Charlotte Betts “Vaistininko duktė” – tai nepamirštama ir viską atperkanti meilės istorija Didžiojo maro ir Didžiojo gaisro siaubiamame XVII amžiaus Londone.

1665-ieji, Londonas. Už nedidelės, bet jaukios vaistinės prekystalio triūsia jaunutė Suzana Leiton. Jos tėvas – vaistininkas, todėl ore tvyrantį rožių vandens ir vaško, terpentino ir džiūstančių vaistažolių aromatą mergina pažįsta nuo vaikystės. Ji žino viską apie gydančius miltukus ir tepalus, ir tikisi vieną dieną pati tapti vaistininke. Tačiau Suzanos pasaka baigiasi, kai tėvas į namus parsiveda naują žmoną – arogantišką našlę Arabelą su trimis vaikais. Suzanai gimtuosiuose namuose greitai nebelieka vietos. Todėl, kai pasiperša žavingas gražuolis Henris Sevidžas, turtingas prekeivis, mergina nedvejodama sutinka tekėti. Ji tikisi, kad gyvenimas vėl bus laimingas ir kupinas meilės. Bet greitai ima aiškėti, kad Henris nėra tas, kas atrodė iš pirmo žvilgsnio. Negana to, į Londoną atslenka maras…

***

– Šventa santuoka – tai kilnus žingsnis, kurio nevalia žengti neapgalvotai, lengvabūdiškai ar neatsakingai…

Pastoriaus balsas dudeno garsiai, aiškiai, bet Suzanos mintys klajojo toli. Ji sėdėjo Švč. Mergelės Marijos bažnyčios su Arka priekyje su nauja skrybėle ir klausėsi, kaip šlama šilkais nepatogiai išsipustę maldininkai, susirinkę į tėvo sutuoktuves. Atėjo dauguma bičiulių ir daktarų, vaistininkų ir keletas dėkingų pažįstamų klientų. Iš baimės užsikrėsti maru nervingesni žmonės susilaikė namie vengdami didelių sambūrių. Klauptai nuotakos pusėje buvo pustuščiai.

Arabela stovėjo priešais altorių šalia tėvo, ir Suzana jau niekuo negalėjo pakeisti įvykių eigos. Ji išnaudojo visus protingus argumentus, kokius tik sugalvojo tėvui perkalbėti, bet galų gale turėjo susitaikyti, jog tėvas Arabelą įsimylėjo ir be jos būtų nelaimingas.

Per tas kelias savaites, kai buvo skelbiami užsakai, Arabela du kartus vakarieniavo pas juos, o sykį pakvietė juodu į namus, kuriuos ji nuomojosi Malkų gatvėje. Ten jie susipažino su jos vaikais. Šviesiaplaukė ir smulkiaveidė Harieta buvo mažytė Arabelos kopija; abu berniukai, kresni ir juodbruvi, turbūt panėšėjo į velionį tėvą.

– Pirma, ji buvo įvesta tam, kad žmonės galėtų daugintis ir dievobaimingai auginti vaikus…

Suzana sumirksėjo nuo šių pastoriaus žodžių. Jai dar nebuvo toptelėjusi nešvanki mintis, kad tėvas su Arabela galėtų susilaukti vaikų. Tikriausiai tėvas per senas, nors jaunamartė jauna? Užtenka, kad ji gavo įseserę ir du įbrolius, būtų siaubas, jeigu atsirastų daugiau vaikų.

– Antra, santuoka tarnauja kaip vaistas nuo pasileidimo ir sanguliavimo…

Ji užsimerkė ir mintyse ėmė labai garsiai giedoti psalmę. Mintis apie Arabelą naktiniais marškiniais tėvo lovoje buvo nepakeliama.

– Trečia, santuoka skirta abipusei bendrystei, kad vyras ir žmona vienas kitam padėtų ir vienas kitą guostų, būtų kartu ir džiaugsme, ir varge…

Suzana prisipažino pavydinti Arabelai, kam įsiterpė tarp jos ir tėvo, tačiau ilgainiui gal jiedvi išmoks mėgti viena kitą. Galų gale nėra jokios priežasties, kodėl turėtų nutrūkti jaukūs jųdviejų su tėvu vakarai garsiai skaitant knygas; vienintelė permaina bus tai, kad kitoje židinio pusėje sėdės Arabela.

– Kas išleidžia šitą moterį už šito vyro?

Arabelos brolis žengtelėjo atgal. Pastorius įdėjo jos ranką į Kornelijaus delną.

Jungtuvės įvyko.

***

Vestuvių vaišės vyko „Karūnos ir pagalvės“ užeigoje Temzės gatvėje.

Besišnekučiuojantiems svečiams susėdus, Ričardas Beris, Kornelijaus pabrolys, pabeldė peiliu į stalą.

– Prašom tylos, įnešamas pyragas! – sušuko atsukdamas į tėvą įraudusį veidą ir vos tramdydamas juoką. – Tai mano dovana tau, tikiuosi, pralinksmins.

Muzikantui smuikeliu čirpinant smagią melodiją, dvi patarnautojos įnešė, laikydamos ant pečių, padėklą su didžiuliu pyragu. Kol pyragas iškilmingai atgulė ant stalo priešais jaunikį, Ričardas Beris sušoko džigą.

Kornelijus prapjovė viršutinį sluoksnį, visi aiktelėjo ir ėmė kvatoti, kai iš pyrago vidurių purptelėjo tuntas karvelių. Išgąsdinti triukšmo, paukščiai blaškėsi barstydami trupinius ore arba, dar blogiau, svečiams ant galvų.

Kilo sąmyšis. Metjus isteriškai klykė matydamas, kad motinai baisu, ji nosine vaiko paukščius ir šaižiai šūkauja. Vienas svečių pripuolė su buteliuku uostomosios druskos, bet Arabela, aiškiai patenkinta atsidūrusi dėmesio centre, raminama nesileido ir kūkčiodama įsikniaubė vyrui į petį.

Suzana atpažino svečią, atskubėjusį padėti Arabelai, – tai buvo daktaras Embrouzas, vestuvėms apsirengęs pernelyg kukliai.

– Kaip jūsų ligonis su šlapimo pūslės akmeniu? – paklausė ji.

– Jūsų tėvo receptas padeda.

– Labiau negu uostomoji druska mano pamotei?

– Regis, taip.

Daktaras Embrouzas nusisuko, bet ji nustebo, nes tamsiose jo akyse spėjo pastebėti linksmus žiburiukus.

Arabela jau kiek aprimo guodžiama naujojo vyro; šis atsargiai nosine braukė trupinius, įkritusius tarp auksinių jos garbanų. Nors Kornelijus aiškino, jog tai geras ženklas, ji nesidavė įtikinama.

„Karūna ir pagalvė“ garsėjo gerais vynais ir šviesiuoju alumi, tad pokylis tuoj įsisiūbavo. Suzana išėjo į priemenę, atsisėdo priešais židinį ant suolo aukšta atkalte, masyviais ranktūriais ir užsimerkė mėgindama pamiršti ją užgriuvusius įvykius.

Po kiek laiko pabudo iš snaudulio išgirdusi balsus; iš savo kertelės pamatė įeinant tėvą ir Ričardą Berį.

– Taupai jėgas vestuvinei nakčiai, bičiuli? – paklausė Ričardas, kumštelėdamas jam į šoną.

– Dievaži, Arabela taip įaudrino man jausmus, kaip jau nebesitikėjau, – tarė Kornelijus. – Nenoriu dar vienuolika metų gyventi kaip vienuolis. O jau esu per senas, kad rizikuočiau užsikrėsti sifiliu nuo kokios nors vėjavaikės Smitfilde.

Suzana užsiėmė burną ir susigūžė savo slėptuvėje.

– Taigi naujoji ponia Leiten kremais primaitinta oda visai tave užbūrė, tiesa? Negaliu tavęs kaltinti, – atsiduso Ričardas. – Ak, tos jauniklės! Pats kartais pasvajoju. Bet pasitenkinu saviške Braide, nors ji jau be kelių dantų ir sustorėjusi. Šaltą žiemos naktį vis dar mane sušildo.

– Braidė gera moteriškė. Mano Elizabeta ją labai mėgo.

– Ką gi… Kol galime, reikia smagintis, – pasakė Ričardas. – Kas žino, kada mus nusineš maro šmėkla? Žiūrėk, nusičiaudėsi, o kitą dieną jau lavonas. Gyvenk šia diena, štai kaip!

Knygą galite įsigyti čia