Nors pasirinko istorinio romano žanrą, pats „Panelė Fransina“ autorius Romainas Sardou teigia norėjęs kalbėti ne apie Antrąjį pasaulinį karą, o apie universalią įskaudintos moters istoriją ir jos pastangas savo pačios jėgomis nugalėti nepalankiai susiklosčiusį likimą.

Knygos siužetas: prasidėjus Prancūzijos okupacijai, per Antrąjį pasaulinį karą, Paryžių užplūdę vokiečiai tampa tikraisiais miesto šeimininkais. Okupantai mėgaujasi visais gyvenimo malonumais, nevengdami užsukti ir į sostinės viešnamius. Prestižiniame „Sfinkso“  viešnamyje įsidarbina paslaptinga jauna gražuolė, atvykusi į sostinę iš provincijos. Dėl savo patrauklumo ir išskirtinio charakterio naujokė iškart tampa tikra sensacija, tačiau į savo guolį įsileidžia tik vermachto grietinėlės atstovus. Kokią paslaptį slepia ši išdidi ir ciniška gražuolė? Čia užsimezga pažintis tarp žaviosios prostitutės Fransinos ir vokiečių karininko Frydricho Grimo, įsukanti abu veikėjus į fatališką aistros ir keršto sūkurį.

Niekas nepaliekama atsitiktinumui, kai žmogus turi aiškų planą. Keršto planą. Paaiškėjusi paslaptis šokiruos daugelį.

Vokiečiai čia ateina, čia išeina

Visame Paryžiuje knibždėte knibždėjo vokiečių.

Švarių, gražių, sočių.

Neįmanoma jų nematyti.

Dažniausiai itin draugiški, daugelio nuostabai.

Šis paslaugumas, žinoma, santykinis, slėpė gerai apgalvotą Trečiojo reicho taktiką, kaip apiplėšti šalį. „Apvogti prancūzus nesukeliant noro sukilti“ – toks buvo nurodymas pirmaisiais okupacijos mėnesiais.

Nepritekliai jau diktavo paryžiečių kasdienybę, ypač artėjant žiemai. Eilės prie maisto prekių parduotuvių trumpėjant dienoms vis ilgėjo.

Šią 1940 metų lapkričio 21-ąją, nors Hitleris buvo prieš mėnesį pralaimėjęs mūšį dėl Anglijos ir faktiškai atsisakęs įsiveržti į Jungtinę Karalystę, sklido kalbos, kad vokiečiai kaip niekada intensyviai bombarduoja britų žemes. Ar Koventris tikrai nušluotas nuo žemės paviršiaus?

Vis dėlto Londonas laikėsi šauniai.

Londonas nepalūžo.

Prancūzijoje vieni džiūgavo dėl britų drąsos (nepaisant Mers al Kebyro mūšio), kiti tai laikė dar vienu gimtosios šalies pažeminimu. Kaipgi sala, be išteklių, be ginklų ir be sąjungininkų, galėjo atsilaikyti prieš didžiausią pasaulio kariuomenę jau penkis mėnesius, kai Prancūzija buvo nugalėta tik per šešias savaites?

„Moralė“, – teigė vieni.

„Išdidumas“, – tvirtino kiti.

Dar ir tai? Prancūzija prakišo karą, nes, be viso ko, nebuvo ir pakankamai išdidi?

„Sfinkso“ viešnamyje paliaubos nieko nepakeitė, tik dvigubai išaugo kainos. Gyvenant „Sfinkse“ galėjai pamanyti, kad nėra jokios okupacijos. Vokiečių karinė vadovybė draudė savo karininkams lankytis viešnamiuose su uniforma, tad net antpečiai ir odiniai batai, matomi kitur, nesirodė Edgaro Kinė bulvare 31. Galiausiai čia nebuvo justi jokio stygiaus. Priešingai – foie gras[1], šampanas, angliškos cigaretės ir puikūs Bordo vynai buvo tiekiami kaip niekada gausiai.

Nuolatinės „Sfinkso“ gyventojos: Klaudija, Žoržetė, Nadia, Fabjena, Lina, Marselė, Pjeretė, Zuzu, Sonia, Lizon, Dina, Mado, Diana, didžioji Andrėja, mažoji Andrėja, Edita, Blanša, Žozefina ir kitos – visos gyveno septintojo pastato aukšto bendrabutyje.

Fransina išsirinko nuošaliausią lovą.

Niekada neatidarydavo savo gerai užrakinto lagamino šalia esant kitoms merginoms. Šios suprato turinčios reikalą su laukine mergina ir baisinga varžove.

Rytojaus dieną, po pirmojo savo vakaro viešnamyje, pasipuošusi nelauktu „grobiu“, išplėštu iš Augusto fon Zachso, Fransina iškeliavo su Alfonsina, atėjusia jos pasiimti į bendrabutį apie vidudienį.

Moterys sėdo ant dviračių ir patraukė į šiaurinę Paryžiaus dalį.

– Kur keliaujame?

– Pigalis. Viktoro Masė gatvė.

Jau daug metų ten įsikūrusi siuvėja siuvo erotiškas graikiško stiliaus sukneles „Sfinkso“ merginoms.

– Nuo šiol tau reikia nuosavos.

Alfonsina ketino jai parūpinti ir vakarinę suknelę.

– Freda norėtų tave įvesdinti, – tarė. – Šįvakar tu būsi „pristatyta“. Šiandien popiet būsi užrašyta ir prefektūroje.

Fransina šypsojosi. Bandomasis laikotarpis „Sfinkse“ ilgai netruko!

Moterys leidosi Reno gatve ir pasuko į Raspajo bulvarą Senos link.

Didžiosios gatvės buvo beveik tuščios. Grindiniu kartais pražygiuodavo būriai vokiečių – arba atostogaujantys kareiviai, arba autobusais tiesiai iš Berlyno atgabenti turistai su fotoaparatais. Prancūzai į juos žvelgė sulysę ir pavargę. Kartais atsiprašydavo pasimaišę vokiečių nuotraukose. Vieni norėjo svečius išžudyti, kiti – bėgti slėptis.

Važiuoti Bako gatvės grindiniu Alfonsinai pritrūko kantrybės. Karališkąjį tiltą, ant kurio juokdamasis filmavosi būrelis vokiečių kareivių, nenustygdami iš džiaugsmo, kad įsiamžins Dievo Motinos katedros fone, moterys perėjo pėsčios.

Pamačius Fransiną vokiečių veidai dar labiau nušvito. Kareiviai merginai šypsojosi, prie jos prisiartino, apibėrė komplimentais apie gražią išvaizdą, tad Alfonsina turėjo pademonstruoti savo kovingą charakterį, kad išplėštų kompanionę iš užsidegusių vokiečių būrio.

Iškart už tilto abidvi pastebėjo ant kelio kreida nupieštą Lotaringijos kryžių. Viešnamio prižiūrėtoja stabtelėjo, iš lėto nepritariamai papurtė galvą ir su panieka užvažiavo ant laisvos Prancūzijos simbolio.

– Nesuprantu, juk neatrodo, kad jums labai patiktų vokiečiai, ponia Alfonsina?

Alfonsina gūžtelėjo pečiais.

– Tu matai, kokia aš? Tavo amžiuje viskas leidžiama. Sulaukus mano metų, belieka užsičiaupti ir viltis.

– Ko jūs viliatės?

Alfonsina stabtelėjo. Pažvelgė į Luvrą, Seną ir keletą žvejų su meškerėmis, įsiklausė į Paryžių, kuriam šiandien buvo būdingos provincijos miestams įprastos tylos pauzės.

– Mano sūnus tarnauja kariuomenėje, – tarė prižiūrėtoja, pradėdama žingsniuoti.

– Jūsų sūnus kareivis?

– Taip. Sėdi dabar už spygliuotų vielų kažkur Pomeranijoje… Taigi nesvarstau, ar mėgstu vokiečius, ar ne. Jei reikės jiems meilikauti, kad išduotų išlaisvinimo dokumentus, esu tam pasiryžusi! Tiesiog norėčiau, kad de Golis šiek tiek pristabdytų arklius. Tuščiai nervina vokiečius ir gaišina mus.

Moteris kaip tik prisiminė vakar laikraštyje Le Gerbe skaitytą pareiškimą: „Ar šiandieniniai golistai nori lėtos ir žiaurios milijonų mūsų įkaitų mirties? Ar jie nori, kad dėl bandymų sukilti Prancūzija taptų Vokietijos imperijos provincija?“

Šiuos klausimus kėlė kardinolas.

Alfonsina vėl sėdo ant dviračio.

– Turime senąjį Peteną, kuris grąžins mums sūnus. Kol mano atžala nesugrįš namo, aš būsiu paskutinė, kuri pyksis su mūsų naujaisiais šeimininkais.

Už Luvro moterys pasuko į Piramidžių gatvę, paskui į Operos prospektą.

– Taigi ponia Freda ne tuščiai sakė, kad pažinote visas mūsų amato puses? – paklausė Fransina. – Netgi Buenos Airių užkaborius?

– Mano gyvenimas išskirtinis, – atsakė moteris. – Aš gimiau turėdama pašaukimą. Dar būdama visai jaunutė domėjausi tik vyrais. Tad žinodama, kad galėsiu puoštis ir kartu pasisotinti, iškart supratau, jog gyvenimas bus gražus! Be to, esu sentimentali. Išskystu dėl visokiausių egzempliorių. Netgi dėl pižonų, baidyklių, blogai sudėtų vyrų, ydingų vyrukų, sukčių, nepataisomų tipų. Turėdama tokius polinkius, patikėk, darbo niekada nestokojau. Bet sulaukusi dvidešimties užsimaniau plačiau pasidairyti…

Moterys kilo Lafajeto gatve. Pravažiavo pro IDP – Imigrantų darbuotojų profsąjungos – būstinę.

– Tuo metu dirbau „Gražiųjų japonių“ namuose Trasi gatvėje. Ten dažnai užsukdavo įvairiausio plauko emigrantai. Girdėdama juos čiulbant apie kolonijas, užsimaniau pati jas pamatyti. Norėjau į Saigoną. Bet tuometinis mano suteneris, puikiai išsilaikęs našlys, kilmingas ir nieko nestokojantis, paskatino keliauti į Andus, kur dominavo prancūzai. Jis nupirko bilietą į laivą Havras–Buenos Airės, ir kelionė prasidėjo! Vos įsikūrusi Belgramo kvartale, tapau gražiausia Buenos Airių Franchucha[2]. Visos pavyduolės svajojo man išpešti antakius. Mano vyras nupirko namus man vienai, vairavau Packardą, ir visa kita. Tikra didžturtė! O, Buenos Airės, kad pamatytum!.. Jau apie Paryžių sakoma, kad tai šviesų miestas, tik pamanyk! Ten visur pilna elektrinių lempučių, iš jų daromos girliandos, iškabinamos išilgai kiekvienos gatvės. O Argentina, mažyte, panaši į vyrą išdidžiu žvilgsniu ir galantiškomis manieromis. Nepalyginsi su susitraukusiu prancūzu, kuris apnuodija pigų vyniūkštį. Visus juos pažinau, jie man viską aprodė: Rosarijų, Santa Fė, La Platos įlanką, Pampą, Kordiljerą ir galiausiai Mendosą prie Čilės sienos!

Užplūsta prisiminimų, Alfonsina nebematė Paryžiaus asfalto.

– Mendosoje ir sutikau savo gaučą. Neturėjo nė skatiko kišenėj, bėdžius, bet buvo pats geriausias garbingo vyro pavyzdys. Mėnesį pratupėjau su juo, jo casa, name, nežinau, kiek metrų virš jūros lygio. Tačiau jis turėjo iškeliauti pervaryti savo gyvulių į Pajūno lygumas. Paprašė, kad palaukčiau iki kito sezono. Sutikau, bet, praėjus penkioms dienoms nuo jo išvykimo, supratau esanti nėščia. Nuo ko? Tik Kūdikėlis Jėzus žino. Galų gale juk negalėjau likti ant Kordiljeros šlaito laukdamasi naujagimio. Grįžau į Buenos Aires. Vėliau į Paryžių. Nepasisekė gaučui. Tikiuosi, kad grįžo pervaręs gyvulius ir tebeverkia savo pabėgusios Franchucha… Didelėmis gražiomis ašaromis, kaip Pjero Loti kūriniuose. Kai kas nors gauna tokią, kaip aš, neturėtų jos mesti ir keliauti šerti savo avių!

Bet staiga Alfonsinos veidas apsiniaukė.

– Šiaip ar taip, visa tai buvo seniai…

Moterys atkeliavo į Kankinių gatvės pradžią.

– Viskas, ką žinau, tai kad šiandien mano mažylis yra pas fricus.

✴ ✴ ✴

„Sfinkso“ siuvėjos parduotuvėlė stovėjo Viktoro Masė ir Anri Monjė gatvių kampe.

Ten buvo bebaigią apsipirkti du jauni Reicho kareiviai.

– Matei, kokie gražuoliukai? – šūktelėjo siuvėja Alfonsinai šiems išėjus. – Ir tokių šiandien visur pilna! Tik pamanyk – Pa­ryžius atjaunėja!

Alfonsina paaiškino, kad Fransinai reikia naujo „graikiško“ apdaro ir vakarinės suknelės jau šiam vakarui.

Siuvėja kaipmat pakeitė balso toną. Skųsdamasi pareiškė, kad parduotuvėje nieko nebeturi, kad atsargas iššlavė vokiečiai, visame Paryžiuje perkantys moteriškus drabužius ir aksesuarus.

– Tai antroji invazija! – rypavo ji. – Tikra apatinių medžioklė. Esant tokiam palankiam keitimo kursui, net būrio eilinis gali sau leisti Paryžiuje pirkti bet ką. Kad nesibaigtų mano atsargos, privalau pakelti kainas. Rytojui jau turiu baigti šešis kostiumėlius.

Akivaizdu, kad Alfonsinos prašymams laikas buvo ne pats palankiausias.

Iš pradžių viešnamio prižiūrėtoja tylėjo. Jau keletą mėnesių ji stebėjo, kaip Paryžiaus gamintojai ir smulkūs prekeiviai nebenustygsta vietoje. Naujieji kasos tironai, praturtėję aplinkui siaučiant nepritekliui, tapo tiesiog nepakenčiami.

Tai buvo savotiškas būdas atsigriebti: pardavėjai išnaudodavo klientus.

– Žinai, – galiausiai prabilo Alfonsina. – Vokiečiai čia ateina, čia išeina… O štai „Sfinksas“, kuriam tu siuvai metų metus, dar būdama viena iš pilkų darbuotojų bevardėje siuvykloje, – jis liks čia amžinai. Panašiai kaip Dievo Motinos katedra arba Biut Šomono parkas. Melžėme britus, kai jie lankėsi Paryžiuje, dabar melžiame vokiečius, ryt melšime amerikonus arba rusus, jei matysime reikalą. Taigi, tavimi dėta, nebūčiau tokia nedėkinga. Ar, dar blogiau, pasipūtusi.

Alfonsina apžiūrėjo kelias iškabintas aukštosios mados sukneles.

– Be to, pažįstame daug aukštesnio rango vokiečių nei tu, – pridūrė ji. – Žinai, čia keliaudamos su Fransina matėme patalpų užvertomis langinėmis, pradinių mokyklų, paverstų kareivinėmis, ir daugybę neveikiančių parduotuvėlių. Neduok die, kad ir tave kažkas panašaus ištiktų!..

Siuvėja išbalo.

Fransinos veide pasirodė šypsena.

Alfonsina išrinko nuostabią suknelę iš parduotuvės kolekcijos.

Aukštosios mados namų Schiaparelli originalą, dangaus mėlio ir sidabro spalvų.

– Neklausiu, iš kur ją gavai, – tarė siuvėjai. – Pasimatuok, Fransina. Pora pataisymų ir tiks tobulai.

Mergina įžengė į matavimosi kabiną.

Pirmą sykį gyvenime matavosi milijonierės vertą drabužį. Atsargiai jį apsivilko. Veidrodyje pasirodė nuostabus amazonės siluetas su karališka suknele.

Staigiu rankos judesiu Fransina atitraukė kabinos užuolaidą.