieji tapytojai ir kaip jie, būtent jie, o ne kiti, „priverčia mus atverti akis“, atverti taip, kad pagaliau pamatytume aplinkinį pasaulį. Šioje studijoje kaip pavyzdį pasirinkau Chardiną, pamėginęs atskleisti jo įtaką, žavesį ir išmintį, kuriais, įvesdinęs į savo natiurmortų gyvenimus atgaivina nykiausią mūsų kasdienybę. Kaip manote, ar ši esė galėtų būti įdomi Revue Hebdomadaire skaitytojams?”

Skaitytojams gal ir galėtų, bet kadangi redaktoriui nebuvo, ji taip ir liko neišspausdinta. Neigiamas atsakymas tuomet buvo visiškai suprantamas: 1895 metais Mainguet dar neįtarė, kad vieną gražią dieną Proustas taps Proustu. Be to, esė moralas balansavo ties juokingumo riba. Dar žingsnis – ir paaiškėtų, kad viskas, net paprasčiausios citrinos, yra gražu ir kad nėra jokio pagrindo pavydėti kitiems, nes lūšna tokia pat graži kaip vila, o smaragdas vertas tiek pat, kiek apdaužyta lėkštė.

Bet Proustas, užuot skatinęs vienodai vertinti visus daiktus, kvietė daug įdomesniam žygiui – nustatyti tikrąją dalykų vertę pakoreguojant gero gyvenimo apibūdinimus, kuriais rizikuojama neteisingai nuvertinti vieną ir entuziastingai pervertinti kitą aplinką. Jei Pierre´as Mainguet nebūtų atmetęs esė, Revue Hebdomadaire skaitytojai būtų gavę progą peržiūrėti savąjį grožio supratimą ir užmegzti naujus, galbūt malonesnius, santykius su druskinėmis, moliniais indais ir obuoliais.

Kodėl anksčiau šių santykių nebuvo? Kodėl anksčiau nepastebėjo indų ir vaisių grožio? Tokie klausimai tam tikra prasme tušti – juk natūralu, kad vienų daiktų grožis mus veikia, o kitų ne, – estetinių vertinimų nelemia nei sąmoningi svarstymai, nei apgalvoti sprendimai, – tiesiog žinome, kad gražu yra rūmai, o ne virtuvė, porcelianas, bet ne kiniškas, guavos, o ne obuoliai.

Vis dėlto šis estetinių vertinimų betarpiškumas neturėtų mūsų klaidinti, versdamas patikėti, kad tokie vertinimai yra natūralūs, o sprendimai – galutiniai. Apie tai laiške Mainguet ir užsimena Proustas. Sakydamas, jog būtent didieji tapytojai atvėrė mums akis, jis kartu teigia, kad grožio suvokimas nėra nepajudinamas ir kad jį išjudinti gali tapytojai, savo paveikslais išmokę gėrėtis tuo, ką anksčiau niekinome. Jei nepatenkintas jaunuolis stalo induose ar vaisiuose nesugeba pamatyti grožio, taip yra iš dalies dėl to, kad iki šiol per mažai regėjo vaizdų, atskleidžiančių juose pavaizduotų daiktų žavesį.

Didžiųjų dailininkų gebėjimas atverti mums akis kyla iš jautraus dėmesio regimo pasaulio įvairovei – šviesos juostelei ant šaukšto galo, staltiesės audinio minkštumui, aksominei persiko odelei, seno žmogaus rausvam odos atspalviui. Jei iš meno istorijos norėtume padaryti karikatūrą, ją pateiktume kaip sąrašą genijų, atkreipusių dėmesį į reikšmingas detales, ir dailininkų, genialius techninius įgūdžius panaudojusius tik tam, kad paklaustų: „Argi ne žavios šios Delfto gatvelės?“ arba „Ar ne graži Sena už Paryžiaus?“ Ir Chardinas mums, sykiu su nelaimingu jaunuoliu, tarsi sako: „Dairykis ne po Italijos Kampaniją, žiūrėk ne tik į Venecijos balandžius, velk ne tik į išdidaus Karolio I raitelio skulptūrą, – pažvelk ir į dubenį indaujoje, nebegyvą žuvį virtuvėje, apskrudusios duonos kepalėlius valgomajame.“

Laimės jausmas, apimantis darsyk apsidairius aplink, yra pagrindinis Prousto terapinės sampratos elementas, rodantis, kokį mastą gali pasiekti mūsų nepasitenkinimas, atsiradęs veikiau dėl negebėjimo deramai pažvelgti į savo gyvenimą, o ne dėl savaiminio to gyvenimo netobulumo. Grožėjimasis apskrudusios duonos kepaliukais neužkerta kelio domėjimuisi pilimis, bet jei nemokame grožėtis jais, galima suabejoti apskritai mūsų gebėjimu grožėtis. Didžiulis skirtumas tarp to, ką nelaimingas jaunuolis mato savo namuose, ir to, ką Chardinas pastebi panašioje aplinkoje, dar sykį primena žiūrėjimo būdo, niekaip nesusijusio su įgijimu ir turėjimu, svarbą.

1895 metais parašytoje esė apie Chardiną pavaizduotas jaunuolis nėra vienintelis Prousto personažas, nelaimingas dėl to, kad nemoka matyti. Jis panašus į kitą nepatenkintą Prousto veikėją, pasirodysiantį romane po aštuoniolikos metų. Ir esė apie Chardiną jaunuolis, ir „Prarasto laiko beieškant“ pasakotojas kenčia nuo depresijos ir gyvena nuobodų gyvenimą, kol iš nykaus pasaulio juos pagaliau išvaduoja neįtikėtinai ryškus ir tikroviškas regėjimas, įrodantis, kad iki šiol jie taip ir nebuvo išmokę matyti – vienintelis juos skiriantis dalykas tik tas, kad vieną šį nuostabi vizija aplanko Luvre, o pas kitą ateina iš kepyklos.

Stengdamasis pastarąjį atvejį pateikti kuo įtaigiau, romano pasakotoją Proustas vaizduoja žiemos popietę vieną pasilikusį namie, jis kenčia nuo šalčio, nusiminęs dėl atšiauraus oro, o vienintelė jo paguoda – toks pat nelinksmas rytojus. Ir štai į kambarį įeina mama, siūlydama arbatos. Pasakotojas atsisako arbatos, bet vėliau, be jokios priežasties, persigalvoja. Mama atneša ir madleną, nedidelį putlų pyragaitį, tarsi nulietą rantytoje šventojo Jokūbo moliusko geldelėje. Liūdnas, reumato kamuojamas pasakotojas atsilaužęs gabalėlį įmerkia jį šaukštelin arbatos, paragauja – ir atsitinka stebuklas:

“Bet vos tik arbatos gurkšnis su pyragaičio trupiniais palietė gomurį, aš krūptelėjau ir suklusau – manyje vyko kažkas nepaprasto. Užliejo neapsakomas malonumas, su niekuo nesusijęs, be aiškios priežasties. Nuo jo viso gyvenimo staigmenos man tapo nesvarbios, jo smūgiai – neskaudūs, jo trumpumas – nerealus; tas malonumas veikė mane taip, kaip veikia meilė, jis pripildė mane brangios substancijos: ar gal veikiau ta substancija buvo ne manyje, ji buvo manimi. Nebesijaučiau menkas, atsitiktinis, mirtingas.”

Koks tas madlenos pyragaitis? Be abejo, toks pat, kokiu teta Leonija, sumirkiusi arbatoje, vaikystėje vaišindavo pasakotoją, kai šis, kartu su tėvais atostogaudamas pas ją Kombrė miestelyje, rytais užsukdavo jos pasveikinti. Vaikystės prisiminimai menkai išlikę, o ir išlikusieji neatrodo nei labai mieli, nei įdomūs. Tai nereiškia, kad mielų dalykų išvis nebuvo, – jie paprasčiausiai pasimiršo, o dabar vėl prisimenami madlenos pyragaičio dėka. Per atsitiktinį juslinį aktą gabalėlis pyragaičio, nuo vaikystės neragauto ir dėl to nesiejamo jokių vėlesnių asociacijų, sugrąžina į vaikystės dienas Kombrė, atgaivindamas ryškius ir mielus prisiminimus. Vaikystė iš karto tampa gražesnė nei atsiminė iki šiol, su tikru atradėjo džiaugsmu jis prisimena seną pilką namą, kuriame gyveno teta Leonija, miestelį ir Kombrė apylinkes, gatves, kuriomis vaikščiojo, bažnyčią, kaimo kelius, tetos gėlyną, Vivonos vandens lelijas. O prisiminęs suvokia, kokie vertingi šie prisiminimai, įkvėpsiantys parašyti romaną, kuris ir yra ne kas kita, kaip ištisa išsidriekusi, bet kontroliuojama „prustiškoji akimirka“, persmelkta tokio paties švelnaus betarpiško jausmingumo.

Knygą galite įsigyti ČIA