Šį vakarą siūlome ištrauką iš Marianne Kavanagh romano „Dabar, rytoj arba niekada“ (išvertė Džilda Jansonaitė). Tai istorija apie Tesę ir Džordžą, kurie sutverti būti kartu – bent taip galvoja jų bendri draugai. Jiedu labai panašūs ir jiems svarbūs tie patys dalykai. Tačiau yra vienas „bet“ – jie nepažįsta vienas kito. Daugybę kartų jiedu buvo atsidūrę visai šalia, bet taip ir nesusipažino.

Dabar Tesė bando mylėti kitą vaikiną, o Džordžas kuria šeimą su kita mergina. Pavargę svajoti, abu bando patikėti, kad yra laimingi su žmonėmis, kurie jų nesupranta, dirba darbus, kurie jiems ne prie širdies, ir gyvena nebejausdami gyvenimo skonio. Nebūdami tikri, kad gali tikėtis ko nors daugiau, jie susitaiko su tuo, ką turi. O kas, jei Tesė ir Džordžas vis dėlto susitiktų? Ar nebūtų per vėlu? Ar jie atpažintų vienas kitame sielos draugą? Ir ar ryžtųsi palikti savo dabartinį gyvenimą, kad galėtų būti iš tikrųjų laimingi?

– Ji nesilaukia, – išrėžė Kirstė.

– Iš kur žinai?

– Paklausiau jos.

Tesė su siaubu pažvelgė į Kirstę.

– Kada?

– Ką tik.

– Man sunku patikėti, kad ryžaisi, – stebėjosi Tesė.

Per vestuvių puotą Dorsete merginos stoviniavo eilėje, laukdamos savo pirmosios taurės šampano. Už jų rikiavosi pokylio šeimininkai – Lilės ir Timo tėvai, lengvai apdujęs Timas ir švytinti iš džiaugsmo, bet ne nėščia Lilė.

– Kurių galų tada tuoktis, jei tau tik dvidešimt treji? – nerimo Kirstė.

– Gal iš meilės?

Kirstė susiraukė.

– Įsimylėję nesituokia. Tuokiasi tie, kurie nori vaikų. Arba tiek ilgai kartu gyvenančios poros, kad jaučia pareigą įteisinti santykius.

– Iš kur žinai?

– Iš patirties.

– Pati sakei, kad laimė – susirasti žmogų, su kuriuo tau gera, – atrėmė Tesė.

– Bet nesakiau, kad su tuo žmogum būtina susituokti.

Kirstė vilkėjo rožinę fuksijų atspalvio suknelę ir avėjo juodus aukštakulnius. Plaukus buvo sukėlusi į viršų ir pakišusi po juoda skrybėlaite iš plunksnų su plonu tinkleliu. Jos veidas – ryškiai apibrėžti skruostikauliai, glotni kakta ir daili tiesi nosis – traukė akį. Kai Kirstė stovėjo, žvalgydamasi po minią, atrodė, lyg pozuotų pasaulinio garso fotografų blyksčių šviesoje arba akimirką stabtelėjusi ant podiumo klausytųsi įžymybių plojimų. O iš tikrųjų, regis, nė nesuvokė, kad žmonės ją apžiūrinėja iš nuostabos atvipusiais žandikauliais. Jai buvo nė motais, kad aplinkinius traukia jos grožis. Kirstė juos ignoravo. Tesei tai labai patiko.

– Šiandien čia gros Džordžas, – mestelėjo Kirstė.

– Žinau, – atkirto Tesė. – Jau tris kartus sakei.

Tesė akimis eilėje susirado Dominiką, spaudžiantį ranką Lilės tėvui.

Tesei nebuvo taip smagu, kaip ji tikėjosi. Jų šutvę iš Londono į vestuves savo naujutėlaičiu fordu „Fiesta“ atvežė Lorena. Elė buvo įsitaisiusi ant priekinės sėdynės, o Tesė važiavo ant užpakalinės, įsprausta tarp Dominiko ir Kirstės. Visos kelionės metu automobilyje tvyrojo keista atmosfera, tarsi vienam iš jų būtų buvusi diagnozuota baisi liga, tik apie tai, šiukštu, negalima prasitarti. Jie atvyko paskutinę minutę. Sutrukdė šeštadienio ryto spūstys keliuose ir Dorseto gyvatvorėmis apsodintų gatvelių labirintai. Įsmuko į bažnyčią tą akimirką, kai ten jau pasirodė nuotaka. Elė, paprastai geros nuotaikos, atrodė įsitempusi ir mintimis nuklydusi kažkur toli. Kai Tesė jai padavė ceremonijos programą, Elė pažvelgė į ją taip nustebusi, tarsi gavusi sulankstomos kabyklos instrukciją ar peilių galąstojų reklaminį lankstinuką.

Ceremonija buvo jaudinamai paprasta. Mediniai klauptai kvepėjo žvakių vašku, senos maldaknygės buvo puoštos rugiagėlėmis ir lanksvomis, pro saulės nušviestus vitražinius langus pilkšvo akmens grindys atrodė nusidažiusios raudonais ir mėlynais ruožais. Su vestuvine suknele iš šilko ir senovinių mezginių (pasak Kirstės, dėkui Dievui, nieko panašaus į tortą) Lilė atrodė trapi ir labai jauna.

Jauniesiems ištarus įžadus, nuo ausies iki ausies išsišiepęs vikaras paragino:

– Kviečiu visus paploti.

Ir visi plojo. Buvo justi, kad visiems atlėgo. Viskas atlikta, įžadai duoti, įsimylėjėliai sutuokti. Viena mažoji pamergė, irgi aiškiai apimta didžiulio palengvėjimo, klestelėjo tiesiai per centrinės navos vidurį, o jos lengva, organzos debesėlį primenanti suknelė apgaubė ją it parašiutas.

Puota buvo rengiama viename iš vietos dvarų. Vėl susėdę į Lorenos automobilį, jie pralėkė žvyrkeliu, iš abiejų pusių apaugusiu guobomis ir alksniais, o dar už jų, kiek akys užmato, plytėjo laukai. Kai prieš akis staiga iškilo saulės užlietas karaliaus Jurgio laikų sodriai geltono rūmo fasadas, iš nuostabos visiems atėmė žadą, ir niekas neištarė nė žodžio.

Kirstė, tylomis žvelgdama pro mašinos langą, paklausė:

– Vis dėlto įdomu, ką jauti gyvendamas tokiuose rūmuose?

– Manau, džiaugsmo nedaug, – atsakė Lorena. – Jei, kad sudurtum galą su galu, tenka savo rūmus nuomoti vestuvėms.

– Būtų gerai už tokių namų „ištekėti“, – svarstė Kirstė. – Paveldėti neturiu iš ko, nusipirkti negaliu. Vadinasi, tai būtų vienintelė galimybė.

– Kirste! – nusistebėjo Tesė, o Kirstė nusikvatojo.

– Ji nusikėlė į praeitį, – pajuokavo Lorena, – į Džeinės Ostin romanų laikus.

Elė, žvelgdama tiesiai prieš save, tylėjo.

Jaunas vyriškis juodu kostiumu parodė jiems sukti į pievą už namo, kur jau tvarkingomis eilėmis buvo išrikiuotos trisdešimt ar keturiasdešimt mašinų, kiekviena užimanti mažutį kampelį – kaip ant nosinaitės išsiuvinėti inicialai.

Tesė nužvelgė savo dailią smulkiomis gėlytėmis margintą suknelę (rankų darbo Bateriko modelis, maždaug 1944-ieji), ir ją staiga užliejo karšta gėdos banga. Ar neatrodau kaip vargšė našlaitė?

Didelę baltą svečių palapinę viduje puošė milžiniškos mėlynos ir žalios spalvos floristinės kompozicijos, primenančios išskleistas povų uodegas. Su taure šampano rankoje Tesė, pasistiebusi ant pirštų galiukų, ieškojo savo pavardės ilgame svečių sąraše, bet prie jos priėjo Dominikas.

– Mes prie šešiolikto staliuko. Eime.

– Ar ten bus mūsų pažįstamų?

Bet Dominikas, nieko neatsakęs, jau vedėsi ją už rankos. Tesė, trependama paskui jį, jautėsi it šešiametė.

Griežė styginių kvartetas. Stengdamasi neužkliūti už violončelininko liūdnu benamio šuns veidu, Tesė prisiminė, kad gros grupė. O gal visai negros? Gal Kirstė ką nors supainiojo? Ir čia pat pasijuto šiek tiek nusivylusi.

Šešioliktas staliukas buvo palapinės kampe, toli nuo šokių aikštelės. Prie jo jau sėdėjo apkūnus maždaug penkiasdešimties vyras išretėjusiais plaukais ir raudonu veidu. Po kaklu jis buvo pasikišęs servetėlę ir jau įpusėjęs storai sviestu apteptą bandelę.

– Štai ir mes, – Tesė jam nusišypsojo.

Raudonveidis piktai į ją dėbtelėjo.

– Matau. Ir ką?

Prie staliuko rinkosi žmonės. Tesė pamatė savo kortelę ir atsisėdo greta pagyvenusios žilaplaukės moters violetinio šifono apdaru.

– Laba diena. Aš Tesė.

– Kadaise turėjau kalaitę vardu Tesė, – pareiškė žilaplaukė. – Į pabaigą visai nukvakėjo. Matyt, Beisingstoke jai labai nepatiko.

Tesė akimis ieškojo Dominiko žvilgsnio, bet tas sėdėjo priešingoje stalo pusėje ir žvalgėsi po milžinišką palapinės kupolą tarsi mėgėjas astronomas po naktinį dangų.

Ji giliai įkvėpė ir paklausė:

– Ar jūs iš toli?

Tesė nedažnai lankėsi vestuvių pobūviuose. Jos šeima buvo negausi, o iš draugų kol kas tik vienas kitas ryžosi tokiam rimtam žingsniui. Todėl ragaudama vištienos drebučius, o gal su citrinomis plaktą grietinėlę, ji nusprendė, kad vestuvių pokyliai – varginantis užsiėmimas.

Gal būtų nusprendusi kitaip, jei būtų sėdėjusi šalia Kirstės, Elės ar Lorenos. Tačiau buvo nukišta kankintis prie vieno staliuko su priekurčiais arba bendravimo sunkumų turinčiais žmonėmis.

Akiniuotas aukštas liesas vyras Tesei iš kairės paaiškino:

– Grupinės pėsčiųjų iškylos – tiesiog nuostabus dalykas. Ir palaikai bendrą fizinę formą, ir, naudodamasis proga, aplankai dėmesio vertas vietos įžymybes. Žinoma, čia svarbu patogi avalynė. Na, o Jungtinėje Karalystėje reikia nepamiršti ir lietaus. Taip, tokiame krašte gyvename…

Tesė išspaudė skausmingą šypseną, o prasidėjus sveikinimo kalboms pabandė įsivaizduoti, kas būtų, jei pasislėptų po stalu.

Pirmas pabrolys pradėjo nuo postringavimų apie Timo aistrą spurgoms su uogiene, o paskui perėjo prie gana dviprasmiškos istorijos apie dviračio pompą. O kai pakvietė savo kursiokus iš Mančesterio universiteto prisiminti, kas nutiko Timo apatiniams per Ežerų rajono labdaros bėgimą, pasigirdo šūksniai ir beldimas į stalą.

Staiga pirmasis pabrolys be perspėjimo „pakeitė plokštelę“, ir juokas nutilo. Jis pasakojo, kaip antrame kurse Timas susipažino su Lile, ir kad jie jau po poros savaičių suprato negalintys vienas be kito gyventi.

– Jie tiesiog sukurti vienas kitam, – negailėjo gerų žodžių jis. – Jiedu vienas kitą padrąsina ir pralinksmina. Laimė, kurią jie spinduliuoja, užkrečia aplinkinius. Jie padeda mums suprasti, kokia svarbi yra meilė. Ir kad meilė mus daro tokius, kokiais norėtume būti.

Didžiulė palapinė nuščiuvo. Tesė pajuto, kad akyse tvenkiasi ašaros.

O tada pirmasis pabrolys pakėlė savo taurę ir paskelbė tostą:

– Už jaunąją ir jaunąjį!

Svečiai pakilo nuo kėdžių, keldami taures už Timą ir Lilę. Audringų susižavėjimo šūksnių užklupti, jaunavedžiai neteko amo ir sutriko.

Suaugusieji vis aiškina, – jūs per jauni, patys nežinot, ko norit, galvojo Tesė. Bet nuo mūsų nepriklauso, kada sutinkame giminingą sielą. Jei du žmonės suranda vienas kitą anksti, jiems pasisekė. Jie turi daugiau laiko būti drauge. Jie turi visą gyvenimą, kad pažintų vienas kitą.

Tesė per stalą pažvelgė į Dominiką.

Kalbos tęsėsi, jas lydėjo plojimai, šūksniai, kai kas net ašarą nubraukė. Ir, kai jau visi manė, kad liaupsės baigėsi, kiek svirduliuodamas atsistojo jaunesnysis Timo brolis. Plaukai užkritę ant kaktos, kaklaraištis atlaisvintas.

– Tai va, ką aš noriu pasakyt, – suvogravo, veldamas žodžius, tarsi tie būtų prie gomurio limpantys ledinukai, – noriu pasakyti, kad Lilė… mergina kaip reikiant.

– Teisingai pasakyta! – kažkas sušuko, ir visi juokėsi.

– Nes jo kitos panos nebuvo kaip reikiant, – toliau švebeldžiavo jaunėlis.

Timo veide šmėstelėjo panika.

– O jų buvo daug… – neatlyžo broliukas.

Visi sulaikė kvapą.

– Bet aš čia ne apie seksą, – susiraukė vaikinas. – Ir aš nesakau, kad Lilė prasta lovoje. Tikriausiai neprasta. Na, bent jau taip atrodo. Taip, jie turbūt smaginasi kaip pasiutę…

Lilė skaisčiai išraudo.

Būtum išgirdęs net ant grindų nukrintantį smeigtuką.

Žilaplaukė dama šifono suknele šalia Tesės atsitiesė.

– Mano laikais, – smerkiamai ištarė ji, – apie seksą išvis kalbų nebuvo.

Tesė tik tylomis linktelėjo. Iš savo vietos ji matė, kad Timo brolį kažkas iš nugaros apkabino alkūne už kaklo ir pasodino ant grindų.

– Aš leisdavausi, – pridūrė pagyvenusi dama, – tik kai to reikėdavo giminei pratęsti. – Moteris perbraukė sau per violetinę rankovę. – Gal todėl taip išgarsėjau savo nėriniais. Kažin ar būčiau tiek nuveikusi, jei visą laiką būčiau skyrusi seksui.

– Nori alaus? – paklausė Volteris. – Galėsiu vairuoti.

Jie sėdėjo ant juodų instrumentų futliarų prie užpakalinio įėjimo į palapinę laukdami, kol reikės išeiti į sceną.

Džordžas pakėlė į jį akis.

– Aš jus parvešiu, – tikino Volteris.

Džordžas pasimuistė, tarsi bandytų atpalaiduoti sprando raumenis.

– Pažadėjom būti čia per naktį ir išvykti rytoj ryte.

– Būtų visai neblogai, – įsiterpė Raisas, – ir mums nors truputį pasilinksminti.

– Noriu namo, – neatlyžo Volteris. – Pažadėjau Soniai, kad pasistengsiu grįžti.

Iš palapinės nesklido joks triukšmas. Atrodo, sveikinimo kalbos baigėsi.

– O kur Mo? – paklausė Raisas. – Jau turėtų būti čia. Po kelių minučių pradedam.

– Mums išeitų į naudą, – bandė tikinti Džordžas, – jei liktume čia per naktį.

– Koks tau skirtumas, – klausė Raisas, – jei grįši namo ne per pusryčius, o per pietus?

– Šešiamečiui yra skirtumas, – atkirto Volteris.

Džordžas įbedė žvilgsnį į batų nosis.

– Tik sekmadieniais ir galiu pabūti su šeima, – nervinosi Volteris.

Šįkart tyla užsitęsė.

Staiga Volteris pašoko ant kojų, net apvertė vieną iš futliarų. Savo dideliu kūnu jis užstojo šviesą.

– Laikot mane nepatikimu, nes skubu grįžti pas sūnų?

– Aš to nesakiau.

– Bet pagalvojai.

– Mes sutarėm likti per naktį, – aiškino Džordžas. – Mums, kaip grupei, tai svarbu. Juk pats supranti. Svečiai gerai nusiteikę, šnektelim tai su vienu, tai su kitu. Mus įsimena, pakviečia koncertuoti, ir taip toliau.

– Noriu dar šiąnakt grįžti namo, – spyrėsi Volteris.

Raisas vedžiojo akimis nuo Džordžo prie Volterio.

– Gerai, – nusileido Džordžas, – tik palik mums furgoną.

Akimirką Volteris gręžė jį žvilgsniu, o tada apsisuko ir nuėjo namo link.

– Pradedam dešimtą! – jam pavymui šūktelėjo Raisas.

Net jei Volteris ir išgirdo, to neparodė.

Likę trise, jie sėdėjo, įbedę akis į prigulusią žolę.

Džordžas pasikasė kaktą.

– Jis sakė, kad tai rimta. Paryžiuje sakė, kad grupė jam svarbi. Bet nuo tada, kai grįžom namo, vis išsisukinėja. Penktadienio vakarą negalėjo groti Šordiče. Paskui tame naujame klube Pekhame. Sekmadienį negalėjo ateiti į repeticiją. Čia irgi nenorėjo groti, o sutiko tik kai pasakiau, kad negalim nuvilti žmonių.

– Gal dėl Sonios? – spėliojo Raisas.

– Jis išeis iš grupės. Jaučiu, – tvirtino Džordžas.

– Niekas nežino.

– Aš žinau.

– Tada nespausk jo.

– Noriu, kad pats ateitų ir tiesiai šviesiai pasakytų.

– Geriau nereikia, – nesutiko Raisas. – Jei pasakys, viskas. Kelio atgal nebus.

Staiga iš palapinės pasipylė būrys šventiškai pasipuošusių merginų – mirgėjo šilkinės skrybėlaitės, kaspinai ir kokardos, o to šurmulio centre – Lilė rausva trumpa suknele, laikydama nuotakos puokštę. Ji pasisuko į visas nugara ir iškėlė gėles aukštai virš galvos.

– Nagi! – ragino Kirstė.

– Aš nepagausiu, – pareiškė Tesė.

– Turi pagauti, – atrėmė Kirstė. – Dabar tavo eilė.

Šiaip jau Tesė būtų draugei atsikirtusi, ir jau prasižiojo, bet apsigalvojo.

Lilė metė puokštę. Ją sugavo maža, gal penkerių metų mergaitė. Kitos papūtė lūpas. Kur jos mama? Kodėl neprižiūri vaiko?

– Še tau! – šūktelėjo Kirstė.

Netrukus jos išgirdo variklio burzgimą, o paskui pamatė ir mašiną – iškilmingai atriedėjo melsvai pilkas poršė ir sustojo. Iš automobilio išlipo Timas. Visi jį pasitiko džiaugsmingais šūksniais.

– Poršė? – paklausė Kirstė.

– Išnuomotas, – paaiškino Tesė, – vienai dienai.

– Žinai, – svarstė Kirstė, – Lilės ir Timo dėka vestuvės man jau ima patikti.

Atėjo laikas nuotakai ir jaunikiui išvykti. Pasklidus žiniai, svečiai iš didžiulės baltos palapinės išgužėjo laukan. Tada – apsikabinimai, bučiniai ir ašaros. Jaunavedžiai įlipo į mašiną, visi jiems mojavo. Garsiai, it patenkintas katinas, suparpė variklis, ir automobilis dingo iš akių.

– Štai ir viskas, – atsiduso Kirstė.

Netoliese stovėjo neaukštas raumeningas vyrukas oranžiniais plaukais. Jis prisidegė cigaretę.

– Tu – Mo?– paklausė jo Kirstė.

Mo nužvelgė ją prisimerkęs.

– Aš Kirstė, Raiso draugė.

– Kirstė iš Brikstono? – pasitikslino Mo.

– Taip.

– Daug apie tave girdėjau.

Dauguma atsakytų: „Tikiuosi, tik gerus dalykus“ arba „Netikėk nė vienu žodžiu“, bet Kirstei buvo nė motais.

– O kur Džordžas? – paklausė Kirstė.

Tesės širdis ėmė greičiau plakti.

Mo gūžtelėjo pečiais.

– Kažkur čia pat. Mes pradedam po dešimties minučių.

– Einu jo paieškoti, – pasisiūlė Kirstė.

– Taip ir padaryk, – pritarė Mo.

Kirstė neskubėdama nulingavo link palapinės, o Mo žvelgė jai pavymui. Negalėjo nežiūrėti. Kirstės eisena užhipnotizuodavo visus aplinkui.

– O kas tu? – paklausė Mo.

– Tesė.

Mo susiraukė.

– Ir apie tave šį bei tą girdėjau. – Staiga jo veidas išsilygino. – Esi ta, kuri tiki, kad visi turime po giminingą sielą.

Tesė sustingo.

– O tu netiki? – paklausė vien tam, kad nuslėptų, kokia ji sutrikusi.

Mo nusijuokė ir išpūtė dūmų debesėlį.

– Visiški niekai.

Nors ir suprasdama, kad būtų protingiau patylėti, Tesė vis dėlto paklausė:

– Kodėl niekai?

– Ar žinai, iš kur šis paistalas kilęs?

– Iš senos indėnų legendos, – užtikrintai atsakė Tesė.

– Ne. Iš senesnių laikų, iš Platono, – aiškino Mo. – Iš „Simpoziumo“. Senovės graikai susėsdavo ratu ir pasakodavo istorijas. Viena iš jų byloja, kad buvome apvalūs kaip burbulai, turėjome po keturias kojas, po keturias rankas ir po du veidus. Buvome trijų skirtingų lyčių. Plūduriavom kaip antys baloje. Bet paskui labai suįžūlėjom, pabandėm nekviesti veržtis į dangų. Tada Dzeusas nubaudė mus, perkirto perpus. Kūnus tampriai aptempė oda, kad neišvarvėtume. Taip atsirado kūno angos. Ir nuo tada klajojame, ieškodami savo antrosios pusės. Moterys ieško moterų, vyrai – vyrų. Vyriškoji puselė ieško moteriškosios. Pokštas.

– Pokštas? – nusistebėjo Tesė.

– Taip, dėmesio neverti paistalai.

Mo išpūtė dūmus, numetė nuorūką ant žemės ir batu užgesino.

– Tu irgi studijavai Mančesteryje? – paklausė Tesė vien tam, kad nutrauktų tylą.

– Taip, – atsakė Mo.

– Klasikinę filologiją?

– Ne, teorinę fiziką.

Knygą galite įsigyti čia