Jolitos Herlyn „Atsargiai – moteris!“ – tai tikra istorija paremtas romanas apie moters dvidešimties metų gyvenimo kelią, kuris prasideda nedideliame Lietuvos miestelyje ir nusidriekia per tokias skirtingas šalis kaip Graikija, Kolumbija, Vokietija.

Likimas Redai pažeria įvairiausių išbandymų, kurių metu jai reikia atsakyti į tris pagrindinius klausimus:kokių aukų gali pareikalauti meilė ir ar ji vienintelis atsakymas į gyvenimo prasmės klausimą, kiek tvari meilė be kūrybos, ar susiedamas savo gyvenimą su geru, rūpestingu, bet nemylimu žmogumi, nepasmerki savęs vienatvės tylai, gūdžiai kaip žiemos naktis.

Ryškiai geltona Redos kuprinė nuo kalno straksi lyg teniso kamuoliukas. Mergina jau iš tolo mato, kad prie jūros bus ne viena. Du vaikinai žaidžia paplūdimio tenisą, o po medžiu ant margo patiesalo drybso kiek vyresnė šviesiaplaukė moteris. Tikriausiai turistė.

Trys poros akių nužiūrinėja geltonos kuprinės savininkę. Ši apsimeta to nepastebinti. Tamsūs akiniai slepia žibančias akis. Mergina šypsosi matydama, kad vaikinai stengiasi žaisti grakščiau, šokinėti aukščiau. Vienas labiau atlošė pečius, kitas įtraukė pilvuką.

Reda kiek atokiau pasitiesia rankšluostį ir lėtai, lyg ją filmuotų reklamai, nusitraukia palaidinę. Gražiai ją sulanksto ir išsivaduoja iš šortų. Plastiškais judesiais tepa ant kūno kremą nuo saulės, visa povyza rodydama, kad sportininkai jai nerūpi. Kiek pagulėjusi išsimaudo, nusiima akinius, o tada pasilenkusi purto šlapius plaukus, muojuoja galvą į abi puses. Jos jaunas kūnas blizga saulėje, vaikinams net seilės ištįsta. Bet Reda vaizduoja, kad jie jai nerūpi. Atsisėda, manieringai užsideda tamsius akinius, lyg siųsdama pasauliui ženklą: aš jūsų nematau, vadinasi, jūs neegzistuojat, ir atsuka žaidėjams nugarą.

Vaikinai toliau žaidžia tenisą. Įdegusios raumeningos rankos mosuoja raketėmis. Jie taiko taip sviesti kamuoliuką, kad šis atsidurtų kuo arčiau paslaptingos blondinės. Kaip kitaip prieisi ir geriau apžiūrėsi. Galų gale vienam pasiseka ir kamuoliukas bumbteli tiesiai ant Redos rankšluosčio. Mergina net nesujuda, lyg šalia nukritęs kamuoliukas būtų nematomas, lyg jos žvilgsnį amžiams būtų prikaustęs jūros mėlis.

Vienas iš vaikinų, tas žemesnis, bet raumeningesnis, išpūtęs krūtinę atlinguoja prie merginos. Lėtai pasilenkia ir pirštų galais sugriebia kamuoliuką. Reda vis dar studijuoja jūros tolius.

– Koks tavo vardas? – neiškenčia graikas. Klausia angliškai, neabejoja, kad prieš jį užsienietė.

– Mano vardas? – mergina kilsteli galvą, jos veidas neišduoda jokio susidomėjimo, tik abejingai klausia: kas čia ją išdrįso sutrukdyti?

– Taip, koks tavo vardas?

– Reda.

– Iš kur tu?

– Iš Lietuvos, – vėl ledinis tonas. Reda buvo girdėjusi, kad graikus traukia paslaptingos išdidžios moterys, jie tokias labiau gerbia, tad iš visų jėgų stengiasi tokia tapti bent šią minutę.

– Iš Lietuvos? „Žalgiris“? Kaunas? Krepšinis? – vyruko akys nušvinta, o kūnas spurda lyg pagauto paukštelio tinkle.

– Žinai „Žalgirį“? Girdėjai apie mano šalį? – Reda pakelia akinius atidengdama žalsvas akis, jose tvyksteli nuoširdus susidomėjimas. Juk ką tik Dimitrijaus seserys vargo prie žemėlapio Lietuvos ieškodamos, o šis graikas net apie „Žalgirį“ yra girdėjęs. – Tu man patinki, – pareiškia, bet nekoketuoja.

Moteris po medžiu pakyla nuo gulto ir modama ranka kažką graikiškai šūkteli vaikinui. Bet šis į jos žodžius nekreipia dėmesio. Visą jo esybę pasiglemžusi paslaptinga nepažįstamoji.

– O tu čia atostogauji?

– Lankau gimines.

– Gal galėčiau tave pakviesti vakarienės?

– Ne! Aš tavęs nepažįstu, – kategoriškai atkerta, nes intuicija jai kužda, kad šį jaunuolį mato ne paskutinį kartą. Tad pasirodyti lengvai prieinama neketina.

– Tada susipažinkime. Mano vardas Adonis, – neatlyžta graikas, kaitinamas svetimšalės abejingumo. – Žiūrėk, ten mano mama, – mosteli į moterį po medžiu, kuri jau lanksto paklotą ir bruka į krepšį. Ji skuba namo, trypčioja, bet laukia jaunuolio, neketina jo čia palikti. – Rytoj mes vėl žaisime tenisą. Ateik, pažaisim drauge.

– Aš nemoku.

– Išmokysiu tave. Lauksiu vienuoliktą, – vaikinas linkteli galva, apsisuka ir per smėlį brenda moters link, kuri jau kiša krepšį į automobilio bagažinę.

Rytas baltu debesėliu plaukia tolyn užleisdamas vietą dienos karščiui, o Reda vis sėdi terasoje po vynuogienojais ir lėtai, labai lėtai gurkšnoja graikišką kavą.

– Tai į paplūdimį neisi, koritcaki mou? – Algiro rausvų marškinėlių palapinė užstoja visą durų angą.

– Eisiu, eisiu, bet noriu ramiai kavos išgerti.

– Jau tuoj pietūs, nespėsi grįžti.

– Tikrai spėsiu, – patikina Reda puikiai žinodama, kad graikai nepusryčiauja, ryte geria tik kavą, pietus valgo tuoj po vidurdienio, o tada jau ilsisi.

Algiro tik gūžteli, švelniai nusišypso merginai ir vėl pasislepia namuko tamsoje. Veikiausiai, kad jos lašiniai saulėje neaptirptų, – geraširdiškai pagalvoja Reda ir pakėlusi žiūronus prie akių įsmeigia žvilgsnį į paplūdimį. Vaizdas glosto širdį. Adonis su draugu bando žaisti tenisą, o iš tikrųjų laužo kaklus žvalgydamiesi į kelią. Reda sukikena. Tegu pasižvalgo, palaukia, pasikankina. Kiekviena laukimo minutė jos kainą augina tarsi aukcione. Gerai, kad vakar tuos žiūronus dėdė Michaelis ištraukė. Tokį kozirį jai į rankas įteikė. Bet juk ir aukcionas amžinybę nesitęsia. Laikas! Reda užsimeta geltoną kuprinę ant pečių ir nušuoliuoja pakalnėn.

– Maniau, kad nebeateisi, – Adonis puola bučiuoti į skruostus lyg senas pažįstamas, bet Reda atšlyja rodydama, kad toks vaikino įkarštis ne visai tinkamas. – Eikš, išmokysiu žaisti. Tu stok priešais, o aš laikysiu tavo ranką.

Įdavęs raketę Adonis atsistoja Redai už nugaros. Tvirtai suima jos ranką ir kartu atmuša pirmą smūgį. Paskui dar vieną. Ir trečią.

– Na, matai, kaip tau gerai sekasi, – vis giria, bet rankos nepaleidžia.

Kai prakaito lašeliai suspindi ant žaidėjų kūnų, jie meta raketes ir panyra į gaivų vandenį. Kiek paplaukioję įsitaiso ant rankšluosčių. Adonio draugas, kažką suburbuliavęs apie reikalus, supratingai palieka porelę. Adonis dėl to neapgailestauja, Reda irgi.

– Iš kur tu apie Lietuvą girdėjai? – klausia.

– Aš „Žalgirio“ sirgalius, man krepšinis labai patinka, – šypsosi Adonis. – Ir universitete žaidžiu.

– O ką studijuoji?

– Ekonomiką Patrų universitete.

– Aaa, Patrai, žinau…

– Žinai, kas yra Patrai? – nuoširdžiai nustemba.

– Taip, mes iš Italijos į Patrus keltu persikėlėme.

– O paskui pakrante riedėjot? Aš dažnai šiuo keliu važiuoju. O gal turi kokių nuotraukų iš savo šalies? – staiga keičia temą.

Reda iš krepšio ištraukia knygą, kurioje vietoj puslapių skirtuko guli bendra klasės draugų nuotrauka, daryta per atsisveikinimo vakarėlį prie Palangos tilto. Adonis atidžiai studijuoja nuotrauką, o tada pirštu baksteli į vaikiną, apsikabinusį Redą.

– Čia tavo sužadėtinis? – graikui sunkiai sekasi slėpti nepasitenkinimą.

– Neee, šiaip bendraklasis, – nusijuokia.

– Tai galiu tave pakviesti vakarienės? – puola į ataką lyg išgirdęs, kad priekyje nėra jokių priešo pasalų.

– Nežinau, aš vis dar tavęs nepažįstu. Man per greitai.

– Tu baiminiesi? Nebijok, pasitikėk manimi, ir susipažinsime, – maldauja graiko akys.

Reda nirtuliuoja. Nežino, kaip derėtų elgtis. Mama tikrai į pasimatymą jos neišleistų, bet ji juk toli, atsiklausti nereikės. Ir kada ji paskutinį kartą tokio mamos leidimo prašė? Juk niekada! Tai kodėl dabar mamą prisiminė? Kas ji – saugumo garantas? Pačiai viską reikia spręsti, pačiai. Užtenka, kad Adonio mamą matė, išties solidi ponia, visai negraikiškos išvaizdos, riesta nosele. Bet ar nepagalvos šis berniokas, kad ji lengvabūdė turistė, tinkama vienos dienos nuotykiui? Tokios reputacijos nori išvengti, bet į tą pasimatymą nueiti labai maga, labai…

Dar minutę padvejojusi, Reda padiktuoja Algiro adresą.

Knygą galite įsigyti čia