"Veido" archyvas

Raimonda Daunienė įžvalgiai kiekvienam vaikui dar vaikystėje parinko instrumentą, kad vėliau visi galėtų groti drauge. Jos troškimas išsipildė

Kai prieš kelerius metus svečiavomės pas Vilniuje gyvenančią smuikininkę Raimondą Daunienę, kuri po skaudžios vyro ir poeto Raimondo Daunio žūties viena augino sūnų ir keturias dukteris, visi vaikai dar buvo po mamos sparnu.

Bet laikas netrunka prabėgti. Sūnus Augustinas jau sukūrė šeimą ir dabar namie smagiai krykščia anūkė Augustė. O arfa grojanti Joana ir fleitą pučianti Vita dvejus metus studijuoja Ženevos aukštojoje muzikos mokykloje. Namie liko tik Elena ir Kotryna, bet gali nutikti taip, kad ir jos, baigusios muzikos mokyklą, bus priverstos studijas rinktis užsienyje.

Ar Lietuvai reikalingi gabūs ir talentingi žmonės

Vaikai pakelia sparnus ir palieka namus. Raimonda Daunienė sako per daug to nesibaiminusi, nes vyro netektis ir užgriuvę sunkumai, kuriuos teko įveikti jų šeimai, daug ko išmokė ne tik ją pačią, bet ir vaikus. “Todėl išleisdama dukras mokytis į Šveicariją didelio nerimo nejaučiau, nes žinojau, kad jos savarankiškos, moka viena kita pasirūpinti. Be to, ten gyventi gan saugu. Tik dabar šiek tiek neramu dėl ko kita – juk ateis laikas, kai po bakalauro ir magistrantūros studijų teks spręsti, ar joms likti užsienyje, ar grįžti į Lietuvą, – su nerimo gaidele prabyla moteris. – Labai norėčiau, kad sugrįžtų. Nors buvo ir toks etapas, kai pati norėjau pasiimti vaikus ir važiuoti iš čia, kur akys mato. Bet jeigu visi išvažiuosime ir ten pasiliksime, kas laukia mūsų tautos? Nutautėjimas ir išnykimas. Ramybės neduoda ir kitas klausimas, ar Lietuvai reikalingi gabūs ir talentingi žmonės?”

Išvykstate į užsienį? Iliuzijas palikite namie

Atskubėjus Joanai kalba pasisuko šiek tiek kita linkme. Apie tai, kad ji galėjo mokytis ir Lietuvoje. Tik, deja, nelabai buvo pas ką. Juolab kad mokslas už studijas Muzikos akademijoje kainuoja keliolika tūkstančių. Paklausta, su kokiomis mintimis prieš porą metų važiavo studijuoti į Ženevą, mergina prisipažįsta, kad atrodė, jog važiuoja į pasakų šalį.

Ką dabar pasakytų tiems, kurie šiuo metu rengiasi išvykti? “Kad visur gyvena tokie patys žmonės. Nereikia manyti, kad nuvažiuosi ir bus labai lengva. Iš tiesų reikės lygiai tiek pat ir dar daugiau mokytis bei dirbti. Teks susidurti ir su konkurencija, kuri ten dar didesnė. Be to, reikės atstovauti savo šaliai. Gražias iliuzijas reikia palikti namie. O važiuoti verta. Nes ten galime daug ko išmokti. Reikia paimti iš pasaulio tai, kas geriausia, ir sugrįžti. Baigusi studijas tikrai norėčiau kurti Lietuvoje. Gal todėl, kad tėvelis buvo čia. Ir viduje kažkas labai šaukia. Ne, aš neprivalau, aš pati to noriu”, – užsienis Joanos nevilioja. Mergina šmaikštaudama sako, kad Varėnos rajone Paulių kaime esančios sodybos jai negali pakeisti nei Ženeva, nei Paryžius. Pilkas akmenėlis Lietuvoje, pasak Joanos, daug artimesnis už nepakartojamus Šveicarijos kalnus. “Mūsų kaime net ir pušys kitaip kvepia, kitaip linguoja eglaitės”, – nuoširdžiai tikina ji. Ir dėl užsieniečių vaikinų žavi mergina taip pat nežada pamesti galvos. “Kodėl? Man labiau patinka bendrauti lietuviškai, nes kita kalba negaliu išreikšti to, ką norėčiau”, – paaiškina ji.

"Veido" archyvas

Pradžia – iš buto į butą

Joana neslepia, kad išvažiuodamos į Šveicariją abi su seserimi nemenkai jaudinosi: “Gąsdino nežinia, nes neturėjome kur gyventi. Nors mokykla turi savo bendrabutį, bet vietų jame tris kartus mažiau nei studentų. Laimei, tuo metu Ženevoje mokėsi arfininkė Felicita, kuriai iki šiol esame labai dėkingos, kad ji mums padėjo ir galėjome pas ją apsistoti, o paskui mūsų dėstytoja leido kurį laiką gyventi jos bute, po to įsikūrėme Prancūzijoje, teko važinėti… Su tokiais sunkumais susidūrėme ne tik mes. Buvo studentų, kurie neturėjo kur gyventi, tad miegodavo konservatorijoje. Kas dar kėlė nerimą? Kad nemokėjome prancūzų kalbos, nes mokėmės anglų ir vokiečių…” Stigo ir pinigų, nes iki sausio mėnesio negavo stipendijos, todėl teko pažinti, kas yra alkis.

Kai padeda angelai

Joana prisipažįsta, kad pirmaisiais studijų metais galvoje kartais sukirbėdavo mintis: gal važiuoti atgal? Tik kas toliau? “Paskui mums padėjo angeliukai, – smagiai beria ji. – Daug kas pasikeitė, kai sutikome obojumi grojantį Achmedą iš Egipto. Išsikalbėjus paaiškėjo, kad jis gyvena vynuogyne. Sužinojęs, kad neturime kur gyventi, sutiko pasiteirauti šeimininkės, ar ji nesutiktų priimti ir mūsų. Ši panoro mus pamatyti. Ir netrukus pas ją įsikūrėme. Dabar jau kuris laikas gyvename kaip karalaitės pilyje tarp vynuogių, be to, nereikia daug mokėti už nuomą. Iki Ženevos tik šešiolika kilometrų, ją gan greitai pasiekiame traukinuku. O kai grįžti, net jeigu vos vienas keleivis būna, paskambini ir už tuos pačius pinigus atvažiuoja specialus autobusiukas, kuris ir parveža į namus ant kalno”.

Tarp svetimų

Bet saldžios pasakos apie gyvenimą ir studijas užsienyje Joana nelinkusi sekti. “Ten gana sunku integruotis. O dar tas mūsų kuklumas… Atsidūrus tarp svetimų kaustė baimė, nežinojome, kaip bendrauti. Beje, bendraujama gan paviršutiniškai. Daug tauškiama, ir tiek. Nebuvau tam pasirengusi. Nes manau, kad netaupant vidinės energijos labai greitai galima save ištaškyti į visas puses. O jeigu nori išlikti savimi, gali pasijusti atstumta. Bet to baimintis nereikia, nes viskas priklauso, kiek keisi save, kaip bendrausi, kaip pavyks susirasti bendraminčių. Man tai netapo bėda, nes šalia visada buvo sesutė”, – sako Joana. (Tuo metu, kai kalbėjomės, Vita svečiavosi Prancūzijoje).

Kad būtų koncertų, daug lemia ir ryšiai. “Jeigu bendrausi kaip kiti, tai, žinoma, padės atverti daugelį durų. Jeigu esi individualistė, tavęs reikės mažiau, bet aš vis tiek noriu išlikti savimi”, – tvirtina mergina.

Pasak Joanos, joms labai pasisekė, kad išvažiavo mokytis kartu: “Visada yra su kuo pasitarti ir pabendrauti. Viena kitai darome daug įtakos. Beje, mes kartu ir grojame. Kadangi viena kitą labai gerai jaučiame, tai padeda ir geriau atlikti muziką”.

Studijos Šveicarijoje pigesnės nei Lietuvoje

Mokytis Ženevoje joms nesunku: “Visa mokyklos aplinka labai humaniška. Galima atsiskaityti ne tik prancūziškai, bet ir angliškai. Jeigu daug dirbi, tave visi supras, ir egzaminus išlaikysi. Kirvių dėstytojų neteko sutikti. Gal todėl, kad ten visi suinteresuoti, jog būtų, kas mokosi ir moka”.

Kadangi Joana su Vita gauna stipendiją ir paramą, merginoms už studijas mokėti nereikia. “Yra vienas stipendijos tipas, kai prašai padengti studijas. Padengia pusę kainos, o pusę reikia susimokėti. Beje, ta kaina nėra tokia didelė kaip Lietuvoje. Metams studijos šioje mokykloje kainuoja 2500 Lt. O tam, kad galėtume išgyventi,  turėtume už ką valgyti ir kuo susimokėti už butą, teko ieškoti rėmėjų”, – pasakoja ji.

Nuomojamas kambarys joms kainuoja 900 Lt. “Tai nėra brangu. Bet tik todėl, kad mes gyvename pas šeimininkę, kuri turi gerą širdį. Žinoma, jeigu gyventume pačioje Ženevoje, būtų brangiau. Tai kainuotų po 500 Šveicarijos frankų kiekvienai”, – paaiškina.

Kol sustiprės sparnai

Kai Raimondos pasiteirauju, ar per tuos metus labai pasikeitė jos dukros, ji sako, kad jai jos visą gyvenimą bus mažytės – Joanytė ir Vitutė: “Nes ir pati sau nenoriu pasakyti, kad jos jau suaugusios ir turi savo gyvenimus. Na, gal tada, kai turės savo šeimas, gal tada pajusiu, jog gyvena atskirą gyvenimą. Bet dabar jos dar kaip tie paukštukai, kurie grįžta į lizdą, kad labiau sustiprėtų sparnai…”

"Veido" archyvas

Joana su mama

Penkis vaikus išauginusi mama džiaugiasi, kad visi vaikai laikosi vienas kito ir juos traukia namai: “Matyt, yra, kas traukia, ko neranda kitur. Nuo pat pradžių, kol gyvas buvo Vaidotas, šeima buvo tai, kas šventa. Taip yra iki šiol. Manau, pats svarbiausias dalykas gyvenime – susirasti žmogų ir sukurti šeimą. Svarbiausia, kas šalia tavęs. Jei yra kas jaučia, supranta, gyvenimas tampa harmoningas ir žmogus viską gali pakelti ir pasiekti. Jei to nėra, apninka liūdesys, ligos”.

Kaip ir anksčiau dukros dažnai tariasi su mama. Taip įprasta nuo mažumės ir kol kas nepasikeitė. Nes mama, Joanos manymu, visada geriausiai gali patarti. Į Šveicariją aplankyti dukrų Raimonda dar nebuvo nuvažiavusi. Kartu su jomis į užsienį išsirengia nebent tada, kai jos vyksta į koncertus. Dukroms grojant jaudinasi labiau už jas. O kiek džiaugsmo buvo, kai Paryžiuje Joana, Vita ir Elena pelnė didįjį prizą. “Gera širdyje, kai matai, kiek žmonių ploja mano vaikams. Bet jaučiu ir liūdesį: o kas po to? Vėl sunkmetis. Skaudžiausia, kad tie gabūs vaikai Lietuvoje neįvertinami, nemokama jais didžiuotis”.

Beje, kai salėje yra mama, dukros žino, kad joje sėdi gera kritikė, nes iš jos visada sulaukia tikro įvertinimo. Joana apgailestauja, kad Ženevoje itin pasiilgsta to tikrumo: “Na, ir kas, kad po koncertų girdžiu nuostabius įvertinimus. Tokius, kokie sakomi vunderkindui ar pripažintam atlikėjui. Ko verti pagyrimai, kai klausydamasi matau, kaip lengvai mėtomi tie “bravo”. Kodėl taip daroma? Sako, tai skatina stengtis. Bet man žodis turi turėti tikrą reikšmę”.

Reikia išmokti džiaugtis

Ko galėtume pasimokyti iš užsieniečių? Joana prisiminė renginį, kuriame eiles skaitė Lietuvos ir Šveicarijos poetai: “Mūsų poetai jas skaitė liūdnai ir rimtai, o aktoriai vertė tuos tekstus džiaugsmingu tonu. Buvo labai įdomu klausyti, kaip tie patys žodžiai gali būti tariami ir graudžiai, ir linksmai. Mums iš tiesų reikia pasimokyti džiaugsmo. Ir nereikia vaikščioti susiraukus, ant kaktos užsirašius: aš esu rūgena. Tiesa, labai norėčiau, kad užsieniečiai kartais būtų rimtesni”.