Jūs mylite Italiją? Kurią – idiliškąją, literatūrinę, mitologizuotą? Aromatingą, skanią, elegantišką? O gal jūs nekenčiate Italijos? Jeigu taip, tai kurios nekenčiate? Palūkėkite su atsakymais. Galbūt perskaitę knygą „Italija“ atrasite savo lūkesčių ir savo nusivylimų Italiją. O kol kas pasimėgaukite bent ištrauka iš šios knygos.

Liga ir imunitetas

Pabandykime pasiaiškinti, kas įeina į Stendhalio sindromo rizikos grupę, o kam ši simpatiška psichozė visai arba beveik visiškai negresia. Kam Italija įsigraužia į dešinįjį smegenų pusrutulį ir ką nuo ekstazės patikimai saugo kairysis smegenų pusrutulis. (…)
Per penkiolika Italijoje praleistų metų turėjau progos pasidomėti, kaip pirmą kartą į šią šalį atvykusius keliautojus veikia arba neveikia Stendhalio sindromas. Pačioje pirmoje šio aukų sąrašo eilutėje turėčiau įrašyti save. 1989 m. balandžio 7-ąją pusę aštuonių vakaro išlipau iš traukinio „Moskva–Rim“ Triesto geležinkelio stotyje. Turėjau valandą laiko. Jos užteko Stendhalio sindromui pasigauti. Dirgiklių seka buvo tokia: sūrus Adrijos jūros dvelksmas, nenusakomas gaivališko pavasario pritvinkęs oras, tvirta pirmojo išgerto cappuccino puta, iš gretimos trattoria (it. užeiga) sklindantis frutti di mare (it. jūrų gėrybės) kvapas, sumišęs su alyvuogių aliejuje kepinamo česnako aromatu. Italų kalbos melodija, motorolerių gausmas. Elegantiškai vilkintys praeiviai.
(…) Pastebėjau, kad Italija įvairiai „griebia“ žmonės. Vienus iš karto, kitus – tik sugrįžus po kelionės į namus. Kai kurie tvardosi, apsimeta, kad nieko neišgyvena, o paskui pratrūksta. Man teko savo akimis matyti Stendhalio sindromo apsėstą moterį iš Lietuvos. Turistiniu autobusu į Veneciją atvykusi išsilavinusi pedagogė pametė galvą tiesiogine žodžio prasme. Žiūrint į ją net nebuvo aišku, ar tai sunkus klinikinis atvejis, ar tiesiog nekontroliuojamas dvasinių ir fizinių potyrių proveržis. Tąkart pagalvojau: aha, vadinas, Stendhalis kabina ir mus, lietuvius.
(…) Tvirtai laikosi ir „apatiniai“ žmonės – taip vadinu tuos Italijos lankytojus, kurie gyvenimo pilnatvę išgyvena žiūrėdami žemyn, o ne į viršų. Į grindinį, o ne į stogus ar dangų. Ką galima pamatyti Italijos miestuose žiūrint į grindinį? Šiaurėje – daug nuorūkų, panaudotų prezervatyvų, vieną kitą šiukšlę, šunų mėšlo. Pietuose – labai daug nuorūkų, buitinių atliekų, rinkiminių plakatų su užrašu „Forza Italia“ (it. „Pirmyn, Italija“) ir daugybę kitų teisingų ir nuodėmingų dalykų. „Apatiniams“ žmonėms Italija sukelia ne Stendhalio sindromą, o pykčio priepuolį. Italija jiems šiukšlina, netvarkinga, neprižiūrėta.
„Viršutiniams“ žmonėms nelabai svarbu tai, kas yra ant žemės. Jie vaikšto užvertę galvas. Milane mato rūke boluojančią Duomo (it. katedra) gotiką. Romoje – išraitytą baroką ir Cupolone – Šv. Petro bazilikos kupolą. Toskanoje – kalvas su tolyje banguojančiais kiparisais.
Italija bejėgė ir prieš žmones-ciferblatus, kurie žiūri ne viršun ir ne apačion, o į laikrodį. Laiką dramatiškai išgyvenantys keliautojai Apeninų pusiasalyje pasijunta apgauti ir išniekinti. Jiems nepadeda nei architektūra, nei peizažas, nei taurė puikaus vyno ir jokie kiti Stendhalio sindromo sukėlėjai. Italija – fiziologiškai vėluojanti šalis. Ji niekur neskuba. Todėl nedraugaujantys su laikrodžiu Italijoje jaučiasi kaip savo namuose. Ne veltui čia atsirado pasaulinis gastronominis judėjimas Slow Food (angl. lėtas maistas).
Nesupranta šios šalies ir darbo žmonės. Taip vadinčiau ne darbininkus iš didelės gamyklos, o pelno ir pridėtinės vertės kūrėjus, gyvenančius pagal formulę „laikas – pinigai“. Atėję pasikeisti pinigų į itališką banką nepagydomi darboholikai nustėrsta: bankas pietauja – o siaube – mažiausiai tris valandas. „Kaip galima vidury dienos nedirbti?“ – svarsto darbo žmonės ir juos neišvengiamai suima pyktis ant šalies, ant Italijos, kuri amžinai pietauja.
O štai klasikinis itališkas vaizdelis: jaunas vyras eina į barą už parankės susiėmęs su vos judančiu tėvu, abu draugiškai aptarinėja paskutinio Serie A futbolo lygos turo rezultatus. Vaizdelis sukrečia švediškojo šeimos modelio atstovus. Jau suplanavusieji gyvenimą užbaigti senelių prieglaudoje nesusigaudo, kas čia vyksta. Jie stengėsi nevarginti meile savo vaikų ir žino, kad vaikai savo tėvų nevargins dėmesiu senatvėje. Todėl Italijoje – šeimyninės idilijos šalyje – švediškojo modelio atstovus apima nerimas. Nuo jo gelbsti nebent žinojimas, kad darni šeima – tai pirminė mafijos užuomazga.
Nelengva ir monolitinio solidumo atstovams. Rytų Europoje, Amerikoje, Rusijoje solidumas tampa privaloma našta, kuriai yra pasmerkti tam tikrą padėtį visuomenėje pasiekę žmonės. Tamsus kostiumas, statusą atspindintis automobilis, tam tikri restoranai, tam tikri kurortai. Atvykę į Italiją solidūs žmonės pašiurpsta išvydę sau lygų žmogų, sakykime, banko filialo direktorių, kuris važiuoja į darbą apsižergęs motorolerį. Arba neramiai suklūsta sužinoję, kad vakarieniauti gali tekti triukšmingoje picerijoje. Solidiems Italija nepriimtina, nes atrodo pernelyg išsidraikiusi.
Bijantiems gyventi Italijon irgi geriau nė kojos nekelti. Tiems, kurie įsitikinę, kad madingi drabužiai ir puikus vynas yra gryni niekai, saldus nieko neveikimas – nuodėmė, o saulės atokaitos malonumas – neatleistina tinginystė. Nieko nepadarysi, Italija gyvena malonumais, blogiausia, kad visiškai trumpalaikiais malonumais. Rimtuolių nuomone, Italija yra nerimta. Federico Fellini apdainuota dolce vita (it. saldus gyvenimas) yra ne kas kita, kaip meniškai perteiktas nerimtos Italijos vaizdelis. Patiko? Tada pirmyn, į San Giovanni in Laterano aikštę Romoje antrą valandą nakties. Mašinų čia daugiau negu antrą dienos…

Italija: mados ekspresas

Auksiniai „Dolce & Gabbana“ spagečiai

Milanas – mados miestas. Ką tai reiškia? Ar mados miestas toks, kuriame daug vitrinų, elegantiškai vilkinčių žmonių? Ne. Mados miestas – toks miestas, kuris diktuoja madą, gyvena mada, kalba apie madą, valgo ir miega drauge su mada. Mada nepastebimai, žingsnis po žingsnio, bet labai ryžtingai braunasi į visas Milano viešo gyvenimo sritis. Todėl neapsilankęs „Emporio Armani“, „D&G Bar Martini“, „Bulgari Restaurant“ ir kitų garsių drabužių kūrėjų restoranuose ir baruose negali sau pasakyti: buvau Milane – mados mieste. Nes Milanas – tai ne tik miestas, kuriame būtina elegantiškai rengtis, bet ir vieta, kur galima elegantiškai vakarieniauti, bendrauti, pašokti.
Mados korifėjai klientus vilioja ir savo įvaizdį stiprina įvairiais būdais. Vienas iš jų – po kolekcijos pristatymo pakviesti svečius vakarienės į prestižinį savo vardo restoraną. Itališka vakarienė – tiesiog būtinas ritualas, be kurio niekaip neapsieitų į mados savaitę atvykę dizainerių klientai, pirkėjai, žurnalistai, pasaulinio garso tinklalapininkai. Garsenybės.
Teorija, kad vaizdo ir skonio dermė geriausiai nuramina įtemptą nervų sistemą, visiškai teisinga. Kas gali labiau atpalaiduoti mados savaitėje dirbančius žmones po įtemptos dienos, jei ne šviežių jūrų gėrybių lėkštė dailiame interjere? O jei dar įvertinsime, kad mados pasaulio žmonėms svarbiausia visada ir visur būti dėmesio centre, tampa aišku, kodėl ir vakarienes, ir aperityvus dizaineriai rengia savo vardo kavinėse.
(…)
Italų elegancijos karalius Giorgio Armani šioje srityje nenugalimas. Jau prieš gerą dešimtmetį dizaineris užsiėmė pirmą vietą gurmanams skirtų interjerų linijose. Jo vardo restoranų, barų, kavinių ir naktinių klubų Milane – daugiausia. Vakarienę į mados savaitės pristatymą pakviestoms garsenybėms – Tinai Turner, George’ui Clooney, Elisabettai Canalis, Ornellai Muti ir kitoms – jis rengia iš karto po kolekcijos pristatymo. Vakaro scenarijų re Giorgio (it. karalius Giorgio) beveik visada patiki savo dukterėčiai Robertai.
Panorėjęs į restoraną pakliūti eilinę dieną eilinis klientas turi telefonu užsisakyti stalą iš anksto, kartais net suderinti meniu. Telefonu klientams pranešama, kokią apytikslę sumą teks skirti vakarui vienam žmogui. Restorane, kaip ir Croce Rossa gatvėje įsikūrusiame aperityvo bare „Emporio Armani Caffè“, viešpatauja dizainerio mėgstamas japoniškas minimalizmas. Ir nors pats dizaineris mėgsta tradicinę itališką virtuvę cucina della mamma (it. mamos virtuvė), jo mados imperijos rinkodara pataikauja klientams. Tad Armani restoranuose būtina paklusti šaltokam tiek interjero, tiek ir virtuvės minimalizmui. Valgiaraštyje vėlgi vyrauja Japonija, tiesa, meistriškai perkurta, nes virtuvės šefai itališkus produktus moka „įvilkti“ į japonišką apdarą. Rezultatas įdomus net tradicinės itališkos virtuvės gerbėjams – fusion virtuvės patiekalai panašūs į sušius, bet kvėpuoja Italijos tradicijomis.

Apie knygą ir autorius

„Italija“ – knyga, kurią tikrąja to žodžio prasme galima skaityti iš bet kurio galo. Mat ji turi ne tik du autorius, bet ir du viršelius. Atsivertę iš vienos pusės, Italiją išvysite Pauliaus Jurkevičiaus žvilgsniu. Jus apsups šios įstabios šalies spalvos, kvapai ir garsai, neramūs vėjai kedens plaukus. Pajusite, kaip skirtingai čia gali tekėti laikas, suvoksite, kad toli kartais gali būti arti, o Italijos žmonės – tikrai ne vien picas šveičiantys mafiozai. P.Jurkevičiaus Italija – su gyva plakančia širdimi, ji neleis likti abejingiems.
Atvertę knygą iš kitos pusės, akimirksniu atsidursite spalvingame ir beprotiškame Italijos mados pasaulyje. Jurga Jurkevičienė įsodins jus į greitąjį traukinį „Raudonoji strėlė“ ir nulakdins iš Milano į Romą. Už traukinio lango šmėžuoja garsių dizainerių, visame pasaulyje žinomų manekenių veidai. Šiugžda brangios medžiagos, spindi briliantai, skleidžiasi stebuklingi kvapai.