Verso žinių nuotr.

Krašto apsauga neturėtų būti politinių ginčų objektas, į ją reikia žiūrėti plačiau, ne vien kaip į pasirengimą ginti valstybę ginklu. Valstybės ūkio būklė ir diplomatiniai ryšiai su kitomis valstybėmis taip pat turi labai svarbų vaidmenį. Juk, tarkime, energetinė priklausomybė nuo vieno tiekimo šaltinio yra ne tik ypač nepalanki valstybės ūkio plėtrai, bet ir kelia didelį nerimą krašto apsaugai.
Pavyzdžiui, neatidavusi “Mažeikių naftos” į Rusijos rankas ir pasistačiusi terminalą priimti naftą iš laisvos rinkos, Lietuva labai daug išlošė ne vien finansiniu požiūriu. O netolimoje ateityje daug naudos Lietuvai suteiks būsimasis suskystintų dujų terminalas, ir toji nauda – vėlgi daugialypė.
Suprasdama grėsmių mastą kadaise Lietuva pasirinko tinkamiausią apsaugos priemonę ir tapo Europos Sąjungos bei NATO nare su teisiniais, moraliniais įsipareigojimais, numatančiais, kad valstybės narės sukurtų gynybinius pajėgumus, proporcingus valstybės resursams ir tinkamus valstybės apsaugai.
Priminsiu, kad Lietuva, kaip ir kitos NATO valstybės, 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) įsipareigojo skirti gynybos pajėgumų kūrimui ir išlaikymui. Deja, šio pažado Lietuva jau daug metų nesilaiko, taip parodydama, kad proporcingai prisidėti prie karinių pajėgumų išlaikymo yra kitų reikalas. Iš visų  NATO valstybių Lietuva krašto apsaugai skiria mažiausią finansavimą – šiemet tik 0,79 proc. BVP. Priminsiu, kad dauguma valstybių stengiasi bent jau nenusileisti žemiau nei 1,4 proc. BVP, nors jos ir taip nuo seno šiuolaikine ginkluote apsirūpinusios nepalyginti geriau nei Lietuva.
Kalbant atvirai, Lietuvoje kiek daugiau į šiuolaikines karines technologijas investuota tik 1998–2000 m., kai buvo įsigyta modernios prieštankinės ir taktinės priešlėktuvinės ginkluotės.
Deja, Lietuvai tapus NATO nare prasidėjo gudravimai, labai naiviai tikintis, kad jeigu mes gerai pasirodysime NATO vykdomose operacijose (pavyzdžiui, Irake ar Afganistane), tai “NATO mus apgins”, taip kitiems primetant atsakomybę ginti mūsų kraštą. Kartu vyko ir Lietuvos gynybai nelabai naudingos technikos pirkimas, bandant jį pateisinti tuo, kad tai reikalinga tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti. Vienas pavyzdžių – šarvuoti SISU logistikos sunkvežimiai, kuriems reikėjo itin daug lėšų, bet jie yra neekonomiški ir nereikalingi valstybės gynybai.
Tokie neatsakingi veiksmai ne tik silpnina NATO, bet ir kelia pavojų, kad agresijos metu nelabai kas norės siųsti savo karių guldyti galvos už šalį, kuri gudrauja ir yra nepasirengusi gintis pati.
Paminėsiu ir dar vieną svarbią aplinkybę: 2008 m., nesant politinės valios rengti Lietuvos jaunimą organizuotam rezervui, prieš Seimo rinkimus buvo atsisakyta šauktinių, net nenumatant, kas juos pakeis. Taigi atsisakant šauktinės kariuomenės buvo sustabdytas karių rengimas mobilizaciniam rezervui. O tai labai neigiamai atsilieps po keliolikos metų, kai mobilizacijai trūks parengtų, jaunų ir fiziškai stiprių karių.

Ar turime ryžto ginti savo kraštą?

Yra sakoma, kad geriausias būdas išvengti karo – būti jam pasirengus. Maršalas Carlas Gustafas Mannerheimas savo memuaruose atskleidžia, kad Suomija galėjo išvengti Žiemos karo, tačiau buvo jam nepasirengusi, nes „tikėjo pažadais ir nepagrįstomis svajonėmis“. Tas nepasirengimas Suomijai kainavo daug žmonių gyvybių ir dalies teritorijos praradimą. Visą kraštą nuo okupacijos išgelbėjo tik nepalaužiama suomių dvasia.
Todėl ir šiais laikais Lietuvos valdžios veiksmai neturėtų kelti jokių abejonių, kad savo kraštą ginsime visomis jėgomis. Toks ryžtas pasitvirtino Suomijos atveju, pasitvirtins ir Lietuvos. Kita vertus, ryžtui parodyti neužtenka gražių, skambių frazių, partinių susitarimų, pažadų bei ketinimų – reikia ir konkrečių veiksmų su akivaizdžiais karinių pajėgų stiprinimo rezultatais.
Tam reikėtų atsisakyti kelių dabar populiarių lozungų.
Pirmasis: „NATO mus apgins.“ Taip, kol kas. Bet esama įvairių galimų scenarijų: tarkime, kad po 20–30 metų NATO iširs arba kas nors prieš mus įvykdys žaibišką užpuolimą nedidelėmis desantinėmis pajėgomis. Tokius scenarijus mes turime įvertinti ir jiems pasirengti.
Pavyzdžiui, jeigu NATO iširtų, mes turėtume būti pasirengę rasti kitų sąjungininkų. O jeigu įvyktų žaibiškas užpuolimas, mes turėtume turėti pakankamai pajėgų priešą atlaikyti iki to momento, kol NATO oro pajėgos padės jį sunaikinti. Didelių pajėgų žaibiškas užpuolimas mažai tikėtinas, nes šiuolaikinės žvalgybos technologijos tai leistų pastebėti prieš keletą mėnesių.
Antrasis lozungas: “Mums nereikia didelės kariuomenės, mums reikia mažos, bet geros (kokybiškos) kariuomenės.” Esu ne kartą sakęs, kad statant tiltą nesvarbu, kokios kokybės medžiagos bus naudojamos: jeigu kitos upės kranto nepasieks, tai nebus tiltas. Todėl Lietuvai reikia tokios kariuomenės, kuri atremtų galimas grėsmes (žinoma, su sąjungininkų parama).
Trečias lozungas: „Kas mus puls šiais laikais?“ Iš tiesų pasaulis keičiasi labai sparčiai ir priežasčių konfliktams kilti ne mažėja, o daugėja.
Ketvirtas lozungas: „Jeigu mus kas puls, tai okupuos per porą valandų.“ Iš tiesų tai mitas. Mūsų neokupuos nei per porą valandų, nei per porą savaičių, nei per porą mėnesių. Tiesiog niekada, jeigu turėsime ryžto savo kraštą ginti ir būsime NATO sudėtyje. Paprastai problema būna ne finansai, ne resursai, o tik ryžto stoka.
Blogai, jog dažnas politikas galvoja tik apie ketverius savo kadencijos metus ir kaip įtikti piliečiams, kad išrinktų dar ketveriems. Tik retas Lietuvos politikas puoselėja valstybės tęstinumo viziją ir jaučia atsakomybę prieš rinkėjams bei ateinančioms kartoms.
Iš tiesų mūsų valdžios vyrai ir moterys turėtų duoti atsakymą: ar Lietuva bus pajėgi apginti savo kraštą ne tik per šią ar kitą Seimo kadenciją, bet ir po 20–50 metų? Dabar kariuomenei skiriamas finansavimas, dabar daromos investicijos lems, kokie rezultatai bus po dešimtmečių. Juk parengti bataliono vadą trunka apie 14 metų, brigados vadą – apie 18 metų. Jiems parengti reikalingi būriai, kuopos, batalionai, brigados ir jų sudėtyje bent po 70 proc. karių, kuriuos reikia parengti. Taip pat reikia šaudmenų, degalų, ginkluotės ir infrastruktūros. O turėdami lėšų tik algoms išmokėti ir pustuštėms kareivinėms išlaikyti, nei vadų, nei kareivių tinkamai neparengsime.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.