Kaip apsaugoti verslą ir asmeninį gyvenimą? Kokių pavojų kelia žvalgybos agentūros ir kodėl reikia jų saugotis? Kieno teises ir galias gina Lietuvos Respublikos įstatymai? Verslo saugumo konsultantas Kastytis Braziulis į savo knygą “Visiškai slaptai” sudėjo svarbiausias savo mintis ir patarimus.

Autorius taip pat supažindina su informacijos rinkimo būdais, kaip elgtis sužinojus, kad esi sekamas, ir apskritai, kaip apsaugoti privatų savo gyvenimą. Turėdamas darbo patirties valstybiniame ir privačiame sektoriuose, K.Braziulis paprastai, aiškiai ir remdamasis konkrečiais pavyzdžiais kalba apie teisines sąlygas, kuriomis mes gyvename, dirbame, ilsimės.

***

Silpniausia yra vidurinioji darbuotojų grandis

Kiekvienoje įmonėje silpniausia yra vidurinioji darbuotojų grandis. Kodėl? Jie daugiausia žino. Jeigu nežino, tai labai greitai gali sužinoti, nes turi tokių galimybių. Kiekvieną darbo dieną jie bendrauja su kolegomis, dalyvauja įmonės susirinkimuose, rengia ir skaito dokumentus, organizuoja derybas, sprendžia su įmonės veikla susijusias problemas. Ši įmonės grandis pati informatyviausia.

Vidurinioji darbuotojų grandis yra itin pažeidžiama. Jie siekia karjeros, pripažinimo, nori gauti didesnį atlyginimą, geresnes socialines garantijas, prabangesnį mobilųjį telefoną, asmeninį kompiuterį ar tarnybinį automobilį. Tarp šių darbuotojų vyksta nuolatinė arši konkurencija. Jeigu vadovas ryte į darbuotoją kreivai pažiūrėjo ne dėl to, kad jis jo nemėgsta, o dėl to, kad vadovas gal su žmona ar draugu susipyko ar jam dar kas nors negero atsitiko, tai darbuotojas vadovo piktą žvilgsnį priima kaip įžeidimą, neįvertinimą ar net pažeminimą. Jis taip stengėsi dirbti, įtikti, dirba viršvalandžius, laiku įvykdo užduotis, visą save atiduoda darbui, bendrovės interesams, tačiau nėra vadovo vertinamas, – taip galvoja darbuotojas. Jis užpyksta, jį užplūsta nepasitenkinimas, ir šis jausmas po truputį, jeigu nestabdomas, virsta keršto jausmu. Darbuotojo galvoje pradeda suktis keršto planai: „Na, mes dar pažiūrėsim. Pamatysit, ko aš esu vertas! Pasigailėsit, bet bus jau per vėlu.“

JAV personalo patikimumo ekspertai atliko išsamų daugiau kaip 500 informacijos nutekintojų bylų tyrimą ir nustatė, kad pagrindinis motyvas nutekinti konfidencialią informaciją buvo ne pinigai, o nepasitenkinimas darbo atmosfera, netinkamas darbuotojo pastangų ir darbo pripažinimas.

Įmonių vadovai labai daug žino, tačiau nėra pažeidžiami. Turi viską, ko jiems reikia. Jeigu jie nori siekti didesnės karjeros, jiems telieka išeiti iš įmonės ir ieškoti darbo vietos didesnėse įmonėse. Vadovai yra patenkinti savo atlyginimu, socialiniu statusu. Jie yra pripažinti vadovais, jiems lankstosi ir jų klauso pavaldiniai. Valdyti žmones, įsakinėti jiems, matyti, kaip jie verčiasi per galvą įsakymus vykdydami, yra didis dalykas beveik kiekvienam. Žmogus, pajutęs valdžios skonį, daugiau nenori jos atsisakyti. Vadovai tokią valdžią turi ir jie už jokius pinigus nenori jos prarasti. Kiekvienas žvalgybos agentūros darbuotojas puikiai žino, kad užverbuoti vadovą ir priversti jį jam dirbti yra bergždžias reikalas. Laikas bus išvaistytas, o rezultatas nepasiektas. Todėl vadovai agentais neverbuojami.

Labai nori tapti agentais, pardavinėti informaciją ir gauti už tai atlygį žemiausia darbuotojų grandis, tačiau jie žvalgybos agentūroms yra neįdomūs, nes neturi žvalgybinių galimybių rinkti informaciją. Ką gali papasakoti mūrininkas, langų statytojas ar vairuotojas? Nieko įdomaus ir nieko vertingo. Tai kam švaistyti laiką jam verbuoti?

Svarbiausias žvalgybos agentūrų taikinys yra vidurinioji darbuotojų grandis. Šiems darbuotojams, jų apsaugai, jų mokymams privalu skirti ypatingą dėmesį.

Plepys – didžiausia problema

Darbuotojas, nesugebantis laikyti liežuvio už dantų, yra tikras žvalgybos agentūrų lobis. Jis daug žino, yra pažeidžiamas ir nė nemirktelėjęs visiems, kas tik paprašys, papasakos apie įmonę, jos vadovus, bendradarbius taip, kaip situaciją mato ir įsivaizduoja jis. Dažniausiai jo supratimas apie bendrovėje vykstančius procesus ir žinojimas apie vadovus būna iškreiptas ir išpūstas, o faktai neatitinka tikrovės.

Pateiksiu du pavyzdžius apie susitikimą su skirtingų įmonių darbuotojais ir rezultatą, kurį gavau pabendravęs su jais. Neminėsiu įmonių pavadinimų ir darbuotojų pavardžių. Ne jie yra esmė.

Kai susitikęs su banko darbuotoju kavinėje pakalbi apie orą, žuvis, baisų nusikaltėlių pasaulį ir išgėręs du bokalus alaus jo paklausi apie darbą, apie įmonės skolas arba tiesioginį viršininką, dažniausiai gauni griežtą atsakymą, kad jis su tavimi, nesvarbu, kas toks esi ir kokias pareigas užimi, nesiruošia kalbėtis apie savo darbą ir bendradarbius. Jis paaiškins, kad neturi įgaliojimų suteikti tau informacijos, ir rekomenduos kreiptis tiesiai į jo viršininkus ir, jei jie jam leis, jis prašomą informaciją tikrai suteiks. Banko darbuotojas nepabūgs ir jus įspės, kad jeigu dar kartą bandysite iš jo ištraukti informaciją apie darbą, tai atsistos ir paliks jus vienus, nes daugiau neturės apie ką su jumis kalbėtis. Taip darbuotojai elgiasi labai retai, tačiau panašių atvejų pasitaiko.

Dažniausiai apie 90 proc. darbuotojų, išgėrę du bokalus alaus, paklausti apie jų vadovą arba jums atsiliepus apie vadovą neigiamai, pradeda neužsičiaupdami pasakoti apie darbą ir nemėgstamus vadovus, matytus, girdėtus ir įsivaizduojamus dalykus. Kartais darbuotojas siekia padaryti jums įspūdį savo žiniomis ar parodyti, koks yra protingas, giriasi, kad jeigu vadovautų įmonei ar įmonės skyriui, tai visus verslo reikalus tvarkytų geriau ir sėkmingiau. Po dar dviejų bokalų alaus ir kelių valandų pokalbio jis, atsisveikindamas su jumis, pažadės kitą dieną suteikti dar daugiau informacijos, o jeigu reikia, tai ir dokumentų nukopijuoti. Po susitikimo su tokiu darbuotoju prireikia keleto dienų visai informacijai surašyti į popieriaus lapą.

Atminkite, kad į susitikimą su bendrovės darbuotoju žvalgybos agentūros darbuotojas visada eina gerai pasiruošęs. Jis puikiai žino pašnekovą, jo silpnąsias vietas. Žino, kaip jį išprovokuoti pokalbiui, kaip sudirginti ir ištraukti iš jo informaciją taip, kad pats darbuotojas nesuprastų, ko žvalgybos darbuotojas norėjo ir kokius klausimus uždavė.

Dėl kokių priežasčių įmonėje atsiranda plepių

• Nėra konfidencialios informacijos apsaugą reglamentuojančių taisyklių. Darbuotojai nežino, kuri įmonės informacija yra konfidenciali, kaip su ja elgtis, kokios jų teisės ir pareigos, kokia yra atsakomybė.

• Nėra efektyvaus darbuotojų veiklos kontrolės mechanizmo. Neįsivaizduoju, kaip gali darbuotojas neinformuodamas vadovo susitikti su žvalgybos agentūrų darbuotojais ir jiems pasakoti apie įmonę ir jos problemas. Visa tai turi būti fiksuojama ir kontroliuojama. Vadovas privalo žinoti apie visus savo pavaldinių ryšius su žvalgybos agentūros darbuotojais, nes už įmonės veiklą yra atsakingas bendrovės vadovas, o ne žvalgybos agentūra.

• Neorganizuojami darbuotojų mokymai, todėl jie nežino, kokių grėsmių jiems gali kilti, kaip per juos galima rinkti informaciją, juos verbuoti. Darbuotojai nesuvokia, dėl kokių priežasčių reikia saugoti įmonės konfidencialią informaciją ir kaip ji yra saugoma.

• Nėra reakcijos į netinkamą darbuotojo elgesį. Darbuotojui pažeidus taisykles, vadovai jo nebaudžia, numoja į tai ranka. Jei darbuotojas blogai jaučiasi, pradeda blaškytis, kelia intrigas, skleidžia gandus, vadovai nesiima jokių sankcijų dėl jo elgesio, nesiaiškina jo netinkamo elgesio motyvų.

• Nėra atsakingo asmens, kuris nuolat prižiūrėtų, kaip yra dirbama su konfidencialia informacija, ar nėra pažeidžiamos taisyklės, ar veiksmingos yra informacijos apsaugos

Knygą galite įsigyti čia