Arba į moteriškumo šydais dabintą pintinėlę, apie kurią kalbėdama pati panelė Hasanova paminėtų, kaip jos dugno nelygumai pavertė ją nauja moterimi ir kokių pasaulio paslapčių atskleidė pynimo ornamento vingiai.

Kokio nors internetinio rašymo simbolių talpintojo antraštės vis nusidažo Beatos vardu arba skamba Hasanovos pavardė. Draugų draugai ją seka socialumo vardu prisidegusiuose portaluose, moterys su kočėlais ją cituoja, vyrai prie nepadorių minčių linksta, o būtent tokie, pasak gerbiamosios, yra negandų šaltiniai ir beveik visų moterų problemų kaltininkai. Galbūt taip ir yra. Ne vieno rimto mokslinio tyrimo reiktų, kad tokie žodžiai atrastų ir tvirtus argumentus,  ne tik pasakojimus pro pusiau sukąstas lūpas ar nuogirdas, žiemos šarmio atneštas.

Panelė ramiu gražios nuotraukos veidu pasakoja, kaip reikia padaryti vienaip, o klausyti visai kitaip. Mėto receptus atvira ranka, atsakomybės neprisiima, nes ši, pasak jos, yra kiekvieno savas reikalas. Kiekvienas esame laisvas ir kiekvienas sugalvojame, kiek mums prisiimti spaudimo iš aplinkos, ir kiek klausyti neigiamybės nuomonės, nesvarbu, teisinga ji ar ne.

Problemų Lietuvos kasdienėje buityje yra apstu, nereikia nė būti panele Hasanova, kad tai pamatytum, net ir pro krištolinius langus žvelgiantys politikai mato (arba sužino iš krištolą valančių patarėjų), kad yra sunkumų, ir kai kurie išrinktieji net gali juos konkretizuotus į sferas ar konkrečias problemas (jei jos susijusios su jam artimu vienmandačiu kaimu) išvardinti prieš kamerą nemikčiodami ir nemirksėdami. Tačiau panelei trūksta tos buities dvidešimt keturias valandas per parą. Tokios, kada nuo rėkimo ir aplinkos apatijos vengimo net nėra laiko sugalvoti nusipirkti tokį įrenginį, kuriame būtų galimybė skaityti žmonių nuomones ir komentarus apie to žmogaus kasdien patiriamą buitį. Matai, komentatoriai (su savomis straipsnių skiltimis, o ne anoniminiai IP adresai po straipsniais) geriau žino, kaip pasaulį surėdė anksčiau gyvenę siuvėjai nelygiais dygsniais.

Tos kasdienės buities, apie kurią nuolatos rašoma ir kuriai patariama nepasiduoti, dalinami patarimai, kaip ją pakeisti kuo nors kitu ir tą ką nors kitą pavadinti hobiu, kuris lengvina ne tik dalią žmogaus, bet ir visuomenei naudą nešą nepamatuojamą, nes niekas jos paprasčiausiai nematuoja, neragaujanti Beata nuolatos šneka, kaip žavu yra būti moterimi, kaip drąsu tai sakyti garsiai, kaip vis dar Lietuvoje tai vis kam nors nepatinka. Panelė Hasanova nemano, kad kalbėjimas pratęsia pačią problemą, jei tokia iš viso egzistuoja. Vieši rašomi laiškai miniai, kurios tiksliniai nariai turi atsirinki jos skeliamus žodžius ir juos praryti, nesunkiai sprendžia problemas, kurių šaknys gilesnės nei panelės tikrai gražių plaukų šaknys galvoje.

Du ar trys puslapiai komentuojamojo turinio ir popietė jau neprastai nusisekusi. Juokauju, panelė Beata dirba daug daugiau ir efektyviau. Rimtai. Nė vienas darbas neturėtų būti nors kiek nuvertintas, o jei ir yra, tai yra viena didesnių nelaimių, apie kurias reikėtų ne tik rašyti, bet ir verkti. Bet jai, atrodo, yra svetimas patyrimas, kiek daug gali reikšti turimas saviraiškos talentas. Net ne talentas, o terpė. Pavadinkime tai terpe, kurioje gali veistis Ebolą perspjaunantys gyviai ir smirdėti dar gyvų žmonių mirusiu noru kvėpuoti aplinkoje, kurią visai neseniai jie vadino namais ir prie kurios glaudė ne tik savo kūną, bet ir visą pasitikėjimą pasauliu. Toje savoje terpėje žmonės gali mėginti (kai kurie ne tik sėkmingai, bet ir pelningai) reikšti save ir taip bent apsimestinai įprasminti kasdienį vaikščiojimą šaligatviu. Tokią terpę panelė Hasanova turi. Tokioje terpėje ji ir raito žodžius apie buitį, apie esmę, apie kovą prieš ją, būtį, nuo stalo moterų renkamus trupinius, nagrinėja laikraščių antraštėse išvardintas populiarias problemas. Tokią tarpę didžiajai daliai pakeitęs skausmas arba apatijos nebylumas. Sunku net įsivaizduoti, apie kokią problemą kalbi, kol neįkvėpei jos garo, kol tai netapo tavo persuktu gyvenimo dantračiu. Tik tada, kai dar saviraiškos terpė nėra prabangą ir tuštybę skirtingais sukirpimais spintoje talpinanti veikla, o tik vienintelė po Žemė plutą leidžianti vaikščioti veikla, atpalaiduojanti nuo pilkumos ir knaisymosi po išpardavimų likučius, gali bent bandyti užuosti bėdą ir apgraibomis kalbėti apie jos pažinimą.

Nemanau, kad teisinga išskirti lytį ar rasę, ar drabužių firmą vien todėl, kad praeityje su ja kažkas elgėsi netinkamai ir, pasak to meto supratimo, įžeidinėjo. Mus nuolatos kas nors įžeidinėja, kas nors spaudžia, verčia. Vadovai pavaldinius, vyrai žmonas, žmonos vyrus, vaikų hormonų mados duonos kumpą graužiančius tėvus, modelius vaidinančios mergaitės kompleksuotus vyrus, turtingi kompleksuoti vyrai modelius vaidinančias mergaites, valdantieji pensininkus, pensininkai valstybines įstaigas… Paprasčiausiai yra sunku būti žmogumi šioje ar bet kurioje laiko juostoje. Sunku nepasiduoti, sunku žengti ir tuo pačiu dairytis, kad kitas nežengtų greičiau ar kitaip nei tu. Sunku mėginti suvaldyti buitį, joje nepaskęsti ir mokyti vaikus taip, kad jie norėtų nertis į tokią pačią buitį. KurtVonegutiškose ateities vizijose yra vietos tik ironijos atplaišoms ir makabriškoms visuomenės transformacijoms. Jose su šypsena nesunkiai matomos ne tik ydos, bet netiesiogiai nurodomi kaltininkai bei viso to pasyvūs žiūrovai. Smagu, kad tai tik vizijos ateities tokios tolimos, kurios Kurto cigarečių persmelkti plaučiai jam neleis išvysti. Tačiau problemos, tas vizijas piešiančios, jau šiandien yra ne tik aprašomos teoriškai, bet ir gyvenamos. Jei panelė Hasanova gyventų Lietuvos buities vidurkį dvidešimt keturias valandas per parą, ji tai nesunkiai suprastų. Su didele pagarba panelei manau, kad įvartis yra teisingas, o jei bet kokios abejonės pamėklės švysčioja palei veidą, gyvename laisvo žodžio šalyje, o pati panelė tai ne kartą tiesiogiai ar abstrakčiai minėjo ir įrodinėjo tokio laisvumo būtinybę.