Izraelis turistams turi pasiūlyti gerokai daugiau, nei tik Biblijoje aprašytas vietas.

Prieš leisdamasis į kelionę svetur nuolat atsimenu dvi knygose perskaitytas citatas. „Siena atveria jums savo širdį“ – tai žodžiai, iškalti ant vienų vartų, vedančių į Sienos miestą. Antrą citatą pasiskolinau iš fotografo Jano Bulhako: „Snobams tikrasis Vilnius lieka uždaras ir bežadis. Argi verta atsiskleisti medžiojantiems suvenyrus barbarams ir nieko nenutuokiantiems apie tikrąsias vertybes? Miestas atsiveria ne kiekvienam, nes tyliu balsu byloja apie paprastus ir didingus dalykus. Nešūkalioja kaip turgaus prekijas, nesigiria savo vertybėmis – jis tik nori, kad palankiai nusiteikę keliauninkai viską sužinotų patys.“
Šios dvi citatos man yra tarsi priesakai keliautojui. Pirmoji byloja apie tai, jog svečioje šalyje, svečiame mieste būtina ne tik praplaukti paviršiumi, bet ir stengtis pažvelgti į tą vietą taip, kad ji atvertų tau savo širdį. Tik tada gali pajusti tikrąją tos vietos atmosferą, tik tuomet tave supančios bažnyčios, rūmai ir kiti pastatai prabyla atskleisdami paslaptingiausias savo istorijas ir kadaise su jais susijusių žmonių likimus. Tačiau, kaip perspėja antroji citata, jei nori, kad vieta iš tikrųjų atvertų tau savo širdį, turi siekti atsikratyti savo snobiškumo, turi stengtis netapti tik fotoaparatu spragsinčiu ar suvenyrus medžiojančiu barbaru.
Kartojau šiuos du keliautojo priesakus lėktuve, skraidinančiame mus iš Vienos į Pavasario kalnelį. Būtent taip skambėtų į lietuvių kalbą išverstas Tel Avivo miesto pavadinimas. Stebėdamas netoliese kelių sėdynių atstumu įsitaisiusius ir košerinį patiekalą skanaujančius chasidus, prisiminiau ir dar vieną istoriją, šįkart skaitytą Saulo Bellow knygoje „Į Jeruzalę ir atgal“. Knygoje autorius pasakoja būtent lėktuve nutikusią istoriją, kai stiuardesei patiekus viščiuką greta autoriaus sėdintis chasidas ėmė įtikinėti jį atsisakyti sumanymo valgyti nekošerinį maistą. S.Bellow jis siūlė savo košerinių sumuštinių, o galiausiai dar pareiškė esąs pasirengęs visą likusį gyvenimą mokėti jam po 25 dolerius per savaitę.
Galiausiai lėktuvui nusileidus Tel Avive, pasitinka maloni pavasariška šiluma. Į Izraelį geriausia keliauti būtent žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį. Viena vertus, tai puiki galimybė pabėgti iš lietuviškos žvarbos, kita vertus, pačiame Izraelyje dar nėra taip karšta, kad negalėtum skirtis su vandens buteliuku ir tarsi išganymo turėtum ieškoti pavėsio. Tokiu metu jau gali mėgautis žydinčiais medžiais ir gėlėmis, gali drąsiai maudytis Negyvojoje jūroje ar braidyti Jordano vandenyse. Be to, vis dar gali sulaukti gaivinančio lietaus, kurio taip ima trūkti jau nuo ankstyvos gegužės. Trumpai tariant, kelionei svarbu pasirinkti tokį laiką, kad oras būtų jūsų sąjungininkas, o ne priešininkas.

Daugiaveidis Izraelis

Su kuo gi mums šiandien asocijuojasi Izraelis? Kokios pirmos asociacijos kyla išgirdus šios šalies vardą? Taip, nemaža dalis visų pirma pagalvoja apie piligrimystę į Šventąją žemę. Kiti iš karto ima kalbėti apie Artimųjų Rytų konfliktą ir Palestinos problemą. Galiausiai treti (tiesa, tokių nėra daug) kalba apie Izraelio ekonominį stebuklą. Ir iš tiesų – kaip gali nestebinti laimėjimai šalies, kuri turi mažiau nei 8 mln. gyventojų ir kuri dėl priešiškų šalių apsupties yra priversta didžiąją dalį savo biudžeto išleisti gynybos reikmėms?
Dano Senioro ir Saulo Zingerio knygoje „Idėjų šalis: Izraelio ekonomikos stebuklas“ kaip tik ir bandoma atsakyti į klausimą, kodėl būtent Izraelyje įkuriama daugiau aukštųjų technologijų bendrovių nei tokiose šalyse, kaip Japonija ar Didžioji Britanija.
Izraeliui pažinti tikrai neužtenka nei savaitės, nei mėnesio, nei, drąsiai galiu teigti, metų. Tad būtina rinktis ir dėliotis prioritetus. Piligrimai, norintys žengti Biblijoje aprašytų įvykių pėdsakais, pirmenybę neabejotinai teiks Jeruzalei, Nazaretui, Betliejui, Taboro kalnui, kelionėms palei Jordano upę ar Galilėjos ežerą, tai yra toms vietoms, kurias dažnai esame įpratę vadinti Šventąja žeme.
Ir pats buvau pratęs vartoti šį pavadinimą, kol iš kunigo jėzuito išgirdau patarimą, kad verčiau vertėtų sakyti “Šventojo žemė”. Juk žemė, anot jo, pati savaime nėra nei šventa, nei nešventa. Tačiau ši žemė yra išskirtinė būtent dėl to, kad ja vaikščiojo tas, kurio mokymu visame pasaulyje dabar seka šimtai milijonų žmonių. Savaime suprantama, kad daugumos tikinčiųjų akys krypsta į Jeruzalę, kurioje ypač verta aplankyti Kristaus kapo baziliką.
Tiek Jeruzalė, tiek kitos su Jėzaus gyvenimu susijusios vietos užėmė ir tebeužima svarbią vietą krikščionių pasaulėvaizdyje. Ne veltui viduramžių žemėlapiuose Jeruzalė dažnai būdavo vaizduojama esanti pasaulio centre. Tad ne be reikalo į šią žemę krypo ir kryžiaus žygius inicijavusių popiežių akys. Kryžiuočių pėdsakų ir dabar galima aptikti kai kuriuose Izraelio miestuose, tačiau geriausia šiam reikalui apsilankyti Ako mieste, kuriame galima prisiliesti tiek prie Tamplierių, tiek prie Hospitaljerų ordinų paveldo. Tiesa, dauguma to paveldo yra po žeme, nes ant jo vėliau kilo Osmanų imperijos valdytojų rūmai.
Ake galima aplankyti vadinamąsias Riterių sales, įspūdingą Hospitaljerų ordino palikimą, taip pat vadinamąjį Tamplierių tunelį, kurį Saladino iš Jeruzalės išvyti ir į Aką atsikėlę tamplieriai nutiesė strateginiams tikslams – siekdami užsitikrinti saugų atsitraukimo kelią iš savo tvirtovės į uostą prie Viduržemio jūros. Dažnai per klaidą kryžeiviams priskiriama ir Jūros siena, tačiau ji pastatyta jau Osmanų imperijos laikais. Nuo šios sienos atsiveria puikus vaizdas į jūrą, be to, ši siena mena ir 1799 m. nepavykusį Napoleono bandymą užimti Ako miestą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.