Lietuva, pragyvenusi 25 nepriklausomybės metus, pamažu apsitraukia gličia, bet kokiems išorės poveikiams ir šviesos spinduliams atsparia apsaugine plėvele, kuri „apsaugo“ Lietuvą nuo permainų ir žengimo į priekį. Čia visiems jau pabodęs žodis „reformos“ akimirksniu sukelia pasipriešinimo reakciją ir manoma, kad tos tvarkos, kuri buvo kuriama 25 metus, pakaks užsitikrinti ir oriai ateičiai.

Profsąjungos ir Prezidentė negailestingai sudorojo darbo rinkos liberalizavimo ir socialinio modelio reformų pasiūlymus kaip netinkamus – todėl, kad investicijos ir ekonomikos augimas yra mažiau svarbūs nei darbo rinkoje menką paklausą turintys nekvalifikuoti darbuotojai. O socialdemokratų šauklys Algirdas Sysas blokuoja vaikų iš beviltiškų globos įstaigų perkėlimo į šeimas skatinimą, nes, pasak jo, reikia rūpintis ne tik našlaičiais, bet ir visais Lietuvos vaikais.

Šalies politiniai lyderiai ignoruojama faktinę Lietuvos valstybę, kuri šiandien galėtų būti įvardijama kaip jau susiformavusi dviejų greičių Lietuva. Viena Lietuva jau moderni, sugebanti net sunkmečio laikais kurti darbo vietas, auginti eksportą, statyti naujas gamyklas, mokytis iš praeities klaidų ir žengti į priekį – keisdamasi ir sėkmingai susidorodama su visais modernumo iššūkiais.

Yra ir kita Lietuva, kurios pagrindinė dienotvarkė – meldimasis kapuose gulintiems didvyriams ir visą parą trunkanti praeities koplytstulpių sargyba. Jie blokuoja bet kokius pokyčius, bet kokias inovacijas, bet kokius mėginimus kurti konkurencingumo aplinką, kurioje galėtume džiaugtis išlaisvinta žmogaus kūrybos energijos galia ir jos rezultatais. Juos galime suprasti: jie yra nepajėgūs keistis, prisitaikyti ir kurti visuomenei pridėtinę vertę. Jų pagrindiniai instinktai suformuoti ir lavinti sovietmečiu: partija ir vyriausybė žino, ką reikia daryti, ir tegul rodo kelius. Bet jų elgesio negalima pateisinti. Jie yra tie eiliniai žmonės, politikai, profesoriai, kurie daro mūsų valstybę atsilikusią ir nekonkurencingą, todėl nemiela ir neperspektyvia vieta gyventi.

Bet šias abi Lietuvas šalies politiniai lyderiai ir nuomonės bei politinės valios formuotojai siekia sukabinti nenutraukiama grandine ir taip pasmerkti visą Lietuva vilkimuisi atsilikusios šalies greičiu, kuris dažniausiai primena ropojimą keturiomis, nei žengimą į priekį. Pažanga reiškia visų modernios valstybės iššūkių priėmimą – tai būtina norint išlikti naujosios pasaulio tvarkos, kuri grindžiama konkurencija siekiant užimti kuo aukštesnę vietą pasauliniame darbo pasidalijime, sąlygomis.

Tokia šizofreniška būsena ilgai negali tęstis. Jei nebus investicijų, ekonomikos augimo, didelės pridėtinės vertės darbo vietų kūrimo, efektyvaus ir sąžiningo viešojo sektoriaus – vis daugiau energingų ir rizikuoti nebijančių piliečių kūrybinei energijai išlaisvinti rinksis ne savo tėvynę. Be jų praeityje gyvenanti Lietuva dar labiau atsiliks, nuskurs ir galutinai praras viltį.

Šalies politiniai ir nuomonės formavimo lyderiai turėtų priimti dviejų greičių Lietuvą kaip mūsų galimybę judėti į priekį. Ta šalies ūkio dalis, kuri seniai moka daug didesnius nei minimalius atlyginimus, gausiai investuoja į modernias technologijas, augina eksportą, privalo būti išvaduota nuo gyvenimo pagal sovietinį darbo kodeksą ir socialinį modelį. Tiems verslams, kurie savo darbuotojams moka daugiau nei šalies vidutinis darbo užmokestis, dera turėti teisę tartis su savo darbuotojais dėl lengvesnių atleidimo iš darbo galimybių, nes jiems reikia laisvų rankų samdyti tada, kada darbuotojų reikia, o atleisti tada, kada nebereikia. Nuimant nuo jų pečių nuo dviejų iki šešių mėnesių mokamas išeitines kompensacijas, galima tikėtis, kad jie mokės savo darbuotojams daugiau, nes stengsis kurti ne tokias darbo vietas, kuriose mokamas mažas atlyginimas ir mažiau kainuoja atleisti darbuotoją, kai jam nebėra darbo, o tokias, kuriose, kol yra darbo, mokamas didelis atlyginimas.

Lietuvoje turime daug ekonomikos profesorių, bet neturime nė vieno ekonomikos profesoriaus, kuris būtų cituojamas užsienio mokslininkų. O mūsų ekonomistai turėjo puikias galimybes tirti vieną unikaliausių XX a. ekonomikos reiškinių – mūsų ir viso Rytų bei Centrinės Europos regiono transformaciją iš socialistinės ekonomikos į kapitalistinę, žmonių elgsenos pokyčius žengiant iš valstybinės nuosavybės į privačią. Paradoksalu, kad ekonomikos fakultetuose vis dar yra profesorių, kuriems ir šiandien tebemokamas atlyginimas už tuos darbus, kuriuos jie padarė brandaus socializmo laikais. Lietuviams tapus priklausomiems nuo aukštojo mokslo diplomų, šiandien pakanka tik profesoriaus iškabos, kuri gali padėti studentams pasikabinti savo diplomų iškabas, turinčias mažai ką bendra su turiniu. Net ir prestižinio Vilniaus universiteto vienas ekonomikos profesorius yra ne ekonomikos mokslo, o Garliavos patvorio herojus.

Vilniaus universiteto senatas, matyt, nusprendęs, kad net ir šiai prestižinei Lietuvos aukštajai mokyklai reikia atsinaujinti ir pabandyti tapti tikru universitetu, išrinko rektoriumi fizikos profesorių Artūrą Žukauską, kuris yra cituojamas šimtų pasaulio mokslininkų. Ar pavyks naujajam rektoriui šią praeityje garsią aukštąją mokykla įdarbinti Lietuvos intelektualinio gyvenimo lokomotyvu? Galbūt, jei universitetas sau pradėtų taikyti tuos kriterijus, kurie būtini tikram universitetui – tikro, vertinamo pasaulyje ir paklausaus mokslo kūrimo institucijai. Yra vilties, kad pajudėsime, jei čia nebebus mokamos algos profesoriams už darbus, kurių vertė išnyko kartu su sovietmečiu.

Tikroji Lietuvos ir daugumos jos piliečių, laikančių save katalikais, gėda – kad šalyje yra 95 globos įstaigos ir jose gyvena 3,5 tūkst. vaikų. Šalies Prezidentė pateikė Seimui įstatymo, kuris ekonomiškai paskatintų šių vaikų perkėlimą į šeimas,  projektą. Didysis Lietuvos darbo žmonių interesų „gynėjas“ socialdemokratas A.Sysas blokuoja šias permainas, nes padėti esą reikia visiems Lietuvos vaikams. Taip ir vėl lygiavos ir komunizmo šauklys laiko Lietuvos žmones kvailiais (kaip tikriems kvailiams kuriama iliuzija ir lūkesčiai, kad A.Sysas pasirūpins ir jų vaikais). Jis trukdo suteikti galimybę šeimoms, norinčioms auginti valstybės globojamus vaikus, prisiimti atsakomybę už šių vaikų ateitį. Po įvykių Švėkšnos ir Kauno vaikų globos įstaigose daugiau nei akivaizdu, kad globos namuose auginami vaikai yra tiksinti bomba visai visuomenei. Bet A.Sysas mano, kad tai tiek pat svarbu, kaip ir rūpinimasis vaikais, kurių tėvams neateitų net į galvą prašyti A.Syso pasirūpinti jų vaikais.

Prisirišimas prie praeities ir jos šlovinimas pasiekė tokias aukštumas, kad net vienos didžiausių politinių partijų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nariai, matyt, įtikėję reinkarnacija, rinkdami savo lyderį balsuoja už Gabrielių Landsbergį. G.Landsbergis yra šaunus vaikinas. Bet iki politinės lyderystės jam dar tolimas patirčių ir išbandymų kelias. Net į nepriklausomybę Lietuvą atvedusioje ir į ateitį ją vesti, jos ateities kontūrus brėžti privalančioje partijoje šiandien nebėra kam pasakyti, kad karalius nuogas, nes vaikas, kuris tai galėtų pasakyti, pats yra renkamas karaliumi.