"Veido" archyvas

Europos Teisingumo Teismo sprendimas, kad sulietuvindama savo kitataučių piliečių pavardes Lietuva nepažeidžia Europos Sąjungos sutarties reikalavimų, gali tapti pastaruoju metu gerokai kaitusių Vilniaus ir Varšuvos santykių lūžio tašku.

Teisingumo Teismo sprendimas buvo paskelbtas gegužės 12-ąją, o kitą dieną Varšuvoje lenkęsis Lietuvos užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas susidūrė su tikrai draugiška savo kolegų – lenkų diplomatų laikysena. Pasak jo, tai neturėtų stebinti, nes Europos Teisingumo Teismas labai aiškiai pasakė, kad Lietuva nepažeidžia savo lenkų kilmės piliečių žmogaus teisių. Savo ruožtu tai reiškia, kad išnyko kelerius metus Vilniaus ir Varšuvos santykius temdę politikų kaltinimai, esą Lietuva pažeidinėja lenkų tautinės mažumos teises.

Europa Wardyn nepadėjo

Po Teisingumo Teismo sprendimo Wardyn/Vardyn byloje Varšuvos diplomatija iš karto pakeitė toną. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Marcinas Bosackis nurodė, kad ši byla apskritai nesusijusi su tautinių mažumų, taigi ir lenkų mažumos Lietuvoje, teisėmis Europos Sąjungoje, nes ES teisė tokių dalykų nenagrinėja. M.Bosackis pabrėžė, kad ES teisės pagrindu negalima kelti klausimo, kokiu būdu valstybės narės reguliuoja savo piliečių pavardžių rašymą.

"Veido" archyvas

Europos Teisingumo Teismas nusprendė, kad sulietuvindama savo kitataučių piliečių pavardes Lietuva nepažeidžia ES sutarties reikalavimų

Pareiškimas, atsižvelgiant į visą ligšiolinį Vilniaus ir Varšuvos santykių kontekstą, kone revoliucinis. Pavardžių rašybos klausimas penkiolika metų neišnykdavo iš Lietuvos ir Lenkijos politikų bei diplomatų darbotvarkės. Nuo 2008-ųjų, užsienio reikalų ministru tapus Radoslawui Sikorskiui, kuris 1998–2001 m. būdamas viceministru kuravo užsienyje gyvenančių lenkų klausimus ir taip pat prisiklausė lietuvių pažadų “tuoj tuoj, gal dar šiemet”, lenkiškų pavardžių rašyba tapo esmine Lietuvos ir Lenkijos santykių problema, į kurią atsiremdavo visų kitų reikalų sprendimas. Maždaug tuo pat metu Varšuvos politikų galvose užgimė įsitikinimas, kad Lietuvoje gyvenančių jų tautiečių pavardžių rašybos problemą galima išspręsti apskundus Lietuvą kuriam nors tarptautiniam teismui – arba Europos Teisingumo Teismui Liuksemburge, arba Europos Žmogaus Teisių Teismui Strasbūre.

Lenkų politikų įsitikinimas, kad Lietuva pažeidinėja lenkų mažumos teises, tad Europos teismas neabejotinai išspręs bylą jų naudai, buvo absoliutus. Tuo teko įsitikinti savo akimis 2009 m. gruodį Druskininkuose vykstant Lietuvos ir Lenkijos politikų, diplomatų bei intelektualų apskritojo stalo diskusijai. Kai į kolegų lenkų grasinimus, kad Lietuvai bus didelė gėda, jeigu Europos teismas pripažins ją pažeidinėjant žmogaus teises, Vilniaus politikai atsakė, jog viskas gali būti atvirkščiai, nes europinė teisė – Lietuvos pusėje, o tai gali reikšti pavardžių rašybos klausimo nukėlimą į neapibrėžtą ateitį, kilo tikra audra. Matyt, kokie nevykę ar nesąžiningi teisininkai Varšuvoje buvo tiek įtikinę Lenkijos parlamentarus, kad šie kitokių argumentų tiesiog nebegirdėjo.

Dėl pavardžių rašymo spręs Lietuva

Galima daryti prielaidą, kad vienas tų teisininkų buvo šiuo metu Europos Komisijoje dirbantis tarptautinės ir europinės teisės daktaras Lukaszas Pawelas Wardynas, anksčiau Vilniuje veikiančiame Balstogės universiteto filiale dėstęs europinę tautinių mažumų apsaugos teisę ir tyrinėjęs pavardžių rašybą reguliuojančias normas Europos Teisingumo Teismo sprendimų praktikoje. Vedęs iš Lietuvos kilusią Malgožatą Runevič, kurios santuokinė pavardė M.Runevič-Vardyn lietuviškuose dokumentuose buvo įrašyta pagal skambesį, o jo paties – be diakritinių ženklų, L.P.Wardynas 2009 m. vasarą apskundė Lietuvą teismui Liuksemburge. Jo kreipimąsi parėmė ir Varšuva. Sprendžiant iš to, ką Lenkijos ir lenkakalbei Lietuvos spaudai pastaruosius dvejus metus kalbėjo L.P.Wardynas, jis buvo įsitikinęs, kad ne tik laimės bylą, bet kartu privers Lietuvą ir Konstituciją pakeisti.

Nors įžanginių pranešimų, kad Europos Teisingumo Teismo sprendimas bus palankus Lietuvai, pasirodė dar pernai, galutinis, itin griežtas sprendimas lenkų politikus gerokai pribloškė. Teismas nurodė, kad vienintelė instancija, galinti kaip nors pakeisti pavardžių rašymo tvarką Lietuvoje, gali būti tik Lietuvos teismas, ir tik įrodžius, kad atsisakymas pakeisti pavardės rašybą į originalią gali sukelti “rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų”.

Tuo Lietuvos piliečių pavardžių rašymo reikalų sprendimas buvo iš esmės galutinai perkeltas iš Vilniaus ir Varšuvos tarpvalstybinių santykių klausimų į Lietuvos vidaus reikalus. Apie tai, beje, Lietuvos diplomatai jau kuris laikas kalbėjo savo kolegoms Lenkijoje. Apie tai vis garsiau kalba ir Lietuvos lenkų intelektualai, nepatenkinti, kad Valdemaro Tomaševskio vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija monopolizavo ne tik valdžią Vilnijoje, bet ir teisę kalbėti visos lenkų tautinės bendrijos vardu.

Galima teigti, kad lietuvių ir lenkų santykių lūžis Lietuvoje įvyko netgi anksčiau, nei Liuksemburgo teismas priėmė sprendimą Wardyn/Vardyn byloje. Po balandžio pradžios skandalo, kilusio V.Tomaševskiui pasiūlius lietuviams integruotis Vilniaus rajone, apie poreikį iš esmės gerinti santykius prabilo Lietuvos intelektualai, buvo sukurtas abiejų tautų forumas, ketinantis be politikų kišimosi spręsti, kaip gerinti lietuvių ir lenkų santykius. Panašus, nors šiek tiek mažiau formalus, judėjimas prasidėjo ir Lenkijoje. Lietuvos premjero potvarkiu balandžio mėnesį buvo sukurta Tarpžinybinė grupė Rytų Lietuvos ekonominiam ir socialiniam gyvenimui pagerinti. Į ją įeina Švietimo, Kultūros, Ūkio ministerijų ir kitų susijusių valstybinių institucijų atstovai.

Aistras kaitina rinkimai

Atrodo, kad ir Varšuvoje normalizuoti santykius su Vilniumi nusiteikta anksčiau, nei buvo paskelbtas Liuksemburgo teismo sprendimas. “Veidas” vasario mėnesį rašė, kad Lenkijos diplomatijos vadovas R.Sikorskis net keturis mėnesius demonstratyviai nerado laiko priimti naujai paskirtos Lietuvos ambasadorės Varšuvoje Loretos Zakarevičienės. Pasak Lietuvos diplomatų, priėmimas įvyko kovo pabaigoje ir praėjo stebėtinai normaliai, nors R.Sikorskis, be abejonės, išdėstė savą požiūrį į lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje.

Tokiam santykių atšilimui, be abejonės, įtakos turėjo ir tai, kad Lietuva gan sparčiai baiginėja savo “namų darbus”, vienaip ar kitaip paveikusius santykius su Lenkija. Varšuvos, nuolat priekaištavusios dėl žemės grąžinimo Vilnijoje vilkinimo, atstovams perduoti Lietuvos ministerijų ir žinybų pasitvirtinti grafikai, kaip ir kada bus baigtas šis procesas.

Daug aistrų kėlęs Švietimo įstatymas priimtas, ir kadangi jis savo esme niekuo nesiskiria nuo analogiško Lenkijos įstatymo, Varšuvos politikai nelabai turi prie ko kibti. Jeigu jis ir bus taisomas, tai apie tai bus diskutuojama su Lietuvos lenkais, o ne su Varšuva. Sprendimas Wardyn/Vardyn byloje atsakė į klausimą ir dėl pavardžių rašybos.

Priežastis, kodėl Varšuva nusiteikusi normalizuoti santykius, gali būti susijusi su spalio mėnesį vyksiančiais Seimo rinkimais. “Skriaudžiamų lenkų gynimo” vėliavą iškėlė opozicinė Teisės ir teisingumo partija, kaltinanti Donaldo Tusko vyriausybę ir asmeniškai užsienio reikalų ministrą R.Sikorskį atvedus santykius su Lietuva į “visišką katastrofą”, dirbtinai sukėlus įtampą ir taip tik pabloginus lenkų padėtį Lietuvoje. Savaime suprantama, kad Lenkijos vyriausybė stengiasi šiuos opozicijos kaltinimus paneigti.

Su prasidedančia rinkimų agitacija neabejotinai susijęs ir Lenkijos Seimo “Geros Rytų kaimynystės” grupės noras išsikviesti “ant kilimėlio” Lietuvos ambasadorę L.Zakarevičienę ir surengti jai pirtį dėl “lenkiškų mokyklų uždarymo ir Lenkų rinkimų akcijos vadovo W.Tomaševskio teisinio persekiojimo”. Ambasadorė iš pradžių buvo nusiteikusi susitikti su šia Teisės ir teisingumo partijos parlamentarų grupe, vadovaujama Seimo narių Arturo Gorskio ir Jano Dziedziczako, bet po to, kai jie dienraštyje “Nasz Dziennik” agresyviai pareiškė ketiną reikalauti pasiaiškinimo dėl lenkų teisių pažeidinėjimo, atsisakė. Lietuvos diplomatija nutarė, kad ambasadorei nedera vienokiu ar kitokiu būdu dalyvauti kitos valstybės rinkimų kampanijoje, be to, išankstiniai Seimo narių pareiškimai rodė akivaizdžią nepagarbą Lietuvai.

Verta pabrėžti, kad J.Dziedziczakas buvo vienas tų Lenkijos politikų, kurie per minėtą apskritojo stalo diskusiją Druskininkuose bene garsiausiai šaukė ir grasino Lietuvai Europos teismu dėl pavardžių rašybos.

Kadangi tokiems lenkų politikų priešrinkiminiams išpuoliams Lietuvos diplomatija buvo iš anksto pasirengusi, didelės reikšmės Vilnius jiems neteikia. “Geri santykiai su Lenkija mums labai svarbūs geopolitiniu požiūriu, ypač bendradarbiaujant energetikos srityje, – “Veidui” sakė Vyriausybės vadovui Andriui Kubiliui artimas šaltinis. – Smulkūs nesusipratimai kultūros, švietimo ar transporto srityje atitinkamų ministerijų bus išspręsti darbo tvarka. Atskirų ministrų charakterių nesutapimai negali veikti ir lemti dviejų valstybių santykių būklės, nes Lietuvos ir Lenkijos santykiai daug glaudesni. Žaidimai “lenkiška korta” vidaus politikoje ateina ir praeina, o geri tarpvalstybiniai santykiai išlieka.”