2016 Gegužės 17

Vakaro skaitiniai

Ištrauka iš E.Chase „Juodųjų Triušių dvaras“

veidas.lt

Tobula atrodžiusi šeima. Didelė paslaptis. Ir viena vasara, visiems laikams pakeitusi visų gyvenimą. Įspūdingas, gebenėmis ir paslaptimis apipintas Juodųjų Triušių dvaras traukte traukia prašalaičio žvilgsnį. Kaip tik čia savo vestuves švęsti norėtų Lorna Danevėj, šį dvarą prisimenanti iš vaikystės atostogų romantiškajame Kornvalyje. Dabar jame šeimininkauja atšiauri sena keistuolė, tačiau dvaras mena ir ankstesnius šeimininkus – gražią Eltonų šeimą. Ponia ir ponas Eltonai ir keturi jų vaikai Juodųjų Triušių dvare leisdavo idiliškas ir neskubrias atostogas, kol vieną vasarą paslaptingas tragiškas įvykis visiems laikams pakeitė jų visų ir paties dvaro likimą.

***

Viena jųdviejų kelionių. Kuo arčiau tikslo, tuo sunkiau įsivaizduoti, jog jie kada nors jį pasieks. Ir vėl kelio atsišakojimas, dar vienas niekur nevedantis laukų keliukas. O jau vėlu, pernelyg vėlu. Į mašinos stogą barbena šiltas vasaros lietus.

– Žinai, spjaunam į nuostolius ir grįžtam į tą „B&B“. – Džonas užgula vairą norėdamas geriau matyti už priekinio stiklo srūvantį plentą. – Pasiimam po pintą alaus ir planuojam vestuves kur nors šalia M25. Ką pasakysi?

Lorna piršto galu ant aprasojusio lango piešia namą. Stogą. Kaminą. Dūmų užraitą.

– Nesutinku, brangusis.

– Tai gal kokioj viečiukėj su saulėtu mikroklimatu?

– Cha, juokinga.

Nepaisant visų šios dienos nusivylimų, – nė viena vestuvių vieta nepateisino vilčių, taip sakant, per brangiai įkainotas kartūnas, – Lorna visai patenkinta. Tiesiog smagu važiuoti tokiu prastu oru su vyriškiu, už kurio ji tekės, dviese užsidarius savo dusulingame raudoname fiatuke. Kai bus seni ir žili, prisimins šią kelionę, mąsto ji. Kaip buvo jauni, įsimylėję ir važiavo per lietų.

– Nuostabu. – Džonas susiraukia užpakalinio vaizdo veidrodėlyje pamatęs didžiulį tamsų pavidalą. – Tik ir trūksta, kad ant manęs imtų lipti prakeiktas kombainas. – Jis sustoja kryžkelėje, kur visokios rodyklės, iškraipytos vėjų, rodo kryptis, menkai sutampančias su atitinkamų kelių kampais. – O kur dabar?

– Pasiklydome? – paerzina ji, nė kiek nenusiminusi dėl tokios perspektyvos.

– Navigacija pasiklydo. Atrodo, išėjom už valdymo tinklelio ribų. Taip gali atsitikti tik tavo numylėtame Kornvalyje.

Gražus Džono veidas apsiniaukia. Lorna šypsosi. Džono niurzgumas berniukiškas, paviršutinis, jis išgaruos vos pamačius kokį namą ar šalto alaus bokalą. Jis nekaupia emocijų kaip ji, nepaverčia kasdienių sunkumų kitų, svarbesnių dalykų simboliais.

– Ką gi… – Jis linkteli rodydamas į žemėlapį ant Lornos kelių, apibarstytą trupiniais ir sulankstytą kaip papuola. – Kaip tavo šturmano įgūdžiai, saulele?

– Na… – Ji išskleidžia žemėlapį nužerdama trupinius ant tuščių butelių nuo vandens, besiritinėjančių smėliuotu mašinos dugnu. – Mano apytikriais kartografiniais skaičiavimais, tebevažiuojame Atlanto kryptimi.

Džonas atsilošia, ištiesia kojas, per ilgas mažučiam automobiliui.

– Pasaka.

Lorna pasilenkia, paglosto jam šlaunį, kur džinsai išblukę nuo raumenų spaudimo. Žino, jog jis pavargo per lietų vairuoti nepažįstamais keliais, važinėti po vestuvių sodybas; šią, tolimiausią, sunkiausią surasti, jie pasiliko pabaigai. Jie būtų Amalfio pakrantėje, jeigu ji nebūtų užsispyrusi, kad reikia važiuot į Kornvalį. Jeigu Džonui baigiasi kantrybė, nėra kaip jo kaltinti.

Džonas pasipiršo per Kalėdas, prieš kelis mėnesius, po priklauptu jo keliu traškėjo pušų spygliai. Ilgą laiką to ir pakako. Jai be galo patiko būti susižadėjusiai, patiko palaimingas netikrumas: jie priklausė vienas kitam, bet kas rytą pabudę iš naujo pasirinkdavo kits kitą. Ji bijojo rizikuoti ta lengvute laime, taip pat santykių seksualumu. Juk jie turi marias laiko.

Ir staiga tos marios išseko. Gegužę netikėtai mirus motinai, sielvartas Lorną grąžino į žemę, – ji pasijuto lyg iškritusi iš karšto oro baliono, – ir vestuvės tapo neišvengiamu, primygtiniu reikalu. Motinos mirtis priminė, kad laukti negalima. Negalima atidėlioti ar pamiršti, kad kiekvieno kalendoriuje yra juodai apibrėžta data, tolydžio artėjanti. Išmušantis iš vėžių, bet kartu teigiantis gyvenimą, tas įvykis akino ją tvirtai sugriebti savo likimą ir darganotą sekmadienio rytą laimę nešančiais raudonais aukštakulniais nucaksėti šiukšlina Betnal Grino gatve. Šįryt ji įsispraudė į geltoną kaip saulė septinto dešimtmečio vintažinę suknelę. Jeigu dabar nevilkės, tai kada?

Džonas žiovaudamas perjungia pavarą.

– Lorna, pakartok tos vietos pavadinimą.

– Penkro, – linksmai taria ji, stengdamasi pakelti jam nuotaiką, nepamiršdama, kad, jeigu būtų Džono valia, jie paprasčiausiai sukimštų jo didelę, išsišakojusią šeimą į palapinę tėvų sode Esekse, ir būtų tvarka. Paskui persikeltų tolyn, arčiau jo seserų, kurios jį garbina; savo mažą butuką centre išmainytų į užmiesčio namą su vejų purkštuvu, – kad jo motina Loren galėtų padėti prižiūrėt kaipmat pabirsiančius vaikelius. Laimė, ne Džono valia. – Penkro dvaras.

Jis persibraukia kviečių gelsvumo plaukus, jų galiukai nuo nardymo banglente beveik nubaltinti saulės.

– Dar pabandom?

Ji irgi jam nusišypso. Ak, kaip jį myli.

– Velniop, važiuojam šituo keliu. Viena galimybė iš keturių, kad pataikysime. Ir galbūt atsikratysime kombaino.

Jis paspaudžia akceleratorių.

Kombaino jie neatsikrato.

Lietus nesiliauja. Priekinis stiklas aptiškęs krūminių builių žiedeliais, valytuvai cypčiodami stumia juos į baltas pusnis. Lornos širdis po standžia suknelės medvilne ima plakti greičiau.

Nors per lietaus upelius, srūvančius langu, ji mato nedaug, žino, jog už stiklo driekiasi miškingi Rouzlando pusiasalio slėniai, upės užtakiai ir nuošalios jūros įlankėlės, ji tiesiog juos užuodžia snaudžiančius rūke. Iš vaikystės prisimena šiuos kelius – jie lankydavosi Kornvalyje beveik kas vasarą – ir kaip jūros oras plūsdavo pro nuleistą langą nupūsdamas paskutines prilipusias Didžiojo Londono dulkes ir rūpesčių raukšleles nuo mamos veido.

Jos mamą, nervingą moterį, visą gyvenimą kamavo nemiga: pajūris turbūt buvo vienintelė vieta, kur ji miegodavo. Būdama maža, Lorna galvodavo, kad Kornvalio oras galbūt sklidinas keistų migdomųjų kvapų, kaip kad aguonų laukas pasakoje „Ozo šalies burtininkas“. Dabar tykus balselis galvoje pakužda, kad tas oras gal sklidinas ir šeimos paslapčių. Bet ji nutaria šitą mintį nutylėti.

– Lorna, ar tikrai žinai, kad ta griuvena tebėra?

Džonas atsilošęs, rankos ant vairo tiesios ir sustingusios, akys paraudusios nuo įtampos.

– Tebėra.

Ji suima ilgus tamsius plaukus, susuka ant pakaušio mazgą. Kelios sruogelės išsprūdusios susiraito ant blyškaus liauno kaklo. Ji jaučia aistringą jo žvilgsnį: jis dievina jos kaklą, gležną kaip kūdikio odą po pat ausimi.

– Dar primink. – Jo akys grįžta į kelią. – Kažkoks senas dvaras, į kurį su mama ateidavot per atostogas?

– Na, taip.

Ji energingai sulinksi.

– Tavo mamai patiko istoriniai pastatai, žinau. – Jis susiraukia žiūrėdamas į veidrodėlį. Lietus jau krinta įkypomis sidabrinėmis skraistėmis. – Bet kaip tu gali žinoti, kad tai tas pats dvaras?

– Penkro dvaras išlindo viename interneto vestuvių žinyne. Iškart atpažinau. – Jau tiek dalykų priblėso: jacintų dvelksmas nuo mėgstamiausių mamos kvepalų, tylus klaksėjimas liežuviu, kai ji ieškodavo skaitymo akinių, bet per pastarąsias kelias savaites netikėtai nušvito, nuskaidrėjo kiti prisiminimai, seniai pamiršti, lyg ir atsitiktiniai. Ir šis yra vienas tokių. – Kaip mama rodė į tą didžiulį seną namą. Su kokia baikščia pagarba į jį žiūrėjo. Visa tai kažkaip įstrigo atmintyje. – Ji sukioja sužadėtuvių žiedą su briliantu ir prisimena dar kai ką. Sunkų popierinį maišelį rausvomis juostelėmis, prikrautą pieniškų karamelių. Upelį. – Taip, beveik neabejoju, jog tai tas pats namas.

– Beveik? – Džonas juokiasi kraipydamas galvą – kvatoja iš pilvo gilumos, garsas atsimuša į šonkaulius. – Dieve, matyt, tikrai tave myliu.

Kurį laiką jie važiuoja draugiškai tylėdami, Džonas susimąstęs.

– Rytoj paskutinė diena, brangute.

– Žinau, – atsidūsta ji, nė kiek nesidžiaugdama, kad reikės grįžt į karštą, žmonių prisikimšusį miestą.

– Gal norėtum kur nors pavažiuot kitokiu, ne vestuvių reikalu?

Jo balsas nepaprastai švelnus. Ji suglumusi šypso.

– Žinoma. O koks tas reikalas?

– Na, pamaniau, gal nori aplankyti… kokią kitą žymią vietą? – sumurma jis, kosteli veidrodėlyje gaudydamas tamsias jos akis.

Lorna nežiūri į jį. Pirštai paleidžia plaukus, ir jie siūbteli žemyn paslėpdami užraudusį jos veidą.

– Kad ne… Aš tik noriu pamatyti Penkro.

Džonas patyliukais atsidūsta, perjungia pavarą ir daugiau apie tai nekalba. Lorna nubraukia namo siluetą nuo aprasojusio lango ir žiūri pro nuvalytą skrituliuką prikišusi nosį prie šalto stiklo, klaidžiodama savo mintyse.

– Taigi. Kokie atsiliepimai? – klausia jis.

Ji delsia.

– Na, tiesą sakant, jokių atsiliepimų nėra.

Jis kilsteli antakį.

– Bet aš paskambinau ir kalbėjau su gyvu žmogumi, tų namų savininkės asmenine padėjėja ar kuo. Moterimi, vardu Endeljen.

– Kas čia per vardas?

– Korniškas.

– Ar šituo manai viską pateisinti?

– O taip, – nusijuokia Lorna, ištraukia pėdas iš sidabrinių įsispiriamų basučių ir užkelia ant kieto pilkos plastikinės daiktadėžės viršaus, patenkinta, kad kojos įdegusios ir ryškiai mėlynas lakas neapsilaupęs. – Ji sakė, kad namas privatus. Pirmą kartą nuomojamas. Todėl nėra atsiliepimų. Bet jokios apgaulės, pažadu.

Jis šypsosi.

– Kartais tu tokia lengvatikė.

– O tu, brangusis, gali būti toks klaikiai ciniškas.

– Tik praktiškas, praktiškas. – Jis dirsteli į veidrodėlį, žvilgsnis sugriežtėja. – Velnias.

– Kas?

– Kombainą vairuoja greičio fanatas pensininkas. Per arti. Pridusk, seneli.

– Pasignalizuok.

– Ar matei, kokio didumo to kombaino dalgis?

Lorna įsitempia, apvynioja apie pirštą plaukų sruogą. Visa bėda, kad kombainas tikrai atrodo grėsmingai didžiulis tokiame siaurame kelyje, panašesniame į tunelį, kurio šonai iš stačių akmeninių šlaitų, o lubos – susipynę medžių vainikai. Ji nukelia pėdas, vėl įsispiria į basutes.

– Sustosime prie artimiausių lauko vartų ir pabandysime apsisukti, – po nejaukios valandėlės taria Džonas.

– Oi, liaukis…

– Lorna, juk pavojinga.

– Bet…

– Jeigu tave tai nors kiek paguos, tas namas tikriausiai kaip ir visi kiti, koks nors „B&B“. Sumautas konferencijų centras. Dar gražiau, jeigu būtų mums neįkandama kaina.

– Ne. Aš jaučiu, koks tas namas. – Ji kiečiau apvynioja plaukais pirštą, net parausta jo galiukas. – Nuojauta.

– Eik tu su savo nuojauta.

– Tu irgi buvai nuojauta.

Ji uždeda delną jam ant kelio, ir kaip tik tą akimirką jo raumenys susitraukia ir pėda staigiai nuspaudžia stabdžius.

Viskas nutinka tarsi vienu metu: sucypia guma, mašina slysteli į šoną, tamsus pavidalas liuokteli per kelią į krūmus. Ir baisi tyla. Lietaus barbenimas į stogą.

– Lorna, tu sveika?

Atbula ranka jis paliečia jai skruostą.

– Aha, sveika. – Liežuviu perbraukusi burną pajunta metalo skonį. – Kas atsitiko?

– Elnias. Tikriausiai tik elnias.

– Oi, ačiū Dievui, kad ne žmogus.

Jis švilpteli.

– Nedaug trūko. Tu tikrai sveika?

Beldimas į vairuotojo dureles. Krumpliai plaukuoti, oda raudona. Kombainininkas – tikras kalnas varvančia oranžine striuke.

Džonas įtariai nuleidžia stiklą.

– Atsiprašau, drauguži, už staigų stabdymą.

– Prakeiktas elnias.

Prie lango prisikiša vyro veidas, raukšlėtas kaip ir pats peizažas. Jis žvilgteli Džonui per petį ir įbeda blausų žvilgsnį į Lorną. Tas žvilgsnis byloja, kad jis nedažnai sutinka smulkučių trisdešimt dvejų metų brunečių geltonomis vasarinėmis suknutėmis. Žvilgsnis byloja, kad jis apskritai nedaug sutinka moterų.

Lorna mėgina nusišypsoti, bet lūpų kampučiai virpteli, lyg ji tuoj pravirktų. Pagaliau jai topteli, kad jie vos per plauką išvengė katastrofos. Dar labiau neįtikėtina, jog taip įvyko juodviem atostogaujant. Atostogaudama ji visad jausdavosi nemirtinga, ypač su Džonu, kuris globėjiškas, gan praktiškas ir stiprus kaip kūjis.

– Jie pralenda pro gyvatvorių spragas. Praėjusį mėnesį sukėlė avariją. – Vyriškis pūsteli ir ankštame mašinos salone pasklinda nemalonus burnos kvapas. – Du pakliuvo vos už kelių jardų nuo čia. Velnio padarai visai pasileido.

Džonas grįžteli į Lorną.

– Kažkas bando mus perspėti. Gal šiandien jau gana?

Ji jaučia, kaip virpa jo pirštai, ir supranta daugiau negalinti jo spausti.

– Gerai.

– Nežiūrėk taip. Grįšime kitą kartą.

Ji žino, kad negrįš. Juodu gyvena per toli. Ir per daug užsiėmę. Per daug dirba. Kai jie grįš, Džono šeimos statybos firma pradės ilgą projektą, kažkokias prašmatnias mansardas Bou rajone, o jai grėsmingai artėja rugsėjo pirmoji mokykloje. Ne, viskas per daug sudėtinga. Jie jau negrįš. Be to, Kornvalis nepraktiškas. Per brangu. Per sunku atvažiuoti svečiams. Per sunku Džonui. Ir tėčiui. Ir seseriai. Visi stengiasi jai įtikti, nes gaili, kad neteko mamos. Ji juk nekvaila.

– Šiuo keliu mažai kas važinėja. O kur judu traukiat? – klausia kombainininkas, kasydamasis sprandą. – Jau dienelę pasirinkot…

– Ieškom kažkokio seno namo. – Džonas lenda į daiktadėžę cukraus dozės, kad nedrebėtų rankos. Sugraibo pusiau išsivyniojusį seną lipnų mėtinį ledinuką. – Penkro dvaro?

– Aa…

Vyriškio veidas pasislepia gobtuvo oloje.

Pajutusi, jog vyriškiui pavadinimas girdėtas, ji atsisėda tiesiau.

– Žinote tokį?

Tas greit linkteli.

– Juodųjų Triušių dvaras.

– Oi ne, atsiprašau, mes ieškom Penkro dvaro…

– Čionykščiai jį vadina Juodųjų Triušių dvaru.

– Juodųjų Triušių dvaras, – Lorna bando pavadinimo skonį. Patinka. – Vadinasi, netoli?

– Beveik stovite ant kelio į jį.

Lorna atsisuka į Džoną šypsodama, pamiršusi, kad vos neištiko avarija.

– Dar vienąkart pasuksit iš šito kelio, – paskutinė proga pabėgti, – ir pateksit į dvaro žemę, kiek jos likę. Maždaug po pusės mylios privažiuosit patį dvarą. Pamatysite rodyklę. Na, taip tik sakau. Ją užstoja krūmai. Turėsit akylai žiūrėti. – Jis vėl įsistebeilija į Lorną. – Keista vieta. Ko jums ten prireikė, jei galima paklausti.

– Na… – Lorna įkvepia ketindama pradėti pasakojimą.

– Norime pažiūrėti, ar tinka vestuvėms, – taria Džonas, nespėjus jai išsižioti. – Na, norėjome.

– Vestuvėms? – Vyras išpučia akis. – Nejuokinkit. – Jis pasižiūri į Lorną, į Džoną, vėl į ją. – Klausykit, atrodote daili pora. Turbūt ne iš šito krašto, ką?

– Iš Londono, – sutartinai atsako jie.

Vyriškis linkteli, atseit viskas aišku. Jis uždeda ranką ant nuleisto lango krašto, po jo pirštais stiklas iškart aprasoja.

– Jei norite žinoti mano nuomonę, Juodųjų Triušių dvaras – ne vieta vestuvėms.

– Oo… Bet kodėl? – klausia Lorna, vėl netekusi ūpo ir norėdama, kad jis greičiau nueitų.

Vyriškis susiraukia lyg dvejodamas, kiek jiems sakyti.

– Visų pirma, namas jau sukiužęs. Orai namus šitam krašte gan greit sugraužia, jeigu nekiši į juos pinigų. Į tą namą jau kaži kiek metų niekas nieko nekišo. – Jis lyžteli suskirdusias lūpas. – Girdėjau, per pobūvių salės grindis išaugusios hortenzijos ir šiaip pilna visokių keistenybių.

– O, dievinu keistenybes.

Džonas užverčia akis stengdamasis nesijuokti.

– Prašau jos neskatinti.

– Verčiau grįšiu į kelią, – suglumęs burbteli kombainininkas. – O judu būkit atsargūs, gerai?

Jie žiūri, kaip jis nuplumpina, klausosi, kaip užbilda dantytais laipteliais į kombaino kabiną. Lorna nežino, ką manyti.

Džonas žino.

– Laikykis! Nepražiopsok kokio bembio. Aš apsisuksiu ir važiuosiu iki kryžkelės. Grįšime į civilizaciją, kur yra šalto alučio. Nė minutės nelauksiu.

Lorna suspaudžia jam ranką, taip, kad jis suprastų, jog ji šneka rimtai.

– Dabar jau būtų juokinga grįžti. Pats žinai.

– Girdėjai, ką sakė tas žmogus.

– Turime patys pamatyti, Džonai, net jei reikėtų atsisakyti.

Jis purto galvą.

– Nejaučiu jokio reikalo.

– Eik tu su savo jautimu, – sako ji, mėgdžiodama ankstesnę jo frazę ir norėdama jį prajuokinti. – Važiuojam. Tai vienintelė vieta, kurią beprotiškai noriu pamatyti.

Nykščiais jis spusteli vairą, galvoja.

– Būsi man skolinga.

Ji pasilenkia per rankinį stabdį, prispaudžia lūpas prie šilto neskusto skruosto. Jis kvepia seksu ir trapiais sausainiais.

– O šitai kuo tau nepatinka?

Džonas berniukiškai išsišiepia, pasuka raktelį. Mažiukas fiatas, truputį slidinėdamas, įsibėgėja ir it kraujo lašas nurieda šlapiu žaliu laukų keliu, už jų susiglaudžia medžių skliautas.

Knygą galite įsigyti ČIA

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...