BFL

Vilniaus meru išrinkus liberalą Remigijų Šimašių istorinis Vilniaus Žaliasis tiltas pagaliau buvo išvaduotas nuo šešis dešimtmečius jo vaizdą gadinusių raudonarmiečių ir kolchozninkų skulptūrų. Paties mero teigimu, situacijos ato­maz­ga jau buvo pribrendusi ir jos baigtis taip pat buvo aiški, tiesiog ilgai klaidžiota teisiniuose brūzgynuose. „Veido“ įsi­ti­ki­ni­mu, tai, kad istorinis Vilniaus tiltas buvo apvalytas nuo okupantų simbolių, yra miesto mero šių metų sėkmės ženklas.

Vaiva SAPETKAITĖ

Apie tai, kad derėtų atsikratyti sovietų oku­­pantų skulptūrų, buvo kalbama jau seniai. Tačiau diskusijos ypač įsismarkavo 2014 m. pavasarį Rusijai užpuolus Ukrainą ir už­grobus Krymą. Nors tai neretai bandyta nu­žeminti iki dešiniųjų pučiamo burbulo, to­kios nuomonės laikėsi ir Kultūros ministerija bei  Kultūros paveldo departamentui priklausan­tis Kultūros paveldo centras, siūlę Žaliojo tilto skulptūras išbraukti iš saugotinų vertybių są­rašo. Nepaisant to, Nekilnojamojo kultūros pa­­vel­do taryba 2015 m. pradžioje nusprendė so­­vie­tų okupantų reliktus palikti šiame registre.

Didžiausias stabdys šioje istorijoje buvo Gražinos Drėmaitės vadovaujama Valstybinė kultūros paveldo komisija (VKPK).

Komisija laikėsi požiūrio, kad Žaliojo tilto skulptūros – šalies kultūros ir istorijos dalis, taigi tu­rėtų likti kaip mūsų gyvenimo liudininkės. Ar­­­­gumentas, kad miesto centre atspindima oku­­pantų ideologija, kad tai žeidžia nuo NKVD ir Raudonosios armijos represijų nu­kentėjusių lietuvių jausmus, komisijai nepasirodė vertas dėmesio.

VKPK jau ne kartą buvo sulaukusi kritikos už savo kietakaktiškumą, siaurą požiūrį ir viršijamus įgaliojimus, saugant Lietuvos kultūros paveldą, kas neretai labiau trukdo nei padeda. Net buvo rimtų svarstymų, ar ši institucija apskritai reikalinga, o Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas per slaptą balsavimą buvo nepatvirtinęs G.Drėmaitės kandidatūros į pirmininko pareigas.

Tačiau kovo mėnesį atsirado viltis, kad įstrigusią plokštelę pavyks išjungti, nes tiesioginius mero rinkimus laimėjo Liberalų sąjūdžio atstovas R.Šimašius.

Nepabijojęs perimti iniciatyvos į savo rankas, naujasis sostinės meras susidorojo su šiuo  Gordijo mazgu. Miestui pasisekė, kad naujasis meras mokėjo ne tik gerai pakalbėti ir gražiai atrodyti prieš filmavimo kameras, bet ir spręsti reikalus.

41-erių iš Tauragės kilęs teisininkas R.Ši­mašius praeityje ne kartą buvo renkamas Vil­niaus tarybos nariu, buvo Laisvosios rinkos instituto prezidentas, o ketverius metus dirbo teisingumo ministru.

„Žinau, kaip teisininkai gali viską subiurokratinti, bet man atrodo, kad, jei pats sprendimas aiškus, reikia greičiau apsispręsti, kaip jį įgyvendinti, – įsitikinęs R.Šimašius. – Jei stovi penkiese ir galvoja, kas atsakingas, jei neaišku, kieno tai problema, vadinasi, ji tavo. Su Žaliojo tilto skulp­tūromis buvo būtent tokia situacija: visi ro­do vienas į kitą ir nebeaišku, kas už ką atsako.“

Sklandžiai atomazgai užteko vos dviejų ra­mių naktų, tad kodėl sugaišome tiek daug lai­ko?

„Dažnai vilkas piešiamas baisesnis, negu yra iš tikrųjų. Mano ikimokyklinio amžiaus dukra taip pat bijo vilko ir einant į mišką jai kirba klau­simas, ar jo nesutiks. Toks ilgas sprendimų nepriėmimas susijęs su įsikalbėtomis baimėmis: taip, dalis jų turėjo pagrindo, bet ne visos, – dėsto R.Šimašius. – Veikė ir tai, kad vis bandyta rasti visokių biurokratinių procedūrų, dėl ko ne­galima padaryti vieno arba kito dalyko. Tie­siog reikėjo įžengti į mišką ir patiems pamatyti, kad jokio vilko jame nėra.“

Tai, kad skulptūros buvo nuimtos, R.Ši­ma­šiaus manymu, iliustruoja, jog pradėjome skirti pelus nuo grūdų, o tai, kas anksčiau ne­badė akių, nes buvo kur kas aktualesnių dalykų, tapo nepriimtina.

Nors VKPK ir toliau aiškina, kad nukeltos skulptūros vis vien turės grįžti ant Žaliojo tilto, R.Šimašius pastebi, kad aistros atslūgo ir prastos būklės „balvonai“ retai kada prisimenami.

Matyt, jos dar ilgai „puoš“ savivaldybei priklausančią „Grindos“ aikštelę, nes Vilniaus sa­vivaldybė nelinkusi taškyti pinigų jų raudonarmiečių ir kolchozninkų kuproms tvarkyti. Kaip, beje, ir Kultūros paveldo departamentas, pa­grįs­tai teigiantis, kad Vilniuje netrūksta vertesnių objektų, kuriems reikėtų skirti lėšų.